Eglė Juozėnaitė

Kultūra tapo trintukų pinigų fabriku

Tapytojo profesoriaus Giedriaus Kazimierėno teigimu, kultūroje įsivešėjo šašai, kuriuos nukrapštyti labai sunku. Kultūrinis šašas yra susiformavęs ir televizijoje. Televizija remiasi vien reitingais ir jais pasiteisina, tačiau savaime aišku, kad, į krūvelę sudėliojus žurnalus „Kultūros barai“ ir „Playboy“, gatvėje greičiau išgraibstyti būtų pastarieji. Tad ar „Playboy“ turiniu turime remtis kaip pavyzdžiu?

 Trintukų kultūros ypatumai

 Tapytojas pasakoja, kad kultūroje būna tokios „chebrutės“, kompanijos, kurias būtų galima pavadinti kultūriniais šašais. Jos užsiima žiedine gynyba ir ilgai, kibiai laikosi, vienos kitas agresyviai paremia. Tokiu būdu kultūroje egzistuoja šašai, kuriuos būtinai reikia išoperuoti. Tie šašai, kitaip tariant, yra žmonės, atsakingi už kultūros programą televizijoje, formuojantys publikos nuomonę. „Televizijoje nesusiformuoja kritinė masė kokybiškai, profesionaliai parengtų specialistų, kurie vedami vidinio profesinio padorumo jausmo duotų kokybišką rezultatą, nors, pavyzdžiui, Lietuvos radijuje yra fantastiškų laidų, kuriose suderinama ir reklama, ir informatyvumas. Televizijoje, deja, to nėra“, – teigia G.Kazimierėnas.

 Anot G.Kazimierėno, kultūrinis šašas turi daugybę sudedamųjų dalių: „Pirmiausia tai televizijos taryba, į kurią žmonės turėtų būti atsakingiau renkami. Visos partijos privalo turėti kultūros programą, Seimas turi kultūros komitetą. Visi kalba apie kultūros svarbą, bet nieko nedaro. O kodėl jie tyli? Nes trintukai įsivyravo visur: ministerijose trintukai, komisijose trintukai. Jie labai gerai jaučiasi: rašo projektus, tuos projektus palaiko, nors kultūros absoliučiai neišmano, daro grupinę gynybą. Jiems kultūra yra verslas, fabrikas, lėšų gavimas. Rezultatas jų nedomina. Juos domina jų alga“, – pasakoja profesorius.

 Televizija yra mūsų. Jie yra tiktai pasamdyti. „Reikia atstatyti daiktus į savo vietas. Jie jaučiasi taip, tarsi televizija yra jų. Tie pirmuonys turi būti pastatyti į savo vietą ir tuos postus turi užimti padorūs žmonės, sukuriant sistemą, kad tai nebūtų uždaras ratas. Televizijos komiteto pirmininkas turi suprasti, kad televizija yra ne jo. Jis tik turi organizuoti to aparato veiklą. Kai jis turės savo televiziją, tegul jis daro ką nori. Visuomenė turi galų gale suprasti, kad už mūsų pinigus kažkas daro privatų biznį“, – konstatuoja G.Kazimierėnas.

 Vertybinės orientacijos krizė

 Nuo 2015 metų uždraudus valstybinėje televizijoje rodyti komercinę reklamą, jai pritrūko pinigų, tačiau, pasak G.Kazimierėno, tarp televizijos turinio gerinimo ir didesnio finansavimo nėra jokio ryšio: „Duok tai televizijai dešimt kartų daugiau pinigų, ir vis tiek bus tas pats blefas. Žinoma, tokia komanda, kuri dabar ten dirba, tuos pinigus iššvaistys ir bus tas pats lygis. Pigiausi dalykai jiems yra įdomūs. Ar filmuoti, kaip kirviu per galvą duoda, ar filmuoti parodos atidarymą, kai yra tos pačios lėšos? Reikia tik tinkamai susiorientuoti. Tai koks čia ryšys su pinigais?“

 „Vadinasi, reikia nutraukti rėmimą. Reikia remti kokybišką produktą, o ne šiaip pinigus duoti. Štai kur yra problema. Bet Seime irgi trintukai. Jiems nerūpi galutinis rezultatas. Štai kur yra problema. Trintukų sistema. Trintukai politikoje remia trintukus televizijoje. Viskas. Svogūnų festivalis. Visi laimingi. Visi trintukai matomi ekrane. Apsidovanoja vieni kitus honorarais ir reitingai tiesiog stebuklingi. O žiūrėti televizijos neįmanoma. Vimdo“, – piktinasi profesorius.

 Klasikinė kultūra – visko pagrindas

 Ne šiaip sau kultūros reikia valstybei, o su vidiniu vertybiniu vektoriumi, kuris formuotų valstybę, formuotų mūsų dvasinį klimatą, prasmę gyventi ir dirbti, prasmingas perspektyvas į ateitį, sąryšį su praeitimi, formuotų sąryšį su pasauliu.

 „Studentai, moksleiviai nežino, kas yra Friderikas Šopenas (Fryderyk Chopin), nevaikšto į klasikinės muzikos koncertus. Pasižiūrėkite į Kembridžo universiteto absolventus – tai yra inteligentai, kuriems nereikia įrodinėti, kad opera ar senoji muzika yra vertinga ir kad tai nėra praeitas etapas. Pas mus kažkodėl savaime tai neateina, tenka įrodinėti, kad reikia klasikinės muzikos“, – stebisi tapytojas.

 O kodėl per valstybinę televiziją nebūtų galima groti geros klasikinės muzikos? Pasakys, o kiek žmonių tokios muzikos norėtų? „Visų pirma ne tiek jau ir mažai. Ir, beje, jeigu mes tokie subtilūs ir taip išgyvename dėl žydrųjų teisių, tai kodėl mes neišgyvenam dėl žmonių, kurie mėgsta klasikinę kultūrą? Kodėl mano teises ignoruoja? Tai atsiprašau, jeigu jau tokia subtili demokratija, tai atsižvelkite į tas mažumas, kurioms reikia F.Šopeno… Tai po truputėlį tos mažumos virs didesne komanda ir galbūt išgelbės Lietuvą. Nes be klasikinės kultūros mes nieko nenuveiksime, kuo toliau, tuo labiau klimpsime į balaganą“, – sako G.Kazimierėnas.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „TV publika“

2014 balandžio mėn. 15 d.

Parašykite komentarą