TEISĖJŲ ETIKOS IR DRAUSMĖS KOMISIJAI 2018-01-05

Papildomas skundas prie mūsų 2017-11-07 skundo
Dėl 2017-12-04 Komisijos pirmininko Aurelijaus Gutausko rašto ,,Dėl Jūsų skundo“ į mūsų 2017-11-07 skundą
Retorinis klausimas: ar legitimi nors viena Lietuvos okupacinės teisės baudžiamoji norma, kuria šiandien verdiktuose, teisindamas kolaborantinę veiklą, remiasi ne vienas šios bylos Lietuvos teisėjas?

  1. Principas sprendime: buvo ar nebuvo apskritai okupacinių valdžios struktūrų nusikalstama veika Lietuvos okupacijos sąlygomis ir kas yra deokupacijos idėja?

Neįtikinamai ir abstrakčiai argumentuoti Jūsų išdėstyti atsisakymo nagrinėti mūsų skundą formaliais teoriniais procedūriniais aiškinimais būtų priimtinas, jeigu tai būtų šių dienų įvykių realijos, o nebūtų neteisinių okupacinių aplinkybių, kurios iš esmės iškreipia taikomą Lietuvos ir tarptautinės teisės prasminę bazę.

Su jūsų argumentais galima sutikti, jeigu jie nebūtų supinti ir neginčijamai priimti su okupuotos Lietuvos valstybės egzistencinio gynimo konceptualios turinio ir praktikos esmės neginčijamos nuostatos. Jeigu šiandien teisėjai okupacinės teisės normas ir kolaborantų, ypač nusikalstamus KGB veiksmus, klijuoja ir legitimuoja su dabar egzistuojančios valstybės teisės normomis, tai gaunasi teisiškai, politiškai, logiškai, istoriškai ir moraliai kažkoks kratinys, kakofonija ir ne bet kokia, o nusikalstama Lietuvos valstybės deokupacijos prasmės atmetimas. Ir čia jau būtų netoli nusikaltimo ribos. Teisiškai nepamatuotas neginčijamos nusikalstamos kolaborantų veikos vertinimo legitimavimas kartu su tarptautinės teisės normų žinomo turinio ir suprantamo, visuotinai pagarsinto jų praktikos taikymo Vakarų Europoje nutylėjimas rodo siekiamos užmačios.

Pateikite nors vieną teisinį pavyzdį iš Vakarų Europos kur, tarkim, fašistų SS verdiktai teisiniuose aiškinimuose būtų pateisinamai dėstomi nusikaltimų atlikėjams?

Kartu pažymime, kad mūsų skundas yra neordinarinis atvejis šios dienos Lietuvos teisės erdvėje, logiškai ir istoriškai suprantamas ir lygintinas su analogiška praktika dėl okupacijos ir kolaboravimo visuminio nenuginčijamo teisinio vertinimo okupuotose Vakarų Europos šalyse po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos prokuratūros ir teismų abejingumą bei istorinį angažuotumą patvirtina vien sveiku protu nesuvokiamas net 16 metų trukęs šios bylos, tiksliau, vieno epizodo tyrimas. Tai nenuginčijamai aiškus nusikalstamos kolaborantų okupacinės veikos Lietuvoje teisinimo simptomas, kurį Komisija taip pat palaikė.

Jūsų mūsų skundo nagrinėjimą ir sprendimą vertiname kaip paviršutinį, atmestinį paralelinio KGB pasaulio teisėto egzistavimo pripažinimą, pasitraukimą nuo realaus problemos turinio ir konkretaus pralieto pasipriešinimo kraujo ignoravimą aklai absoliutinant teisėjų nepriklausomumą jų tariamo išimtinio idealistinio neklystamumo pagrindu. Neginčijamas faktas: akivaizdžiai žuvo Lietuvos partizanas, o kaltieji – KGB majoras Sergej Vesiolov, KGB vyresnysis seržantas Rimantas Kublickas, KGB kapitonas Petras Raguckas, KGB majoras Vytautas Ročka, KGB papulkininkis Sergej Tichomirov, milicijos vyresnysis seržantas Vytautas Žukevičius, KGB vyresnysis įgaliotinis Česlovas Ivaškevičius, KGB jaunesnysis leitenantas Marijonas Misiukonis ir kiti veikė teisėtai, nieko blogo nei partizanui A. Kraujeliui ir Lietuvos valstybei nepadarė. Šioje vietoje suprasti sprendėjų mentalitetą nereikia jokių teisinių žinių straipsnių žinojimo.

Suprantama, 2006 m. birželio 28 d. tvirtinant Lietuvos Respublikos Teisėjų etikos kodeksą niekam į galvą neatėjo, kad teisėjo sprendimuose gali būti taikomos, cituojamos ir pripažįstamos nelegalios okupacinės teisės normos. Juk tąsyk buvo savaime suprantama, žinoma teisėtų Lietuvos valstybės ir tarptautinės teisės normų visuma kaip ex officio. Ir šis Kodeksas atskirai, specifiškai okupacinių atvejų nenumatė. Tai liko teisėjų istorinės sąžinės, besiribojančios su nepriklausomybės suvokimo ir pasipriešinimo okupacijai abejojimo mentalitetu.

  1. Klausimai ir prašymai dėl Jūsų nagrinėjamos procedūros
-Kodėl nebuvo mums pranešta apie skundo svarstymo laiką ir galimumą dalyvauti komisijos posėdyje visiems 9 skundą pasirašiusiems asmenims, okupantų represuotiems, atsižvelgiant ir įvertinant jų sveikatą ir amžių bei tai, kad ne visi naudojasi internetu.
-Prašome pateikti mūsų skundo nagrinėjimo atsisakymo protokolo kopiją.
-Prašome mums pranešti apie šio naujo skundo svarstymo laiką.

  1. Nesutikimas dėl drausmės bylos iškėlimo pagrindo nebuvimo

Mes pilnai suprantame, kad Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nurodyti motyvuoti pagrindai dėl nepriklausomos Lietuvos teisėjo vardą žeminančio poelgio, kaip tai konkretizuojama to paties straipsnio 3 dalyje, atitinka Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą – bet kurios Teisėjų etikos kodekso in corpore nuostatos galimus pažeidimus, t. y nepažeminti teisėjo vardo ir nepakenkti teismo autoritetui. Koks gali būti teisėjo garbės vardas ir koks teismo autoritetas, jeigu Lietuvos Respublikos teisėjai nepajėgia įvertinti akivaizdžiai matomo aktyvaus nusikalstamo kolaboranto darbo prasmės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo (perkvalifikavimo) ir juos reabilituoja? Ar galima suprasti, kad teisėjai apgynė savanorišką Lietuvos laisvės kovos idėją, kad partizanas buvo drąsus idealistas, o kolaborantas savanoriškai pagirtinai dirbo įprastinį okupacijos įtvirtinimo darbą ir net pasiekęs KGB pulkininko laipsnį?

  1. Dėl hipotetinio kišimosi į teismų darbą

Šiuo ir kitais skundais nėra kišamasis į teismų darbą. Kalbame apie įsiteisėjusius verdiktus ir teikiame savo abejojimo motyvus dėl jų pagrįstumo. Ir tai natūralu, logiška, žmogus turi teisę abejoti ir kelti klausimus. Negali būti neginčijamo automatizmo argumento dėl teisėjų sprendimų absoliutinimo pagrįstumo ir vertinimo objektyvumo veikiančio Teisėjų etikos kodekso nuostatų požiūriu. Pats Teisėjų etikos kodekso egzistavimas preziumuoja galimą šio akto straipsnių pažeidimų buvimą. Ir tai yra teisinė bazė, atsiradus galimoms abejonėms, išsiaiškinti, neprieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui dėl teismų nepriklausomumo ar hipotetinės teisėjo atsakomybės. Juk žinomi atvejai dėl teisėjų pražangų netgi atleidžiant juos iš pareigų. Kartoju, tai dabar atliekama po teisminio proceso pabaigos, po verdikto. Savaime suprantama, jeigu nustatomi akivaizdūs teisės pažeidimai, privalomai jie ištaisomi. Kodėl mūsų skundo atveju iš principo neįmanomi Teisėjų etikos kodekso pažeidimo buvimai, kurie neprieštarauja žinomai teisėjų nepriklausomumo principo nuostatai? Valstybėje nėra nei vieno pareigūno, kurio veika negalima būtų suabejoti ir svarstyti.

