Dėl dvigubos pilietybės

Klubas SAVASTIS
PAREIŠKIMAS
DĖL DVIGUBOS PILIETYBĖS

Pilietybė yra asmens sutikimas prisiimti tam tikrus įsipareigojimus valstybei ir gauti tam tikras teises. Tai jungia piliečius į bendruomenes – nacionalines bendruomenes, jeigu įsipareigota nacionalinei valstybei, internacionalines bendruomenes, jeigu tai imperijos. Valstybės kuriamos siekti bendro gėrio, todėl piliečių įsipareigojimai yra tik pačiais svarbiausiais visiems valstybės žmonėms klausimais – ginti savo teritoriją, gerbti savo istoriją, kultūrą, o ypač – kalbą, – su kuriais iš esmės ir siejasi visas valstybės socialinis gyvenimas.

Pilietybė yra įsipareigojimas gyventi kartu laikantis pagrindinių bendrabūvio principų. Tačiau ji yra įgyjama tik laisvai apsisprendus – niekas neverčia tapti valstybės piliečiu. Visos valstybės leidžia gyventi ir be šios šalies pilietybės su sąlyga, kad laikysiesi tokiems asmenims nustatytos tvarkos, negalėsi naudotis piliečių teisėmis: rinkti savo atstovus valdžion ir pats būti išrinktas, naudotis valstybės socialinėmis garantijomis ir pan.

Pilietybė yra asmens įkūnijama valstybė.

Dvasiškai brandus asmuo oriai ir atsakingai gyventi gali tik būdamas piliečiu ir savo kasdieniu gyvenimu teigdamas savo pilietiškumą.

Iš Lietuvos emigrantų srautas intensyviausias Europos Sąjungoje. Šiuo metu kas mėnesį iš savo valstybės išvyksta apie 7 tūkst. Lietuvos piliečių. Netekome daugiau kaip pusės milijono darbingų žmonių. Padėtis jau apibūdinama kaip evakuacija karo ar stichinės nelaimės atveju. Pasigirsta balsų, kad 2050 m. Lietuvoje liks 100 tūkst. lietuvių.

Daug kas siūlo problemą spręsti Lietuvos netapatinant su Lietuvos teritorija, nacionaline kultūra ir lietuvių kalba. 2010 metais Lietuvos vyriausybė paskelbė „Globalios Lietuvos strategiją“, kurios esmė yra siūlymas Lietuva laikyti visą pasaulį – ten, kur apsigyvena lietuviai. Tam siūloma netgi užsienyje kurti vienmandatines apygardas rinkimams į Seimą.

Toks požiūris reiškia, kad lietuviams siūloma be jokių sentimentų tapti kitų valstybių piliečiais, nes asmens be pilietybės gyvenimas nors ir galimas, nėra pageidautinas abiem pusėms – nei imigrantui, nei jį priėmusiai valstybei. Tai reiškia: už Lietuvos valstybę atsakingi žmonės savo nacionalinės valstybės atsisako. Ar tai nėra nacionalinės Lietuvos valstybės likvidavimas, spręsti turėtų ne ateities, o dabarties žmonės, kurie valstybę 1990 m. atkūrė ir kurie joje dabar dar gyvena.

2007 m. vasario mėnesį Estijos parlamentas priėmė Estijos Konstitucijos preambulės pataisą, kad „… valstybė turi užtikrinti estų tautos, kalbos ir kultūros išliekamumą amžiams“. Nuo 2001 metų emigracija iš Estijos mažėja.

Lietuvių tautos likimu susirūpinę žmonės kaip vieną problemos sprendimo būdų siūlo dvigubą pilietybę – taip, atseit, žmonės būtų susieti su Lietuva ne tik emociškai, bet ir juridiškai, ir Lietuva, nors ir iškrikusi po pasaulį, dar kurį laiką galėtų tartis nepraradusi darbingiausios bei jauniausios savo populiacijos dalies ir viltis, kad ji kada nors grįš Lietuvon.

Dviguba pilietybė, deja, tėra tik mažiau skausmingas atsisveikinimo su Lietuva būdas – emigrantai labai retai tegrįžta namo. Įgydamas kitos šalies pilietybę, asmuo dažniausiai gauna palankesnes sau socialines garantijas, kurių niekas nenori atsisakyti, o labiausiai prie imigracijos šalies tėvus pririša kitašales mokyklas pradėję lankyti jų vaikai, palaipsniui tampantys kitos kultūros žmonėmis, įgytas turtas. Išvykusiųjų šeimų sugrįžimas – graži iliuzija, su kuria atsisveikinus geriau pasimato realybė.

Dviguba pilietybė Europos Sąjungos šalyse apsigyvenusiems lietuviams nėra reikalinga, nes jie yra Stojimo sutartimi apdovanoti eurosąjungine pilietybe ir gali naudotis visomis Europos Sąjungos piliečio teisėmis bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. Į Europos Sąjungos šalis išvykę ir dvigubos pilietybės reikalaujantys lietuviai iš esmės reikalauja trigubos pilietybės, nes turėdami Europos Sąjungos ir Lietuvos pilietybes, jie kalba apie dar vienos – imigracijos šalies – pilietybės įgijimą. Tai susiję su tokiais įsipareigojimais naujajai šaliai, kurie daugybe atvejų prieštarauja Lietuvos Konstitucijos Lietuvos piliečiams keliamiems reikalavimams. Kaip juridiškai vertinti tokius ketinimus, matyt, irgi turėtų spręsti ne istorija.

