Nerijus Cibulskas

Visus prioritetus atiduočiau antrajam Nacionalinės televizijos kanalui

Augdamas tėvų namuose, Kaišiadoryse, buvau gan dažnas televizoriaus žiūrovas. Savaime suprantama, viskas prasidėjo nuo animacinių filmukų – mat esu iš tos laimingosios vaikų kartos, kuri dar turėjo galimybę žiūrėti „Labanakt, vaikučiai“. Dabar žiūriu į augančią pusbrolio dukrą, palyginu animacinius filmukus, su kuriais ji auga, ir tuos, kuriuos regėjau savo vaikystėje, ir užjaučiu jos kartos vaikus…

Ilgėliau pažiūrėjęs šiuolaikinę animaciją, imi nesistebėti, iš kur tarp dabartinių vaikų tokia hiperaktyvumo problema – juk tuose animaciniuose filmukuose veiksmas vyksta galvotrūkčiais, nieko nėra paslėpta, nėra gilesnio siužeto, vidinių herojų pasaulio, moralės dominančių, ugdymo, galų gale – vaikui nepalikta laiko stabtelėti, susimąstyti, ką nors pastebėti, įsidėmėti – žmogus tarsi ruošiamas beatodairiškam gyvenimui bėgte…

Išvažiavęs studijuoti į Vilnių, kurį laiką televizoriaus neturėjau tiesiog dėl finansinių priežasčių, tačiau per keletą metų taip sėkmingai atpratau, kad dabar televizoriaus neturiu – iš principo. Žinoma, net ir neturėdamas jo negaliu pasakyti, kad nežiūriu – televizijos produkcija toks jau daiktas, kad nori nenori prasismelkia į mūsų gyvenimus. Žiūriu ją, grįžęs į Kaišiadoris (mano tėtis mėgsta leisti laiką prie televizoriaus), įjungtų televizorių pilna kavinėse, pas bičiulius, kai užeinu į svečius… Tik rankose neturint pultelio atsiranda galimybė laidą pažiūrėti iki galo. Beveik net nesvarbu, ar ten – žinios, kurios nesikeičia, ar šou konkursai, sukeliantys smalsumą „kaži ar įmanoma sugalvoti dar ką nors kvailiau?“, ar netgi geras filmas, kuriame tiek prikišta reklamos, kad žiūrėdamas jauties, lyg būtum maitinamas per pipetę – juk daug paprasčiau tuomet užsirašyti pavadinimą ir susirasti tą filmą internete.

Gal čia kažkiek esama ir kartos požiūrio. Esu jau iš tos kartos, kuri neturi tradicijų sėdėti prie televizoriaus, drauge aptarinėti, ką vakar per jį matę… Jaunimo sąmonėje vis dėlto ryškus sferų pasidalijimas – televizorius yra tėvų daiktas, o vaikų daiktas – kompiuteris… Muziką, filmus vienas kitam tiesiog atsiųsdavome. Nors, kita vertus, juk tuose realybės šou ir dešimtukuose dalyvauja manosios kartos žmonės. Tai man sunku paaiškinti. Gal manoji karta labiau mąsto ne apie televizijos produkciją, o apie galimybę ten dirbti? Juk visuomenė darbą televizijoje šiandien suvokia kaip iš dangaus nukritusią sėkmę, leidžiančią beveik nieko nedirbant užsidirbti daug pinigų.

Buvo dalyvavusių įvairiuose televizijos projektuose ir iš manosios mokyklos, tačiau mūsų bendruomenėje jie labiau buvo suvokiami ne kaip žvaigždės, o pajuokos verti juokdariai.

Kritikuoti, aiškinti, kas tose „žvaigždžių“ vedamose laidose yra blogai, net liežuvis nesiverčia – tai būtų begalinis ir, manau, tuščias burnos aušinimas. Pirmiausia kiekvienam „žvaigždžių“ cechui prieš imantis kokio „projekto“, siūlyčiau savęs paklausti, o ką mes tuo norime pasakyti? Aišku, jų atsakymas akivaizdus: „Nieko“. Bet dera suprasti, kad, nenorėdami nieko pasakyti, jie taip pat pasako – gal patys nesuprasdami, bet jie formuoja visuomenės požiūrį, moralę, asmenines siekiamybes ir domėjimąsi labiau vienais dalykais negu kitais… Antraip tariant, visus šiuos išvardytus dalykus televizijos griauna. Netgi bukina žmonių protą, leisdami sau transliuoti serialus, neturinčius jokio turinio, jokios tęstinės minties…

Todėl jeigu būčiau televizijų vadovas ar savininkas, ar aukštas valstybės žmogus, gebantis daryti įtaką televizijų veiklai, komercines televizijas priskirčiau „spamui“, o pagrindinį dėmesį skirčiau nacionalinei televizijai. Tiksliau, net ne pagrindinei LRT, o antrajam jos kanalui, kurį žiūrėdamas žmogus dar užčiuopia šiokius tokius moralės, vidinės kultūros principus, vertybes, kurių televizijos kūrėjai stengiasi laikytis ir jas skleisti. Čia net nebūtina kalbėti apie konkrečias laidas – daug kas atsakingoje ir save gerbiančioje televizijoje turi atsirasti „tarp eilučių“, ryškinti visuomenėje tas dominantes, kuriomis ji pati tiki, – visa tai matyti ir iš temų pasirinkimo, dėmesio vienoms ar kitoms naujienoms, datoms, vertybėms…

Taigi antrąjį LRT kanalą padaryčiau pirmuoju ir sukurčiau jam lengvatines sąlygas visų kitų televizijų atžvilgiu – idant visuomenės sąmonėje įsitvirtintų kaip pagrindinė. Senieji kino filmai, dokumentika, spektakliai, kultūros renginiai, naujienos, laidų režisūra, turinys… O kitiems televizijos kanalams primygtinai liepčiau į tai lygiuotis – tegu pasižiūri archyvinę antrojo LRT kanalo medžiagą ir iš savo tėvų kartos pasimoko, kaip reikia atsakingai dirbti, ką išties gali sukurti ir visuomenei duoti televizija.

 

Nerijus Cibulskas, poetas

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „TV publika“

2012 lapkričio mėn. 20 d. 17:33:38, Rimvydas Stankevičius

 

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/pramogos/kinas_muzika_tv/ncibulskas_visus_prioritetus_atiduociau_antrajam_nacionalines_televizijos_kanalui/

 

Parašykite komentarą