  1. Dėl teismų nepriklausomumo principo Lietuvos okupaciniuose nusikaltimuose

Jūs savo rašte nurodote Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą dėl galimų teisėjų klaidų ir pažeidimų ir ribotos atsakomybės. Žmogiškaja prasme tai suprantama, vienok tai galima įvertinti, pripažinti ir galimai ištaisyti. Jūsų minėtas Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimas nepanaikino Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų lygiai kaip ir Teisėjų Garbės teismo prerogatyvų nuo pastabos iki pasiūlymo atleisti teisėją iš pareigų. Juk negali būti teisėjas neliečiamas kaip koks šventasis. Tai akivaizdžiai patvirtina ir reali Lietuvos praktika. Jūsų samprotavimo logika veda prie to, kad teisėjo atžvilgiu išvis neturėtų būti nei etikos kodekso, nei Garbės teismo, nes tai ,,pažeistų“ teisėjų nepriklausomumą.

Mes nenurodome kokį sprendimą Jūs turite priimti, bet klausimai, kuriuos šiandien formuluoja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos yra logiškos ir konceptualios, visiškai neprieštaraujančios veikiantiems Lietuvos teisės aktams. Ir mes, jeigu teisingai suprantame, tokį sveiko proto lygmenyje atsakymą turėtų duoti Teisėjų etikos ir drausmės komisija. Klausimas akivaizdus, žmogiškas ir mums regisi, kad Jūsų nusišalinimas nuo problemos susilieja su bendra nepagarbos teisei ir istorijai linija, kurią mes matome visame šiame šio fakto nagrinėjime. Jūsų įvardijami argumentai susilieja su pasipriešinimo okupacijai istorijos perrašymo siekiu.

Ir esminis klausimas čia yra istorinė kolaboravimo vertinimo problema. Tiek Lietuvos įstatymai, tiek Lietuvos Konstitucinis Teismas iš esmės kasdien pagrindinai sprendžia šiandienines problemas. Liečiant okupacijos ir kolaboravimo klausimus, kaip esame ne kartą patyrę, susiduriame su teisėjo mentalitetu. Vakarų Europoje, po vokiečių fašistų okupacijos ir kolaboravimo, tokių problemų ar abejonių nebuvo: deokupacija ir teisinis įvertinimas buvo atliktas greitai ir neginčijamai griežtai. Nejaugi Jūs manote, kad mes, paprasti piliečiai, neturime sveikos istorinės nuovokos, kurią norima atmesti nepagrįstai pasinaudojant įstatymo suteiktomis formaliomis teismų prerogatyvomis.

  1. Ką reiškia lojalumo valstybei principas?

Ši bendroji teisėjo elgesio principo nuostata nurodyta Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso 5 straipsnio 2-me punkte: ,,pagarba ir lojalumas valstybei“. O teisėjo priesaikoje taip pat nurodoma: ,,prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai“. Tai koks kitoks požiūris gali būti dėl Lietuvos okupacijos ir kolaborantinės veikos – legitimus ar nelegitimus? Savo sprendimais mūsų minėti teismai neparodė nei pagarbos, nei lojalumo okupacijai pasipriešinusio asmens atžvilgiu. Jeigu Lietuvos okupacijos faktas praslysta tylomis, paneigiamas pasipriešinimo okupacijai herojiškumas ir reabilituojama nusikalstamos KGB organizacijos veikla, tai ką teisėjui reiškia etikos nuoroda dėl lojalumo valstybei principo ir teisėjo ištikimumo priesaikos laikymosi valstybei?

 7. Mūsų skundžiamų teisėjų sprendimų vertinimas ne kaip teisinė, o politinė problema

Visi mūsų skundžiami teisėjai vertintini kaip patyrę teisininkai, o ginčijami jų sprendimai yra ne dėl jų klaidos ar įtikinamo teisinio alternatyvinio vertinimo. Mūsų, savo gyvenimu patyrusių tremtis ir lagerius, supratimu ne vieno teisėjo tokių analogiškų bylų aplinkybių tyrimas ir vertinimas yra paprasta akimi matomas kaip angažuotas. Pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismo teisėjai Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas ir Sigitas Bagdonavičius 2014-11-26 nuosprendyje nurodo, kad KGB buvo ,,teisėsaugos institucija“. O Lietuvos įstatymu yra aiškiausiai nustatyta, kad KGB yra ,,nusikalstama organizacija“. Tai kur čia kišimasis į teisėjų nepriklausomumą? Tai akivaizdus angažuotumas, antiįstatyminė, antivalstybinė nuostata!

Kai Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Violeta Ražinskaitė, Vladimiras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė 2015-07-03 nutartyje užrašo: ,,/…/ A. Kraujelį buvo siekiama sulaikyti ne kaip partizaną, t. y. atskiros politinės grupės narį, bet kaip asmenį, kaltinamą padariusį labai sunkius nusikaltimus.“ (p. 9). Partizanas kaltinamas Tėvynės išdavimu pagal ,,teisėtą“ okupacinio kodekso 62 straipsnį! Kokios Tėvynės? Kur šioje vietoje galima kalbėti apie teismo nepriklausomumą, jeigu legitimuojama okupacija? Kas turi į tai atsakyti ir įvertinti?

Apskritai dera konceptualus klausimas: ar 1965 m. okupuotoje Lietuvos teritorijoje iš principo apskritai legitimiai galėjo veikti okupaciniai įstatymai, o šių dienų teismų verdiktuose jie nurodomi, cituojami ir jais remiamasi teisinant kolaboravimą?

  1. Tų pačių teisėjų nevienoda teisinė praktika ne kaip klaida, o angažuotumas

Štai teisėjai A. Pažarskis ir A. Abramavičius 2016-04-12 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinėje sesijoje čekistą S. Drėlingą, vykdžiusį tik iš toli partizano A. Ramanausko būsto stebėjimą (kas ateina, kas išeina) pripažino kaltu pagal BK 99 straipsnį kaip reikšmingos nacionalinės grupės narį, o visiškai analogiškose aplinkybėse čekistą M. Misiukonį 2016-02-25, dalyvavusį partizano A. Kraujelio suėmime, surašiusį žuvusiojo atpažinimo aktą ir gavusį apdovanojimą ,,Už iniciatyvą ir ryžtingumą“ tie patys teisėjai pripažino teisiu. Kasatorė J. Šyvokienė 14 kartų savo skunde prašė Lietuvos Aukščiausiajame Teisme įvertinti partizano A. Kraujelio veiką kaip reikšmingos nacionalinės grupės narį, bet teismas tuo klausimu sąmoningai nepasisakė! Kur Teisėjų etikos kodekse įvardintas lojalumas valstybei, teisingumas, sąžiningumas, padorumas, pagarba istorijai?

Mes esame tai detaliai su archyvinių šaltinių nuorodomis visa tai išdėstę savo pirmajame 2017-11-07 skunde. Ir tai primename Jums kaip nenuginčijamą faktą Teisėjų etikos kodekso ignoravimą.

  1. Naujas Vokietijos pavyzdys

Osvencimo konclagerio SS buhalteris Oskaras Groeningas 2015 metais Vokietijoje buvo nuteistas ketverius metus laisvės atėmimo už bendrininkavimą nužudant 300 tūkst. žmonių. 2017 m. lapkričio mėnesį jis kreipėsi dėl atleidimo nuo likusių dviejų metų bausmės, kadangi jam sukako 94 metai amžiaus. Jo prašymas nepatenkintas, nustačius, kad jis galįs atlikti bausmę. (,,Lietuvos žinios“, 2017-11-30, p. 7).

Mums reali ar nereali bausmė mūsų aptariamajam kolaborantui nesvarbu. Lietuvos laisvės kovos istorijos pamokai ir teisingumo principui svarbu, kad būtų teisiškai, politiškai, istoriškai ir morališkai įvertintas okupacijos metu buvęs kraujo praliejimo faktas solidaus teisėjų sprendimu.

  1. Hipotetinis vokiečių fašistų atvejis

Jeigu analogišku faktu prieš bet kokį asmenį Lietuvoje vokiečių okupacijos metu būtų taip pasielgta, tarkim, okupantų SS smogikų, tai būtų akivaizdu ir pamatuota neabejojant kurion pusėn svirtų teisingumo svarstyklės. Gi Lietuvoje pripažinta žiauri ir negailestinga nusikalstama KGB organizacija mūsų atveju dabar yra lyg ir teisėta, legali, sava ir suprantamai vertintina visiškai atlaidžiai, vertintina laisvu sportinio intereso lygmeniu. Koks tokiu atveju teisėjų lojalumas Lietuvos valstybei?