Net jeigu būtų nuspręsta, kad Lietuvos pilietybė suderinama su Didžiosios Britanijos, Airijos, Ispanijos ar Vokietijos pilietybe, niekas negalėtų paneigti argumento, kad tai būtų išimtinai komerciniam sandoriui prilygstantis susitarimas. O kol tokia – dvigubos pilietybės – nuostata nėra legitimuota, ne vienas atsisako Lietuvos pilietybės ir kaunasi už teisę tapti pilnateisiu Didžiosios Britanijos piliečiu, nes ši šalis „rūpinasi savo piliečiais“. Po komercializuotos pilietybės neišvengiamai seka komercializuota valstybė, t. y. parsidavimas ir išnykimas.

JAV prezidentas Džonas Kenedis yra pasakęs: „Neklausk, ką tau gali duoti tavo valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti pats.“ Šių žodžių prasmė amžiams liks brandžiausiu patriotizmo aforizmu. Ar mes juo naudojamės savo dvasiai budinti? Ar pasinaudosim kada?

Neveltui Lietuvoje jau pasigirsta balsų, ar Sąjūdis, Baltijos kelias nebuvo tik sapnas? Ar nesusapnavom savo Nepriklausomybės su savo išdidžiomis svajonėmis ir planais?

Niekas neneigia – į Vakarus išėjom naivūs, patiklūs, entuziastingi, bet visiškai nepasirengę. Valstybė pernelyg greitai ir lengvai nukrito į tautos rankas – ne tiek iškovota, kiek iškentėta. Negali rungtis nuogas su šarvuotu: gyvenimas mūsų valstybėje negalėjo prilygti šimtmečiais kurtam socialiniam gėriui Vakaruose. O valdžios, įklimpusios kovon dėl postų, nesugebėjo įkvėpti piliečių kūrybai ir bendro gėrio mūsų šalyje, čia, Lietuvoj, kūrimui taip sparčiai, kad tauta nespėtų nusivilti. Tiek kentėjusi, daugiau kentėti nebenorėjo, nes, tiesą sakant, tam ją ir kurstė tie, kuriems reikėjo naujos, karštos mūsų žmonių energijos. Ji vis dar teka nesustabdomai. Ir negreitai sustos.

Dviguba pilietybė nėra Lietuvos išlikimo problemų sprendimo būdas. Dvigubos pilietybės svarstybos – tai emigracijos skatinimo, sąžinės alibi paieškos, o ne sulaikymo kelias, Lietuvos išnykimo legitimavimas, nors visi puikiai supranta, kad emigracija yra atsisakymas tautos ir valstybės, o tai remiantieji atsisako 1918 m. Vasario 16 d. ir 1990 m. Kovo 11 d., Lietuvos himno idėjų ir prasmės.

Emigracija turi būti sustabdyta ekonominėmis, socialinėmis ir politinėmis valstybės pastangomis. Tam turi būti panaudota ir nacionalinės valstybės (at)kūrimo ideologija, nacionalinis patriotizmas.

Visada bus žmonių, kurie norės išvykti iš Lietuvos – keliauti, studijuoti, dirbti ir t. t. Niekas negali varžyti jų judėjimo laisvės. Tačiau valstybės konstitucinės sąrangos principų negalima keisti net ir pagal ilgalaikių negandų mums peršamą tvarką: ne emigrantai kuria valstybę, o valstybėje gyveną piliečiai. Ką Lietuvoje veiktų Seimo narys iš Singapūro?

Yra ir bus tokių, kurie vardan lengvesnio lito ir baltesnės duonos numos ne tik į pareigas Lietuvai, bet ir į savo teises joje. Ar ir juos turėtume „išsaugoti“ Lietuvai, įvesdami dvigubą (šalia sąjunginės) pilietybę?

Yra tik vienas protingas pilietybės problemos sprendimo būdas ir apskritai, ir šioje stichinei nelaimei prilygstančios emigracijos situacijoje: įstatymu garantuoti, kad Lietuvon panoręs sugrįžti kitos šalies pilietybę turintis buvęs Lietuvos pilietis vėl vadintis Lietuvos piliečiu tą teisę galėtų atgauti tuoj pat ir be jokių biurokratinių kliūčių. O šiandien Lietuvą paliekančio reikia paklausti, ar ne jis atsakingas už tūkstančio Lietuvos mokyklų uždarymą, nežinia kam negrįžtamai paliekamus Lietuvos laukus, ežerus, miškus, piliakalnius, milžinkapius, protėvių kapus, paminklus, kalbą, dainas ir giesmes.

Klubo vardu –
Savelija Baniulienė, Algirdas Endriukaitis, Bronius Genzelis, Onytė Gliebienė, Romualdas Grigas, Kęstutis Jaskelevičius, Arvydas Juška, Jonas Mikelinskas, Romualdas Ozolas, Arimantas Račkauskas, Vladas Sapranavičius, Gintaras Songaila, Silverijus Šukys, Valdemaras Valkiūnas.

2010-11-03

misrig@lrs.lt

8-601-95-809

Parašykite komentarą