Edvardas Eismuntas

Interviu

Paslaptinga Valstybės saugumo komiteto pirmininko kėdė, arba interviu su generolu Edvardu Eismuntu

 

Praėjusių metų „Kauno tiesos“ gruodžio 29 d. numeryje išspausdintame informaciniame pranešime „Lietuvos TSR valstybės saugumo komitete“, be kita ko, pažymėta, kad jau  reabilituoti 3425 asmenys (…) „O iš bendro 29693 archyvų baudžiamųjų bylų fondo, saugomų Lietuvos TSR valstybės saugumo komitete archyve, dar teks peržiūrėti per 24 tūkstančius bylų“.

Prieš paskelbiant šią oficialią informaciją mūsų laikraščio bendradarbis lankėsi Lietuvos TSR valstybės saugumo komitete, kur kalbėjosi su šio komiteto pirmininku generolu Edvardu Eismuntu, beje, gimusiu ir augusiu Šančiuose.

… Ne, neketinau imti interviu iš Valstybės saugumo komiteto pirmininko E. Eismunto. Ir, savaime suprantama, ne susipažinti troškau su šiuo žmogumi, kuriam, tarp kitko, praėjusioje Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje reikėjo atremti kai kurių deputatų puolimą: atseit, ši paslaptinga įstaiga, vos ne už „geležinės uždangos“ užsisklendusi beveik kvartalą užimančiuose didžiuliuose rūmuose sostinės centre, ėmė deginti archyvines bylas. Taigi, kas per popieriai dega už dar tvirtų mūro sienų? Na, apie tuos ,,gaisrus“ prisiminsime kiek vėliau.

Mano tikslas kitoks. Benarpliodamas vieną reikšmingą lietuvių tautos pirmųjų pokario metų istorijos puslapį, kur pinasi vieno žinomo lietuvio inteligento tragiški likimai, atsidūriau akligatvyje. Gal dar ir ne paskutinis, tačiau svarbiausias informacijos šaltinis – ten…Valstybės saugumo komitete archyvuose… Žodžiu, trauktis nėra kur, nes ir nė vienas istorikas net ir patarti nieko negalėjo. Jiems irgi neprieinama…

Kaip bebūtą keista, toks įžymus pašnekovas kitame telefono laido gale išsisukinėjo (tas žodis nelabai tinka – tik metams baigiantis skundėsi laiko stygium) neilgai: pakaks ne daugiau kaip dešimt penkiolika minučių? „Česlovas Juršėnas paprašė interviu. Ir daugiau yra norinčiųjų. O ir tas deputatų paklausimas…“ Beje, aš jau iš anksto buvau paruošęs savo; dvidešimties eilučių paklausimą „memorandumą“, kad paieškos šituose man neįsivaizduojamuose archyvuose būtų vaisingesnės. Ir taip jau nutiks vėliau, kad generolas E. Eismuntas, aukštas ir tiesus kokių šešiasdešimties metų vyriškis civiliais drabužiais, paskambinęs keletu vidaus telefonų, kaip niekur nieko maždaug šitaip pasakys: ,,Neprieštarauju išimti jums pageidaujamą bylą iš mūsų archyvų. Tačiau jau tik po Naujų metų“. Man net buvo sunku patikėti. Sezamai, atsidaryk, ir…

Betgi istorikų, rašytojų, žurnalistų šitaip paprastai prie visų bylų neprileidžiate?

– Kas ir būtų… Sakysim, tas pokario metas. Gyvieji ims kerštauti už mirusius. Prasidės naujos teisybės ieškojimas. O žurnalistai tikrai turi būti objektyvūs; pasverti ir vieną, ir kitą pusę.

Prisipažinsiu, iš anksto nesitariau dėl interviu su generolui E. Eismuntu, neišsitraukiau bloknoto, tačiau profesionaliu įgūdžiu ranka ant ilgo stalo prispausto laikraščio paraštėse vis tik žymėjausi pašnekovo improvizuotas atsakymus į mano, aišku, iš anksto neruoštus klausimus. Žymėjausi ir mintis, kurias reiškė šis žmogus, žinąs tiek visokiausių – mums neįsivaizduojamų ! – paslapčių Lietuvoje, Sąjungoje, dar toliau.