  1. Kas buvo A. Kraujelis: ,,ginkluotas nelegalas“ ar reikšmingos nacionalinės etninės grupės narys – partizanas?

2016-02-25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra svarbi 7.1 nuoroda ,,Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vien tai, jog A. Kraujelis buvo sulaikomas 1965 m., nepaneigia jo kaip partizano statuso, kartu savaime nepaneigia ir to, kad šis sulaikymas galėjo būti susijęs ir su A. Kraujelio kaip partizano veikla (taip pat ir partizaninio karo metu), priešinantis sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui. Juolab, kaip matyti iš bylos medžiagos, A. Kraujeliui baudžiamoji byla buvo iškelta ir pagal tuo metu galiojusio sovietinio Baudžiamojo kodekso straipsnius, numatančius baudžiamąją atsakomybę už tėvynės išdavimą, dalyvavimą antitarybinėje organizacijoje.“ Tai kodėl šis teismas neina iki galo visiems žinomo ir patvirtinto partizano kaip reikšmingos nacionalinės-etninės grupės dalyvio pripažinimo ir iš to sekančių buvusių veiksmų ir pasekmių vertinimo bei logiško sprendimo atmetus ,,ginkluoto nelegalo“ (kaip pateisinantį represinius veiksmus prieš jį) statusą?

Tai prieštarauja konceptualiam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2016 m. balandžio 12 d. nutarčiai dėl Lietuvos partizanų statuso ir genocido nusikaltimo vertinimo.

  1. Bendros pastabos konceptualiam pasipriešinimo kovos okupacijai įvertinimui:
-istorinis Lietuvos pasipriešinimo okupacijos kovos permanentinis kontekstas,
-absoliutus, griežtas, pastovus, totalinis, žiaurus okupacinis Lietuvos represinis fonas,
-persekiojamųjų asmenų reikšmingumas tautinei savimonei pasipriešinimo kovoje,
– nepagrįsta šio nusikaltimo tyrimo ir sprendimo 16 metų trukmė,
-šiandieninis ambivalentinis praeities KGB veikos vertinimas,
-okupacinių teisės normų legitimavimas,
-buvęs kolaborantų veikimo okupacinis laisvas moralinis pasirinkimas ir apsisprendimas,
-kolaborantų laisvai išreikštas siekis dalyvautis represinėje veikoje,
-kolaboranto vidinis moralinis įsitikinimas vykdyti represijas,
-kolaborantų atliekamas žinomas represijų grupinis veikimas ir noras,
-kolaborantų suvokiama atliekamų veiksmų grupinė tyčia,
-kolaborantų teisinis savo veikos supratimo teisinis ir moralinis prieinamumas,
-kolaborantų savo veikos pasekmių numatomumas,
-pagrįsti analogiškų kolaborantų vertinimai ir atsakomybė pagal Vakarų Europos šalių praktiką,
– konceptualus tarptautinės teisės normų okupacijos ir kolaboravimo vertinimas

  1. Mūsų organizacijos skundo prielaidos ir pagrindai
-Aiškiai angažuotai ir neteisingai pritaikytas įstatymas ir skirtingas pagal Lietuvos teismų pamatuotą praktiką BK 99 straipsnio taikyme.
-2016-02-25 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis esmingai prieštarauja 2016-04-12 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos konceptualiai nustatytai genocidinio teisinio kolaborantų veikos vertinimo r kvalifikavimo BK 99 str. pagrindu turiniui ir principams.
-Skundžiama nutartis išimtinai kontrastuoja, disonuoja ir atvirai prieštarauja pastarųjų metų    septynių – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Kauno apygardos teismo  verdiktų genocidinėse bylose kolaborantų vertinimo ir taikymo pamatuotai nuostatai BK 99   straipsnio pagrindu ir tuo paneigia mūsų skundžiamos šios aiškiai išskirtinės ir angažuotos 2016-02- 25 nutarties kolaboravimo vertinimą ir legitimavimo kaip nepripažinimo Lietuvos teismų pagrįstos  praktikos dėl nusikaltimo faktų, aplinkybių, motyvų ir pagrindų.
-Paaiškėjus naujoms esminėms ir teismo nutylėtoms, netirtoms bei iškreiptoms aplinkybėms dėl įvykių trukmės ir pačių faktų buvimo, galimas elementarus teisėjų piktnaudžiavimas visose trijose  skundžiamose teisminėse instancijose.
-Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga savo Įstatuose yra įrašiusi vieną iš savo tikslų: ,,2.1 5.      Reikalauti, kad Lietuvos Respublikos prokuratūra, Valstybės Saugumo departamentas ir kito  atsakingos valstybės institucijos, nedelsiant išaiškintų asmenis aktyviai bendradarbiavusius su TSKP (rus. – KPSS) struktūromis, SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) ir SSRS karine žvalgyba ir/arba fašistinės Vokietijos slaptąja policija („gestapu“), o taip pat kadrinius jų darbuotojus, dalyvavusius Lietuvos valstybės griovime, Lietuvos partizanų, jų rėmėjų, patriotų, rezistentų, disidentų žudynėse bei kankinimuose, išdavystėse, talkinusius vykdant ir vykdžiusius trėmimus, genocidą, nusikaltimus žmonijai, bei netaikyti jiems nusikalstamosios senaties ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn nežiūrint į tai, ar jie yra (gyvena) Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų.“
Tai įtvirtinta mūsų organizacijos imperatyvinė teisės ir istorijos garbės
pareiga, o prokuratūra privalo ginti šį pasiaukojantį ir šventą Lietuvos Laisvės kovos istorijos faktą ir tautos interesą. Prokuratūra nuo tos teisės nusišalina.
-Pagal Lietuvos Respublikos Seimo 1999 metų sausio 12 d. įstatymo ,,Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ 1 priedo 17 straipsnyje nurodyta: ,,Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.“

  1. Daugkartiniai Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktai apie okupaciją kaip kolaboravimo ir genocido vertinimo inkriminavimo turinys ir kryptys
      –1990-05-02. Įstatymas ,,Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo.“
      –1991-02-28. Nutarimas ,,Dėl Lietuvos Respublikos valdžios institucijų ir piliečių laikysenos bei veikimo aktyviosios TSRS okupacijos atveju.“
      -1992-04-09. Įstatymas ,,Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą.“
      –1997-01-23. Įstatymas ,,Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas.“
       -1997-06-30. Įstatymas ,,Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų                       okupacijų, teisinio statuso.“
      –1997-11-06. Rezoliucija ,,Dėl okupacijų laikotarpio masinių represijų, genocido ir kitų nusikaltimų    žmonijai ir žmoniškumui bei karo nusikaltimų tyrimo.“
      –1998-05-27. Nutarimas ,,Dėl masinių trėmimų iš Lietuvos į SSRS paskelbimo karo nusikaltimais.“
      –1998-05-27. Rezoliucija ,,Dėl masinių trėmimų iš Lietuvos į SSRS vertinimo ir pasekmių.“
      –1998-06-16. Įstatymas Dėl SSRS Valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių  darbuotojų dabartinės veiklos.“ 1 straipsnis. SSRS valstybės saugumo komiteto pripažinimas nusikalstama organizacija. SRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB – toliau VSK) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje.“
      –1999-01-12. Įstatymas ,, Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos.“
          Kai kurios normos šiandien neveikia, bet mes norime parodyti kaip buvo kruopščiai sistemingai ir plačiai rutuliojamas Lietuvos pasipriešinimas okupacijai vertinamas ir aiškinamas fonas. Beje, šiandien dar veikia 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo preambulė ir 1 bei 2 straipsniai. Kitos veikiančios normos yra prasmingos šiuo metu veikiančio BK normų pamatiniam vertinimui.

  1. Imperatyvinių tarptautinės teisės normų dėl buvusių komunistinių totalitarinių režimų palikimo vertinimo ir panaikinimo apėjimas ir netaikymas
Lietuvos teismų verdiktuose neaptartos ir neįvertinta tarptautinės teisės principai ir nuostatos.
  1. I. Strasbūro teismas
,,DIDŽIOJI KOLEGIJA
BYLA VASILIAUSKAS PRIEŠ LIETUVĄ
SPRENDIMAS
2015-10-20’’
/…/
,,III. BYLAI REIKŠMINGA TARPTAUTINĖ IR LYGINAMOJI TEISĖ IR
PRAKTIKA
  1. Tarptautinio karo tribunolo statutas ir Niurnbergo principai
  2. Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo (toliau – TKT) statute, parengtame pagal 1945 m. rugpjūčio 8 d. pasirašytą Londono susitarimą tarp JAV, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir SSRS vyriausybių, buvo įtvirtintas toks nusikaltimų žmoniškumui apibrėžimas:

6 straipsnis

„Toliau išvardyti veiksmai arba bet kuris iš jų yra laikomi Tribunolo jurisdikcijai priklausančiais nusikaltimais, kurie užtraukia individualią atsakomybę: <…> (c) nusikaltimai žmoniškumui: civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ir kitoks nežmoniškas elgesys karo metu ar iki jo arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu darant bet kokį nusikaltimą, priklausantį Tribunolo jurisdikcijai, arba ryšium su tokiu nusikaltimu, nepriklausomai nuo to, ar tie veiksmai buvo laikomi tos šalies, kurioje jie buvo padaryti, vidaus teisės pažeidimais ar ne. Vadovai, organizatoriai, kurstytojai ir padėjėjai, dalyvaujantys rengiant ar įgyvendinant bendrą planą ar suokalbį padaryti bet kurį iš minėtų nusikaltimų yra atsakingi už visus veiksmus, įvykdytus bet kurių asmenų, įgyvendinant tokį planą.“

  1. Apibrėžimas vėliau buvo kodifikuotas kaip VI-asis iš Niurnbergo tribunolo statute ir nuosprendyje pripažintų tarptautinės teisės principų, kuriuos 1950 m. Jungtinių Tautų Tarptautinė teisės komisija išdėstė pagal Generalinės Asamblėjos rezoliuciją 177 (II) ir kuriuos patvirtino Generalinė Asamblėja.
Niurnbergo I principe buvo nustatyta:
„Bet kuris asmuo, padaręs veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, yra traukiamas atsakomybėn ir baudžiamas.“
II principas numatė:
„Faktas, kad nacionalinė teisė nenustato bausmės už veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, neatleidžia šią veiką atlikusio asmens nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę.“
IV principas numatė:
„Faktas, kad asmuo veikė vykdydamas jo vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą, neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę, jeigu jis iš tikrųjų turėjo moralinio pasirinkimo galimybę.“
VI principas numatė:
„Toliau nurodyti nusikaltimai yra baudžiami kaip nusikaltimai pagal tarptautinę teisę: /…/
(c) Nusikaltimai žmoniškumui:
„Civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ir kitoks nežmoniškas elgesys arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu, kai tokie veiksmai atliekami arba tokie persekiojimai tęsiami vykdant ar ryšium su bet kokiu nusikaltimu taikai arba bet kokiu karo nusikaltimu.“/…/
II. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija
1096 (1996)
  1. 1996 m. birželio 27 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 1096 dėl priemonių, skirtų panaikinti buvusių komunistinių totalitarinių režimų palikimą, kurioje numatyta:
„7. Asamblėja taip pat rekomenduoja už kriminalinius nusikaltimus, įvykdytus asmenų komunistinio totalitarinio režimo metu, persekioti ir bausti pagal standartinį baudžiamąjį kodeksą. Jei baudžiamasis kodeksas tam tikriems nusikaltimams numato senaties terminą, jis gali būti pratęsiamas, kadangi tai yra tik procesinis, o ne materialusis klausimas. Tačiau retroaktyvus baudžiamųjų įstatymų priėmimas ir taikymas nėra leidžiamas. Antra vertus, asmuo gali būti teisiamas ir nubaustas už bet kokį veiksmą ar neveikimą, kuris jo įvykdymo metu pagal nacionalinę teisę nebuvo laikomas nusikaltimu, bet buvo laikomas nusikaltimu pagal civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus. Be to, jei asmuo akivaizdžiai veikė pažeisdamas žmogaus teises, tvirtinimas, kad buvo veikiama vykdant kitų asmenų įsakymus, nepanaikina nei veiksmų neteisėtumo, nei individualios kaltės.“
Skundžiama nutartis neįvertina numatytas imperatyvines priemones panaikinti buvusių komunistinių totalitarinių režimų palikimą, priešingai, jį pateisina, ignoruodamas aptariamo dokumento 88 straipsnį, kuris iš esmės suteikia rasti formą logiškam sprendimui priimti, tarkim, standartinio kodekso taikymą be senaties.

/…/

III. ,,J. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija
1481 (2006)
  1. 2006 m. sausio 25 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 1481 dėl totalitarinių komunistinių režimų tarptautinio pasmerkimo, kurioje numatyta:
„1. Parlamentinė Asamblėja primena savo Rezoliuciją 1096 (1996) dėl priemonių, skirtų panaikinti buvusių komunistinių totalitarinių režimų palikimą.
  1. Totalitariniams komunistiniams režimams, kurie viešpatavo Centrinėje ir Rytų Europoje praeitame amžiuje, o keliose pasaulio valstybėse vis dar yra valdžioje, be išimčių buvo būdingi masiniai žmogaus teisių pažeidimai. Pažeidimai skyrėsi priklausomai nuo kultūros, valstybės ir istorinio laikotarpio ir apėmė individualius bei kolektyvinius nužudymus ir egzekucijas, mirtis koncentracijos stovyklose, badą, deportacijas, kankinimą, vergišką darbą ir kitas masinio fizinio teroro formas, persekiojimą etniniais ar religiniais pagrindais, minties, sąžinės ir saviraiškos laisvės, spaudos laisvės pažeidimus, taip pat politinio pliuralizmo stoką.
  2. Nusikaltimai buvo teisinami pasitelkiant klasių kovos teoriją ir proletariato diktatūros principą. Aiškinant abu šiuos principus buvo pateisinamas „likvidavimas“ žmonių, kurie buvo laikomi žalingais naujos visuomenės kūrimui ir todėl pripažįstami totalitarinių komunistinių režimų priešais. Kiekvienoje susijusioje valstybėje didelė dalis aukų buvo jos piliečiai, ypač tai buvo būdinga buvusios SSRS tautoms, kurios aukų skaičiumi gerokai viršija kitas tautas <…>
  3. Po totalitarinių komunistinių režimų žlugimo Centrinėje ir Rytų Europoje šių režimų įvykdyti nusikaltimai ne visais atvejais buvo įvertinti tarptautiniu lygiu. Be to, šių nusikaltimų vykdytojų tarptautinė bendruomenė nepatraukė atsakomybėn, kaip kad buvo padaryta siaubingų nusikaltimų, kuriuos įvykdė nacionalinis socializmas (nacizmas), atžvilgiu.
  4. Todėl totalitarinių komunistinių režimų įvykdytų nusikaltimų visuomenės suvokimas yra labai menkas. Komunistų partijos yra teisėtos ir veikia keliose valstybėse, net jei tam tikrais atvejais jos neatsiribojo nuo praeityje totalitarinių komunistinių režimų įvykdytų nusikaltimų.“
Svarbus aptariamo dokumento 89 straipsnis tiksliai apibūdina ir tinka skundžiamos teismo nutartį įvertinti viršuje esančia nuoroda: ,,/…/totalitarinių komunistinių režimų įvykdytų nusikaltimų visuomenės suvokimas yra labai menkas.“
Abejoti totalitarinio ir okupacinio režimo permanentiniais žiaurumais Lietuvoje ir įvertinant visuminę tautos persekiojimo ir naikinimo kraupią statistiką manyti, kad režimas tam tikru laiku ilgainiui tapo demokratiškas, humaniškas, legitimus, kad neliko kolaborantų ir represijų, prieštarauja realioms aplinkybėms ir sveiko proto logikai.
Nurodytos tarptautinės teisės normos ir principai, kaip teisingumo istorinis įvertinimas, privalo būti nurodomas ir taikomas, nes kolaborantas dirbo nusikalstamoje KGB organizacijoje ir atliko konkrečius nusikalstamus veiksmus.

  1. Teisės, teisingumo ir pasipriešinimo okupacijai pripažinimas
Nereikia manyti, kad patyręs teisininkas, gerai išmanydamas teisines nuostatas bei procedūrinius niuansus, vedamas šališko okupacinio Lietuvos istorijos supratimo, be jokio istorinio jausmo ir širdies, neišgyvenęs sunkiai suvokiamo kasdieninio negailestingo okupacinio KGB persekiojimo masto, nei dienos nepraleidęs partizanų žiemos miške drėgname bunkeryje, nepatyręs tardymo kameros ar tremties siaubo, savo akimis ir kūnu neišgyvenęs visos Lietuvos pasipriešinimo okupacijai sunkiausios istorijos naštos, įsivaizduoja turįs teisę priimti bet kokius formalius angažuotus sprendimus vien todėl, kad turi nevaržomus subjektyvius įgaliojimus savo mentaliteto suvokimui ginti.

Tai nereiškia, kad Lietuvos pasipriešinimo okupacijai dalyviai yra užmiršę praeitį, tokie nesupratingi, neturi solidarumo jausmo su kitais kovotojais bei nesupranta kas yra laisvės auka ir kas buvo jų persekiotojai. Ir šiuo atveju bendražygių interesas apginti žuvusį bendražygį remiasi nepajudinamu laisvės troškulio akivaizdaus jus cogens principu, kuriam atitinka veikiančio įstatymo norma.

Logiška manyti, kad Lietuvos partizanas, davęs priesaiką Lietuvos valstybės gynimui, įgyja valstybės prievolę ginti jį. Šiandien partizanas A. Kraujelis neapgintas pritaikant Lietuvos okupacinės teisės sampratas ir normas. Lietuvos Konstitucijos 3 straipsnis numato teisę piliečiui ginti savo valstybę. Tokie šiandienos kai kurių teisėjų sprendimai, pripažįstantys okupacinę jurisdikciją, reiškia suverenių galių ir teisių blokavimą istorijos perrašymo būdu. Partizano A. Kraujelio idėjos žygio draugai išreiškia nuogąstavimą dėl tautos suverenių teisių uzurpavimo ir ateičiai pavojingo skleidžiamo nepasitikėjimo savo valstybe. Kartu kelia nerimą generalinės prokuratūros abejingas blaškymasis, kadangi partizano žūties problemoje neįžvelgia prisiekusio valstybei ir dėl jos žuvusio partizano visuomeninio intereso gynimo, aiškindami, kad tai yra asmeninis interesas, o ne aukštas valstybinis klausimas. Susidaro bendras prokuratūros ir teismų stogas minkštai okupacijai restauruoti.
Raskite nors vieną faktą Vakarų Europos Antrojo pasaulinio karo pasipriešinimo vokiečių okupacijai istorijoje, kur vietinis kolaborantas, laisvanoriškai ir idėjiškai apsisprendęs dalyvauti ir aktyviai veikęs nusikalstamos okupacinės struktūros represinėje veikloje arba, tarkim, SS gauleiteris, dalyvavęs pasipriešinimo dalyvių represijose, būtų baudžiamojo įstatymo pateisintas ir išteisintas kaip nesupratęs ką daro arba kad tuo laiku nebuvo tokio įstatymo, kad už tokį žudymą reikėtų atsakyti baudžiamaja tvarka?
Mūsų atveju ginčas šioje rezonansinėje byloje yra ne procedūrinis teisinis, daugiaprasmis aiškinimas, o pritemptas angažuotas politinis ir antivalstybinis sprendimas. Tai galimai yra fenomenalus kai kurių Lietuvos teisėjų istorinis įsirašymas į Lietuvos laisvės kovų istorijos užmaršties, abejingumo, o gal ir išdavystės metraštį.

17. Kolaboravimo fono retoriniai klausimai:

-Ar kaltinamasis M. Misiukonis nebuvo kolaborantas – savanoris?
-Ar kaltinamasis virš 20 metų nedirbo nusikalstamoje KGB organizacijoje?
-Ar už aktyvią veiką nepasiekė aukšto KGB pulkininko laipsnio?
-Ar konkrečiame aptariamame jo aktyvios veikos epizode nebuvo susieto Lietuvos
partizano žūties fakto?
-Ar konkrečiame veiksme nebuvo akivaizdaus, aktyvaus, iniciatyvinio ir ryžtingo
kaltinamojo apsisprendimo dalyvavimo tame?
-Ką skelbia toks KGB struktūrų veiklos teisinamasis vertinimas Lietuvos 1918 metų
vasario 16-osios Akto šimtmečio paminėjimo išvakarėse?
-Ar Lietuvai absoliučiai nieko nereiškia nutylėtos reikšmingos aplinkybėms įvertinti tarptautinės teisės normos ir kitų šalių praktika nepaminėta nei viename teismo verdikte?

18. Lietuvos teismų nusikalstamo kolaboravimo teisinimo atskiros detalės

                      Panevėžio apygardos teismo (Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas ir Sigitas Bagdonavičius) 2014-11-26 nuosprendis.
Partizano namų krata buvo legali, teisiškai apiforminta. M. Misiukonis teisinamas (beje tik iš jo žodžių), kad iš vakaro nežinojęs apie rengiamą kratą, kad operacijoje nebuvę kareivių,

Kad KGB organizacija buvusi ,,teisėsaugos institucija“, kad nebuvę tikslo sunaikinti partizaną, kad jau buvo pasibaigęs masinis partizanų ginkluotas pasipriešinimas, esą partizanui buvo perduotas raštelis pasiduoti, jam grėsė ,,/…/ nuteisimas pagal to meto galiojusio BK ypatingosios dalies atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. (p. 13), ,,Tačiau M. Misiukonis nebuvo subjektas, turėjęs teisę spręsti kardomosios priemonės A. Kraujeliui taikymo, jo veikų kvalifikavimo, kaltinimo apimties, bylos perdavimo į teismą ir bausmės rūšies ir dydžio /…/“, nebuvo atlikti kokie nors priešiški teisei veiksmai, partizano žmona J. Snukiškytė pamatuotai nuteista 4 metams laisvės atėmimo, jis nematė jokių A. Kraujelio dokumentų, žinojo, kad jis tik ,,ginkluotas nelegalas“, ,,/…/ kaltinamasis M. Misiukonis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 99 straipsnyje požymių, todėl jis išteisinamas.“ (p. 15).

Panevėžio apygardos teismo teisėjas 2015 m., teisiant už 1950 trėmimą NKVD įgaliotinį nusišalino šiam reikalaujant, kadangi teisėjas buvo iš tremtinių šeimos. O mūsų atveju, ar galima paneigti, kad visi teisėjai neturėjo kokio nors ryšio? Nagrinėjant bylą Panevėžio apygardos teisme dalyvaudavo R. Šarkinas, kuris buvo AB Vilniaus banko valdybos nariu, o teisėjas A. Gaputis yra dirbęs Vilniaus banke juriskonsultu, o čia yra M. Misiukonis dirbęs šio banko apsaugos tarnyboje. O gal jie vienas kitą pažinojo? Nepatvirtinus, suprantama, nušalinimo klausimas nebuvo keltas, bet R. Šarkino lankymasis teismo posėdyje palieka neaiškumą.
                      Lietuvos apeliacinis teismo (Violeta Ražinskaitė, Vladimiras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė) 2015-07-03 nutartis.
,,Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas su šiuo kaltinimu susijusias bylos aplinkybes…“(p. 6), tautos ginkluotas pasipriešinimas buvo pasibaigęs, partizanai neegzistavo, nurodomi okupacinio BK kaltinimo straipsniai – 70, 62, 64, 92, buvo atliekami pagrįsti procesiniai veiksmai. Iš lubų užrašo, kad žinomas KGB 1953 m. liepos 17 d. planas dėl partizano A. Kraujelio likvidavimo perduotas į archyvą ir neveikė, M. Misiukonis nežinojo apie A. Kraujelio bylą, jam nebuvo žinoma apie A. Kraujelio paiešką, patvirtino M. Misiukonio 24 mėnesių trukmės atostogas diplominio darbo rašymui (pagal galiojusią tvarką skiriama tik 4 mėnesiai), buvo suimtas ne kaip partizanas, bet kaip ,,asmuo, padaręs sunkius nusikaltimus“ (p. 11), žmona J. Snukiškytė nuteista už tai, kad padėjo jį slėpti, nes sunkių nusikaltimų ar juos padariusių asmenų slėpimas pats savaime yra nusikaltimas, už kurį baudžiama. (p. 11), kad už operaciją apdovanojimo nėra (išties yra archyvinis patvirtinimas), krata teisėta, nėra įrodymų, kad KGB turėjo esminį tikslą naikinti pasipriešinimo dalyviu, kad jaunas čekistas negalėjo žinoti visų KGB nusikalstamų tikslų. ,,Tai reiškia, jog M. Misiukonis, nagrinėjamo įvykio metu dirbęs VSK struktūroje, nebuvo atsakingas už jo vykdytą veiklą“ (p. 13), nebuvo tarptautinio akto, numatančio baudžiamąją atsakomybę. Prokuroras siūlė nagrinėti bylą pagal partizano, kaip reikšmingos nacionalinės etninės grupės narį, bet teismas nenagrinėjo, nes tai būtų kaltinimas M. Misiukoniui.
                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis (Artūras Pažarskis, Olegas Fedosiukas, Armanas Abramavičius).
,,Vien tai, kad kaltininkas organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius BK 99 straipsnyje nurodytoms grupėms, savaime nereiškia, kad jo veika pagal BK 99 straipsnį laikytina genocidu.“ Aktyviai dalyvauja veiksmuose, gauna apdovanojimą, bet viso to nesuprato ir nenorėjo? Žuvimo ar žaidimo operacija?
Nutartyje nurodoma, kad jis nežinojo už ką suimamas ,,ginkluotas nelegalas“, nežinojo jo nusikaltimų, 24 mėnesius rašęs diplominį darbą (46-60 puslapių!), byla iškelta Vilniuje, nenustatyta kad jis ,,/…/ kada nors būtų buvęs įvykio vietoje kai buvo nužudytas ar nusižudė dar nors vienas Lietuvos partizanas.“ , kaip operatyvinis KGB įgaliotinis nežinojo kasdieninio darbo imperatyvinės abėcėlės. M. Misiukonis aiškino nežinojęs, kas yra A. Kraujelis, kokia jo praeitis ir kokie jo tikslai. 16 nutarties punktas: ,,/…/ pagal teismų sprendimus partizanui A. Kraujeliui nebuvo pripažintas reikšmingas nacionalinės-etninės-politinės grupės statusas, dėl M. Misiukonio veiksmų teisėtumo jam dirbant KGB ir dalyvaujant A. Kraujelio sulaikymo operacijoje ,,/…/ šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.“ Kaip galėjo būti pripažintas statusas, jeigu Lietuvos apeliacinis teismas atvirai atsisakė tai nagrinėti, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tuo pasekė taip pat, nors kasaciniame skunde toks statuso nagrinėjimo prašymas įvardintas 14 kartų. Tuo išdėstytas dviejų pirmųjų teismų visas KGB reabilitavimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pritarimas. Sąmoningas partizaninės veiklos niekinimas. Kam tuomet reikalingas kasacinis skundas iš esmės, jei visos prašomos įvertinti esminės aplinkybės neaptariamos.