Prieš susitikdamas su Valstybės saugumo komiteto pirmininku, du kartus atidžiai perskaičiau užpernai rugpjūčio 30-ąją Vilniuje, Dailininkų sąjungos patalpose, vykusio generolo E. Eismunto ir minėto komiteto darbuotojo E. Baltino pustrečios valandos trukusio susitikimo su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio aktyvu stenogramą. E. Eismuntą ir E. Baltiną atakavo ir patys gynėsi J. Juzeliūnas ir V. Petkevičius, B. Genzelis ir A. Juozaitis, kiti. Nuo to susitikimo jau praėjo šešiolika mėnesių. Mūsą kraštas pasikeitė neatpažįstamai. Jis dabar atrodo kaip žmogui, kylančiam kalną, – kaskart vis nauji horizontai atsiveria.

– Apie rezistencinį judėjimą, Lietuvos partizanus daug kalbama ir rašoma. Jiems paminklai statomi. Jau ir televizija ima rodyti, sakau ką tik baigusiam kalbėti telefonu generolui civiliais drabužiais.

– Mano ankstesnė nuomonė nesikeičia. Nežinau jokių rezistentų, jokių partizanų. Pokario Lietuvoje buvo tik banditizmas. Tiesa, iš pradžių atsirado naivuolių, įtikėjusių Lietuvos laisve…

Taigi, ir pokalbyje su Sąjūdžio atsakingais žmonėmis Valstybės saugumo komiteto pirmininkas įsitikinęs sakė: banditizmas, bandos…

Jau praėjo ir dešimt minučių, ir ketvirtis valandos – man skirto laiko kaip ir nėra.

Kas bebūtų, traukiu iš „diplomato“ Juozo Daumanto „Partizanus“.

– Ką būtumėte man sakę prieš porą metų, sužinoję, jog . turiu šią 1984-aisiais Čikagoje išleistą knygą, kurios autorius būtent ir yra partizaninio judėjimo Lietuvoje organizatorius.

– Gal ne prieš porą metą. Bet kiek anksčiau…

Šiuose rūmuose tikriausiai ne vienas šimtas kabinetą. Galva neišneša, ką anuo metu „tokia proga“ viename iš kabinetų būčiau pasakojęs. Kaip pasikeitė laikai…

– Tiktai Kaune šitaip… Šitiek rublių už „Partizanus“, –  atrodo, teisingai perduodu nesikarščiuojančio generolo žodžius. – Amerikonai leidėjai galėtų į teismą paduoti ,,samizdatą“, šitaip spekuliuojantį.

Nežinau ką galvoja JAV fondas ,,Į laisvę“ lietuviškai kultūrai ugdyti, bet nenuginčijama: fotografuotiniu būdu leidžiama arti 600 puslapių knygą Kaune gali už 25 rublius nusipirkti ne ,,ant vieno kampo“.

– O jūsų nuomonė apie Juozą Lukšą? Daumantas – vienas iš Lukšos (jų buvę penki broliai, vienas likęs gyvas šiandien gyvena Kaune) slapyvardžių.

– Turime neginčijamų faktų, jog jis buvo Vakarą agentas.

Vos ne prieš trisdešimt metų skaitėme „Vanagus iš anapus“. Šios knygos išėjo dvi laidos. Ir aš šventai tikėjau, kas joje buvo rašoma. Diversantai ir šnipai parašiutais naktį nusileido miške vidurio Lietuvoje. Betgi ne man vienam šiandien jau nereikia skaityti „Partizanų“, kad suprastum, kas ir kaip vyko pokario metais mūsų krašte. O ir pats J. Lukša, talentingas organizatorius ir gabus publicistas (savo prisiminimus paliko istorijai, dukart sėkmingai ėjęs per Lenkijos sieną į Vakarus),- žuvo vos ne pakaunėje, netoliese Mauručių geležinkelio stotelės, 1951-ųjų rudenį, pasergėtas išdavikų. Galbūt ne vietoj šis nelyriškas nukrypimas… Pažįstamas prokuratūros darbuotojas, naujosios kartos teisingumo sargas, perskaitęs „Partizanus“, vos nešūktelėjo, kalbėdamasis su manimi: „Kas per žmogus dėstė man teismo mediciną!“ Jis turėjo omenyje užpernai mirusį vilnietį teismo medicinos specialistą Juozą Markulį, buvusį J. Lukšos neva bendražygį ,,Erelį“, kurį saugumiečiai buvo ,,įsodinę“ tarp partizanų.