19. Sąmoningas ir dirbtinis KGB veikos teisinamasis kvalifikavimas sąmoningu nevienodu teisiniu įstatymo taikymu

 Bylos nagrinėjimo data Kaltinamieji Teisėjai

A. Abramavičius ir

A. Pažarskis

Prokuroras

S. Stulginskis

2015-02-24

Aukščiausiojo Teismo kolegija

KGB operatyvinis įgaliotinis

V. Vasiliauskas

Partizanas – J. Būdininkas reikšmingos nacionalinės-etninės grupės narys Partizanas – J. Būdininkas reikšmingos nacionalinės-etninės grupės narys
2016-02-25

Aukščiausiojo Teismo kolegija

KGB operatyvinis įgaliotinis

M. Misiukonis

Partizanas A. Kraujelis tik politinės grupės narys (,,nelegalas“) Partizanas A. Kraujelis tik politinės grupės narys (,,nelegalas“)
2016-04-12

Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija

KGB operatyvinis įgaliotinis

S. Drėlingas

Partizanas – reikšmingos nacionalinės-etninės grupės narys.

Pranešėjas A. Pažarskis

Prokuroras G. Paškevičius

neprieštaravo

 

                      Galima suvokti, kad 2015-02-24 KGB operatyvinio įgaliotinio V. Vasiliausko byloje teisėjai A. Pažarskis ir A. Abramavičius suvokė, kad Lietuvos partizanas yra reikšmingos nacionalinės-etninės, kartu ir jos politinės dalies grupės narys, o po metų, 2016-02-25, čekisto M. Misiukonio byloje tiems patiems teisėjams partizanas jau nėra reikšmingos nacionalinės-etninės kartu ir jos politinės dalies grupės narys. Tai nėra apsirikimas, tai yra politinis angažuotumas.
Primename, kad šioje byloje kaltinamasis čekistas S. Drėlingas partizano A. Ramanausko suėmimo byloje iš tolo atliko tik stebėtojo, informatoriaus funkcijas: kas ateina, kas išeina. Prie suimamo partizano nebuvo prisilietęs ir jį pažinęs. Partizano A. Kraujelio atveju M. Misiukonis veikė aktyviai, kaip jis pats tvirtina, buvo lengvai kontūzytas, t. y. turėjo būti arti priėjęs prie partizano buvimo ir jo šūvio vietos, surašė žuvusiojo partizano atpažinimo aktą, buvo išskirtas iš kitų operacijos dalyvių, gavo apdovanojimą. Pagal aplinkybes M. Misiukonio veika, lyginant su S. Drėlingo, yra aktyvesnė, ryžingesnė ir reikšmingesnė. O teisėjai jo veiką kvalifikuoja jau kitaip, pateisina.
Lygiai tokios pat nuomonės yra neva Lietuvos valstybės interesus gynęs generalinės prokuratūros prokuroras S. Stulginskis, dalyvavęs dviejose tose pat viršuje nurodytose bylose.
Mūsų nuomone 2016-04-12 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija logiškai ir nuosekliai patvirtino Lietuvos partizanų, kaip reikšmingos nacionalinės-etninės grupės dalyvio statusą, kuris yra valstybės ginamas.
 
20. Skundo kasatorės esminio kaltinimo pagrindo – reikšmingos nacionalinės-etninės, dalies politinės partizanų grupės vertinimo sąmoningai nenagrinėta ir nepasisakyta
M. Misiukonio išteisinamoje teismo 2016-02-25 nutartyje yra svarbus raktinis paskutinis 16 punktas, atkartojantis ankstesnio teismo nusišalinimą nagrinėti esminį bylai klausimą: ,,Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje konstatavus, kad M. Misiukonio padarytoje veikoje nėra BK 99 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyviųjų požymių, kiti kasaciniame skunde išdėstyti argumentai faktiškai netenka teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl M. Misiukonio padarytos veikos kvalifikavimo. Tai argumentai dėl tam tikrų genocido objektyviųjų požymių sampratos (pvz., kad genocidu gali būti pripažįstamas ir vieno partizano nužudymas), dėl to, kad pagal teismų sprendimus partizanui A. Kraujeliui nebuvo pripažintas reikšmingas nacionalinės-etninės-politinės grupės statusas, dėl M. Misiukonio veiksmų teisėtumo jam dirbant KGB ir dalyvaujant A. Kraujelio sulaikymo operacijoje, dėl to, kad genocidu gali būti pripažįstama ir vienintelio individo veikla, ir kt. Taigi, šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.“ Tai yra nusišalinimas nuo problemos, jos nenagrinėjimas ir gudrus pasirinkimas klaidingo kaltinimo bazę, leidžiančią priimti nepamatuotą angažuotą sprendimą.
                      Nutarties 11.1 punkte nurodoma: ,,Teismų sprendimuose visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo ir teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių“ Tai visiškai neatitinkanti ir priešinga tikrovei neteisinga deklaracija, nes nei vienas iš dviejų pirmųjų teismų nerealus faktas ar argumentas, KGB reabilitavimas ir legitimavimas nebuvo paneigtas, pateikti tik dirbtiniai arba legitimuoti aiškiai okupaciniai angažuoti argumentai. Jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rėmėsi dviejų pirmųjų teismų verdiktais, o akivaizdu, kad ten aplinkybės dirbtinai šališkai buvo apverstos aukštyn kojomis legitimuojant okupaciją ir kokia tokiu atveju teisinė sisteminė ir funkcinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendžiamoji kasacinė nagrinėjimo prasmė, jeigu nei viena detalė ar faktas, nekalbant apie vertinimą, šio teismo nebuvo svarstoma ir nuginčyta. Ką reiškia ,,Visi įrodymai“, jeigu tiek Lietuvos apeliacinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjimuose nebuvo atsakyta į klausimą dėl partizano kaip reikšmingos nacionalinės-etninės grupės nario veikos!
Atviras angažuotumas, prieštaraujantis visai eilei Lietuvos teismų praktikai ir konceptualiai 2016-04-12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos nutarčiai dėl Lietuvos partizanų kaip reikšmingos nacionalinės-etninės ir kartu dalinės politinės grupės veikos vertinimo BK 99 straipsnio pagrindu.
Kasatorės J. Šyvokienės, kuri per 16 bylos nagrinėjimo metų pavargo ir absoliučiai nusivylė regimu prokurorų ir teisėjų angažuotumu, savo kasaciniame skunde Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 14 kartų nurodo reikšmingos nacionalinės-etninės, dalinės politinės partizanų grupės statuso, priklausančio reikšmingai nacionalinei-etninei grupei klausimo nagrinėjimo būtinumą. Kaip matome, teismas sąmoningai nepasisakė šiuo klausimu, remdamasis, kad žemesnieji teismai tokio statuso nenustatė. Kyla klausimas, tai kam reikalingas visapusiškas kasacinis nagrinėjimas, jeigu remiamasi tik ,,teisingais“, atvirai ginčijamais, akivaizdžiais paviršutiniškais ir aiškiai šališkais žemesniųjų teismų verdiktais, o kasatorės esminį, lemiamą, esminį, konceptualų Lietuvos teismų aprobuotą žinomai problemai klausimą dėl nusikaltimo kvalifikacijos palieka nenagrinėtu. Kodėl teismas visapusiškai nepasisakė dėl kasatorės esminio skundo prašymo, lemiančio veikos kvalifikavimo vertinimo apie ką byloja 7 analogiškų bylų Lietuvos teismų praktika? Atsakymas tik vienas – angažuotumas. Ir vėl klausimas: koks teisėjų etikos elgesys?

21. Kam tuomet reikalingas kasacinis nagrinėjimas, jei Aukščiausiasis Teismas nepasisakė dėl kasatorės esminio konceptualaus prašymo?
Dėl Aukščiausiojo Teismo 2016-04-12 plenarinės sesijos konceptualaus sprendimo.
Kasatorės J. Šyvokienės skunde Aukščiausiajam Teismui 14 kartų paminėta įvertinti A. Kraujelį kaip reikšmingos nacionalinės-etninės ir dalies politinės grupės narį kaip tą sąvoką praktikavo kiti Lietuvos teismai ir kaip išeities konceptualų tašką 2016-04-12 patvirtino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo skyriaus bylų teisėjų plenarinė sesija vienbalsiu sprendimu, kur, likimo ironija, pranešėju buvo, tam pritarė ir labai gerai problemą žinojo teisėjas A. Pažarskis, nes jis buvo sesijos pranešėju. Šios sesijos nutartyje: ,,/…/ Lietuvos partizanų, kaip reikšmingos dalies lietuvių tautos – saugomos nacionalinės, etninės grupės, naikinimo kvalifikavimas kaip genocido jam turėjo būti pakankamai numatomas.“ (p. 7). ,,Minėti genocidu naikinamos grupės (jos dalies) požymiai turi savarankišką alternatyvią nusikaltimo sudėties požymio reikšmę.“ (p. 9).
,,Pažymėtina, kad Europos Tarybos parlamentinės Asamblėjos 2006 m. sausio 25 d. rezoliucijoje Nr. 1481 ,,Dėl totalitarinių komunistinių režimų tarptautinio pasmerkimo“ nurodyta, jog komunistiniai režimai masinius žmogaus teisių pažeidimus, nusikaltimus prieš juos pateisino pasitelkdami klasių kovos teoriją /…/ o kiekvienoje valstybėje didžioji dauguma aukų buvo etninės kilmės gyventojai.“ (p 12).
,,Taigi, Lietuvos partizanai gali būti apibūdinami ne tik kaip nacionalinės, etninės grupės dalis, bet ir politinė grupė, siekusi išsaugoti Lietuvos valstybės tęstinumą.“ (p. 13).
,,/…/ S. Drėlingas sąmoningai ir savanoriškai pradėjo tarnybą tuometinėje valstybės saugumo tarnyboje /…/“ (p. 15). O M. Misiukonis ne?
,,Lietuvos partizanai – atskira politinė grupė – buvo reikšminga visos nacionalinės grupės (lietuvių tautos), apibrėžtos etniniais požymiais, išlikimui.“ (p. 14).
,,/…/ dalyvavimas A. Ramanausko ir B. Mažeikaitės sulaikymo operacijoje buvo vieningo sumanymo sunaikinti dalį nacionalinės, etninės grupės – Lietuvos partizanų – įgyvendinimo dalis.“ (p. 16). O A. Kraujelio byloje ne?
,,Byloje teismai nustatė S. Drėlingo ryšį su genocidą vykdžiusia okupacine valdžia, jo veiksmų vykdant genocidą apimtį bei tyčios turinį. (p. 16).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje nurodo: ,,/…/ pagal teismų sprendimus partizanui A. Kraujeliui nebuvo pripažintas reikšmingos nacionalinės-etninės-politinės grupės statusas, dėl M. Misiukonio veiksmų teisėtumo jam dirbant KGB ir dalyvaujant A. Kraujelio sulaikymo operacijoje, dėl to, kad genocidu gali būti pripažįstama ir vienintelio individo veikla, ir kt. Taigi, šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.“ (p. 12-13). Ir ką reiškia, skyrium imant, teisėjo A. Pažarskio salto mortale, kurį jis pats prieš metus (2015-02-24) savo ir A. Abramavičiaus nutartimi pamatuotai paneigė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-12 Baudžiamųjų bylų teisėjų plenarinėje sesijoje, būdamas pranešėju teikė priešingus M. Misiukonio byloje jo pasirašytus argumentus.

22. Kolaboranto asmenybė

1965-07-28 Anykščių KGB komunistų susirinkimo protokole užrašyta: ,,Komunistas Misiukonis pabrėžė, kad aparato komunistams metų pradžioje keltas klausimas ieškoti ginkluoto nelegalo, kuris ir buvo likviduotas. Dabar, kai uždavinys keliamas gerinant kontržvalgybinį darbą, aparato komunistams reikia jį spręsti, darbą reikia rikiuoti teisingai, išnagrinėti turimus duomenis, o tai užtikrinti operatyvinėmis priemonėmis, kurios padėtų mums konkrečiose srityse sužinoti.“ (LVOA, F-274, ap. 1, b. 3, p. 178).

Primintina, kad už visą čekistinį darbą M. Misiukonis gavęs 7 medalius. Iš viso gavęs 15 apdovanojimų ir paskatinimų. Už užduočių įvykdymą, iniciatyvą ir ryžtingumą iš viso yra gavęs 6 žymenis. Atkreipiame dėmesį į kartojamą jo veiklos žodį ,,iniciatyva“.
Visos paminėtos aplinkybės ir veikimas patvirtina, kad M. Misiukonis savo darbe numatė veikimo pasekmes, jų aktyviai siekė, norėjo veikti. Pavyzdžiui, jis teisme neklausiamas paliudijo, kad operacijoje buvo lengvai kontūzytas. Tai reiškia, kad jis turėjo būti labai arti partizano buvimo vietos, kadangi nuo to priklausė partizano ginklo kontūzijimo garsas. Kartu lieka neatsakytas klausimas kas paleido šūvį į partizaną kaip nurodyta ekspertizės akte. Gal jis?
M. Misiukoniui kilti KGB laiptais padėjo jo brolio Broniaus trijų metų stribavimas ir jo motinos priklausymas komunistų partijai nuo 1947 metų.

Galima priminti M. Misiukonio parašą po leidimu vykdyti ,,Bananų balių“ Vilniuje 1988 m. rugsėjo 28 d. ir po to sekusias okupacines represijas. Manyti, kad tokio mentaliteto pareigūnas nesuprato, nežinojo ir nesiekė atlikti tokius represinius veiksmus neatitinka archyvinių duomenų pateiktuose faktuose.

23. Galimi Lietuvos Respublikos Teisėjų etikos kodekso pažeidimai

Aptariant Bangaloro teisėjų elgesio garbingumo (2002 m.) principų turinį nurodyta: ,,Teisėjas  turi užtikrinti, kad jo elgesys protingo stebėtojo požiūriu yra nepriekaištingas.“

Mūsų nagrinėjamos bylos atveju nurodytais protingais stebėtojais nėra teisininkai, bet asmenys patyrę okupacijos persekiojimą, prievartą, kalinimą, viską išgyvenę savo esybe, nėra suinteresuoti savo bet kokia nors asmenine nauda, o tik Lietuvos laisvės kovos garbe. Kaip stebėtojai, savo istorine patirtimi, jaučia ir mato bei suvokia kokion laisvės idėjos pusėn linksta ir suka atskiri teisėjai, tai yra Lietuvos valstybės garbės žeminimas. Pakanka priminti tik keletą citatų.

Kai Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija (Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas ir Sigitas Bagdonavičius) 2014 m. lapkričio 26 d. nuosprendyje pateikia tokią formuluotę: ,,Nagrinėjamo įvykio metu galiojusiame 1961 m. BPK buvo nurodyta, kad KGB yra vienas iš parengtinio tardymo ir kvotos organų (134, 142 straipsniai), t. y. šia prasme KGB buvo teisėsaugos institucija, todėl kaltinime naudojama sąvoka ,,KGB operacija“ nagrinėjamame kontekste turėtų būti suprantama kaip tardymo veiksmo – kratos darymas.“ (p. 12). Iškart legitimuojama Lietuvos okupacija ir nusikalstama KGB organizacija!
Kai Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija (Violeta Ražinskaitė, Vladimiras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė) 2015-07-03 nutartyje užrašo:
,,/…/ A. Kraujelį buvo siekiama sulaikyti ne kaip partizaną, t. y. atskiros politinės grupės narį, bet kaip asmenį, kaltinamą padariusį labai sunkius nusikaltimus.“ (p. 9). Tėvynės išdavimu pagal ,,teisėtą“ okupacinio BK 62 straipsnį! Kokios Tėvynės?
Kai perskaitome šio teismo tokį tekstą: ,,Tai reiškia, jog M. Misiukonis, nagrinėjamo įvykio metu dirbęs VSK struktūroje, nebuvo atsakingas už jo vykdytą veiklą“ (p. 13). Tai konceptualus ir atviras KGB gynimas!
Kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos (Artūras Pažarskis, Olegas Fedosiukas, Armanas Abramavičius) 2016 m. vasario 25 d. nutarties 5.2 punkte teigia: ,,Vien tai, kad kaltininkas organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius BK 99 straipsnyje nurodytoms grupėms, savaime nereiškia, kad jo veika pagal BK 99 straipsnį laikytina genocidu.“ (p. 6). Tikrai lieka neaišku kurios totalitarinės valstybės teismas teikia tokį argumentą.
Kai 8.2 nutarties punktas tvirtina: ,,Įvertinus paminėtas teismų nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad M. Misiukonis, atlikdamas paminėtus veiksmus, suvokė, jog dalyvauja sulaikant būtent A. Kraujelį kaip partizaną. /…/ Kartu nėra pagrindo teigti, kad tokie M. Misiukonio veiksmai gali būti vertinami kaip padaryti, turint specialų tikslą. /…/ Juolab iš bylos medžiagos matyti, kad M. Misiukonis nebuvo tas asmuo, kuris organizavo ar vadovavo A. Kraujelio sulaikymo operacijai.“ (p. 8). Aušvico konclagerio buhalteris irgi nevadovavo žmonių naikinimo fabrikui. Nėra sąryšio, tai ar galima suprasti, kad jeigu M. Misiukonis būtų organizavęs ir vadovavęs, būtų atsakingas, o jeigu jis buvo tik aktyvus dalyvis ar bendrininkas, tai jau nėra kaltas. Kaip elementari teisė kvalifikuoja nusikalstamos organizacijos grupės nario atliktus bendrus veiksmus?
Pagal Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekse įtvirtintus principus natūraliai minėto Bangaloro protingo stebėtojo akimis neregime teisėjų 5 straipsnio 2 punkte įvardintos pagarbos okupaciniam pasipriešinimui ir lojalumo Lietuvai dėl atvirų reveransų okupacijai ir jos persekiojimą atliekančiom struktūrom legitimavimo. Pats čekistų veiklos doktrininis pobūdis išimtinai buvo represinis ir naikinamasis, o individuali nusikalstama aktyvi ir savanoriška veika tai patvirtina. Pridėtuose skunduose yra 16 asmenų sąrašas, nužudytų 1953-1986 metais, t. y. po masinio ginkluoto pasipriešinimo baigties. Kartojame, A. Kraujelio nužudymas (,,likvidavimas“) buvo nurodomas ir aprobuotas visuose KGB operatyviniuose planuose. Kurios valstybės pusėje stovi Lietuvos teisėjai?
Dėl Teisėjų etikos kodekso 5 straipsnio 3 punkto deklaruoto ,,teisingumo ir nešališkumo“ nebuvimo ir aklas matė kaip byla buvo sprendžiama 16 metų ne be sovietinio mentaliteto žibėjimo.
Dėl Teisėjų etikos kodekso 6 straipsnio 3 punkte deklaruoto ,,pagarbiai išklausyti dalyvaujančius asmenis kaip to reikalauja įstatymas, dėmesingai reaguoti į jų prašymus ir siūlymus“ lieka tolimo meteoro žybsniu danguje. Turime kasatorės 14 tokio prašymo paminėjimų kasaciniame skunde Lietuvos Aukščiausiajam Teismui įvertinti Lietuvos partizanus kaip reikšmingos nacionalinės-etninės ir jos dalies politinės grupės – partizanų, kurių sąvoką pamatuotai teisiškai, istoriškai ir moraliai taikė kiti Lietuvos teismai ir kaip išeities tašką konceptualiai 2016-04-12 patvirtino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo skyriaus bylų teisėjų plenarinė sesija, kur, likimo ironija, pranešėju buvo ir pritarė teisėjas A. Pažarskis. Sesijos nutartis priimta vienbalsiai. Teisėjai A. Pažarskis ir A. Abramavičius savo sprendime ,,nežinojo“ reikalavimo ,,/…/ pagarbiai išklausyti dalyvaujančius asmenis/…/ dėmesingai reaguoti į jų prašymus ir siūlymus“ (6 straipsnis. Pagarba žmogui. 3 punktas). Koks dėmesingumas dėl 14 kartų įvardinto prašymo nagrinėti esminį klausimą – partizano statusą?
Bendrame fone kliūva 13 straipsnio padorumo principas – ,,būti nepriekaištingos reputacijos ir ją saugoti.“ Nepamatuoti sprendimai ir vertinimai gerą reputaciją likviduoja. Prie šio
straipsnio labai reikšmingai nuskamba Bangaloro teisėjų kodekso pirmas principo – ,,Nepriklausomumas“ taikymo 1.6 punktas: ,,Teisėjas turi rodyti gerą pavyzdį ir skatina aukštų teisėjo elgesio standartų įgyvendinimą, siekdamas sustiprinti visuomenės pasitikėjimą teismais, kuris yra svarbus nepriklausomumo pagrindas.“ Teisėjai paniekino visą Lietuvos valstybės teisingumą.
Kartu reikia paminėti ir prokurorus galimai nesilaikiusius Lietuvos prokuroro Etikos kodekso 5.1 punktų dėl piktnaudžiavimo, pagarbos įstatymui ir atsakomybės. Tai galima įvardinti ir prokurorus S. Stulginskį, A. Mešką, T. Krušną ir E. Pašilį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-02-25 savo nutartimi nerado teisinio pagrindo akivaizdaus pamatuoto genocidinio nusikaltimo kvalifikavimui ir vertinimui. Pats faktas, kad ši byla buvo simuliuojamai narstoma 16 metų, patvirtina, kad teisėjų teisinė ir valstybinė sąmonė, lyginant su Vakarų Europos šalių kolaborantiniais okupacijos operatyviais vertinimais ir sprendimais, yra absoliučiai angažuota Lietuvos kolaborantų teisinimas.
Tiek Lietuvos Konstitucinio Teismo (2014-03-18) nutarimas, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (2015-10-20) sprendimas nurodė, kad Lietuvos partizanų veiklos kvalifikacija pasireiškia per reikšmingos lietuvių nacionalinės-etninės ir jų dalies partizanų, kurių žuvo per 20 tūkst., reikšmingumo fakto įvardijimą naikinant svarbią, galima sakyti vedančiąją nacionalinę – etninę lietuvių dalį. Partizanai atstovavo ne save, ne kokią atskirą, išskirtinę, savarankišką ar vien kažkokią abstrakčią autonominę vien sau ar savo interesų grupę, o buvo visos naikinamos etninės tautos dalis, reikšminga ir esmingai svarbi dalis, nes okupantų kėslai buvo naikinti jiems ypač pavojingą ir reikšmingą tautinę – etninę lietuvių valstybingumo ir nepriklausomybės savimonę per atskirų žmonių ir grupių sisteminį žudymą. Tai apeinant, nutylint ir ignoruojant reiškia išėjimą iš Lietuvos istorijos ir kyla klausimas apie tokių sprendimų pamatuotumą.
24. Prašymas
Pažeidus Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso straipsnius:
5 straipsnio 2 punktą (pagarba ir lojalumas valstybei);
5 straipsnio 3 punktą (teisingumas ir nešališkumas);
6 straipsnio 3 punktą (pagarba žmogui);
7 straipsnio 1 punktą (laikytis duotos teisėjo priesaikos);
9 straipsnio 5 punktą (ginti teisėjų ir teismų nepriklausomumo įvaizdį visuomenėje);raipsnio 3 punktą (elgtis sąžiningai);
14 straipsnio 2 punktą (saugoti savo profesijos garbę ir prestižą);
15 straipsnio 1 punktą (nepažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, įstatymų ir kitų teisės aktų)

prašome:
  1. Naujai, nuodugniai įvertinti mūsų išvardytų 9 Panevėžio apygardos teismo (Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas, Sigitas Bagdonavičius), Lietuvos apeliacinio teismo (Violeta Ražinskaitė, Vladimiras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Artūras Pažarskis, Olegas Fedosiukas, Armanas Abramavičiu teisėjų labai abejotinus bylos aplinkybių vertinimus, išvadų darymus ir įstatymo taikymus iš esmės legitimuojant okupaciją, nusikalstamą KGB organizaciją ir kolaborantą pažeidžiant ir ignoruojant Teisėjų etikos kodekso ir tarptautinės teisės principus ir normas.
  2. Manome, kad problema iš esmės svarstytina teisėjų Garbės teisme.
  3. Į Jūsų svarstymo posėdį pakviesti mūsų atstovą.
  4. Principe manome, kad ši byla turėtų būti naujai nagrinėjama 7 Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijoje.

Algirdas Endriukaitis, Petras Plumpa, Jonas Burokas, Jonas Volungevičius, Vytautas Varkala, s. Nijolė Sadūnaitė, Petras Musteikis

P.S. Visi įvardyti ir nurodyti archyviniai detalūs tekstai ir citatos su nuorodomis, jų patvirtinti vertimai iš rusų kalbos yra pateikti kaip priedai 2016-02-23 skunde Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui E. Pašiliui ir mūsų 2017-11-07 skunde Teisėjų etikos ir drausmės komisijai.

 

Parašykite komentarą