– Jūsų žmonėms tikriausiai žinoma, jog Kaune jaunalietuviai renka pinigus paminklui Adolfui Ramanauskui…

Skaitytojams priminsiu…Praėjus penkeriems metams po J. Lukšos mirties, saugumiečių buvo suimtas Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio prezidiumo pirmininkas Adolfas Ramanauskas su žmona Birute. Jis buvo sušaudytas. ,,Nemuno“ žurnalo dešimtame numeryje išspausdintas nemažas pluoštas A. Ramanausko, iš profesijos mokytojo, prisiminimų. Mano akyse šio žurnalo vyr. redaktorius L. Inis „palydėjo“ šių prisiminimų rankraštį į spaustuvę: gims nauja ,,Nemuno“ bibliotekos knyga. Prisiminėme A. Ramanauską. Kaune man pavyko surasti vieną jo suėmimo operacijos dalyvį, suprantama, jau išėjusį į ,,užtarnautą poilsį“ . Jei tikėti jo žodžiais, A. Ramanauskas buvo suimtas Kaune.

– Jeigu jie griauna tankus… Mes versim tuos paminklus…

Kas tokie „jie“, neklausinėju. Šiek tiek žinau istoriją, kaip pernai gegužės mėnesį Varnių miestelio centre liepų: paunksnėje buvo statomas pirmasis paminklas Lietuvoje pokario rezistentams . Viena varniškė, moteris pasakojo, jog, ką bedarę, „jie“ neįstengė nugriauti to paminklo. O dabar tokių Lietuvos partizanams jau pastatyta daugiau.

E. Eismuntas sako:

– Jūs pavažinėkite po kaimus. Turtingas valstietis kažkada turėjo tris ar daugiau trobesių. Reabilituotas jis atgauna savo turtą. O juk ten kiti žmonės jau seniai gyvena. Ką jiems daryti? Kur dėtis? Taip, tokia jau buvo anuo metu socialinė politika. Reikia matyti visas mūsų gyvenimo spalvas. O štai rašytojas J. Mikelinskas mato tiktai vieną spalvą. Taip, jis rašo su emocijomis…

Saugumo komiteto pirmininkas tikriausiai turi omenyje pernai gegužės mėnesį „Literatūroje ir mene“ per du savaitraščio puslapius J. Mikelinsko kiek piktoką „Atvirą laišką Lietuvos TSR valstybės, saugumo komiteto pirmininkui E. Eismuntui“.

– Antai Gintautas Iešmantas šneka, jog aš ji tardžiau. Bet juk aš tada dirbau Maskvoje. Vilniuje esu tik treji metai.

– Jūs paneikite.

– Jeigu aš kiekvieną tokį netiesos faktą imsiu nuginčyti, tai kada rimtą darbą dirbti?

G. Iešmantui (prisipažinsiu, kažkada su juo kurį laiką teko dirbti „Komjaunimo tiesoje“ – dabartiniame „Lietuvos ryte“ šiemet sukanka šešiasdešimt metų. Už ,,antitarybinius“ eilėraščius pašalintas iš Komunistų partijos, Žurnalistų sąjungos, atleistas iš redakcijos. 1980-ųjų pabaigoje už poetinę kūrybą ir bendradarbiavimą pogrindiniame žurnale ,,Perspektyvos“ nuteistas šešeriems metams griežto režimo lagerio ir penkeriems metams tremties. Užpernai rudenį jis grįžo į Lietuvą. Netrukus vartysime G. Iešmanto, nepalūžusio net Permės srities lageriuose, nei tremtyje Komijoje, pirmojo eilėraščių rinkinio puslapius.

– O kiekgi Lietuvoje politinių kalinių?

– Nuo 1961 iki 1985 metų buvo teista pusdevintos dešimties žmonių už antitarybinę veiklą. Paskutinis areštas – 1981-aisiais.

– Šitiek daug?

– Tai mažai.

Be reikalo klausiau, nes atsakymą turėjau žinoti iš anksto. Juk ir aną rugpjūčio dieną į| sąjūdininko G. Songailos panašų klausimą buvo atsakyta: „Nuo 1920 iki 1940 metą Lietuvoje buvo areštuoti ir nuteisti įvairiom formom kalėti trys su viršum tūkstančių žmonių. Taigi represijų visur užteko“.

– Kokie santykiai su rašytojais?

– Yra lankęsi rašytojai J. Marcinkevičius, V. Radaitis, R. Gudaitis. Tikėjęsi rasti pas mus kažkokį literatūrinį palikimą, nieko panašaus nerado. Teko girdėti, jog trukdyta rašytojams spausdintis. Kiekgi metų vyksta pertvarka? O niekas iš stalčių neištraukia „uždraustą“ romanų. Gal tik vienas R. Gavelis pasirodė su „Vilniaus pokeriu“, kurį, jis pradėjo rašyti prieš kokius trylika metu.

– Ką galite pasakyti dėl bylų deginimo?

– Mes deginame archyvus?! Na, taip kalbėjo deputatas R. Ozolas. Jūs irgi taip manote? Kaip jums paaiškinti… Pas jus redakcijoje irgi susikaupia makulatūros. Kur ją dėti? Mes, pavyzdžiui, metų pabaigoje pakrauname ją į sunkvežimį – ir į Grigiškes.

– Noriu tikėti, kad dokumentai, turintys istorinę ir praktinę operatyvinę reikšmę, saugomi nuolat. Kaip ir baudžiamųjų bylų fondas, leidžiantis atstatyti neteisėtai represuotų žmonių teises.

Štai ir pusvalandis jau praėjo… Šio didelio kabineto šeimininkas, matyt, buvo tiek tolerantiškas, jog pats nesiryžo žurnalistui priminti, kad pokalbis užsitęsė ilgiau nei buvo numatyta. O aš vėl lydimas nešnekios (matyt, čia reikia tylėti, kad žodis žvirbliu neišlėktų) sekretorės, galvojau ką kita. Juk gyvenimas neretai mėgsta pasišaipyti: sėdintis paslaptingoje Valstybės saugumo komiteto pirmininko kėdėje gali paklausinėti, kad… Šįsyk man atsakinėjo…

Čia jau seniai prasidėjo darbo diena. Bet jos niekaip neįsivaizduoju. Vien tik kabinetų ir kabinetų durys. Anapus juk sėdi žmonės. Tikriausiai nė vieno čia nėra bedarbio. Vienas žmogus iš Kauno, prieš pusantro dešimtmečio įveltas į politinę bylą, iš kurios pavyko laimingai išsprūsti, vėliau prisimindavo : „Veda mane koridorium, o ant daugelio kabinetų durų lentelės su užrašu „Idiot doprus“. Taigi „dopros“ turbūt ir yra darbas. Nuotaiką kelia tai, jog pagaliau ir pro šių paslaptingų rūmų paradines duris šiandien galima įeiti ir išeiti. Ir kitoniškai negu kitur: „pačio šeimininko“ sekretorė lankytoją sutinka ir palydi.

Bet ar tik šįkart ir tik mane?

 

Bronius Juršė

,,Kauno diena“, 1990-01-05, p. 3

 

Paaiškinimai:

,,dopros“ rusų kalba reiškia ,,tardymas“;

Valstybės saugumo komitetas yra sulietuvintas rusų kalba pasaulyje žinomo ir neverčiamo KGB (rusiškai – komitet gosudarstvennoj bezopasnosti) pavadinimas.

1 komentaras

  1. SVARBU!
    Okupacijos laikotarpiu nuo 1941,1945 iki 1991 m. sovietinės Rusijos imperijos NKVD – KGB struktūros trėmimų priedangoje vykdė Lietuvoje masinius žudymus, lietuvių tautos genocidą.
    Ar moralu kompensaciją už lietuvių tautos genocidą įvardinti kaip „OKUPACINĖS ŽALOS ATLYGINIMĄ“?
    Kyla abejonės ar lietuviai suvokia, kad priversti niekingą imperiją kompensuoti už organizuotą ir vykdytą lietuvių tautos genocidą įmanoma tik teisiniu keliu, pasitelkiant Genocido centrą baudžiamųjų bylų ruošimui? Teismo procesai apylinkių teismuose ,pagal Genocido centro pateiktą informaciją , įvardintų siaubingų nusikaltimų mastus, kaip genocido faktą. Tam būtina politinė valia. Ar esate pasirengę padėti Lietuvos žmonėms gauti kompensaciją už sovietinės Rusijos imperijos vykdytus nusikaltimus? Kaip galvojate prisidėti prie šio proceso įgyvendinimo? Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą