Garbė ir savigarba arba kuo ir kur buvome, kai gyvybė kabojo ant plauko?

Pateikiame tris laiškus, dvi skirtingas nuomones, kuriose kai kas nehermeneutikos principu nori tapti išminties ir teisingumo adeptais.

 

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/83729

Atviras laiškas dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo

2012-06-11

Rubrikose: Politika » Komentarai ir pokalbiai  Atmintis » Atminties žaizdos

 

 

Mes, žemiau pasirašiusieji Lietuvos piliečiai ir jų palikuonys, ryžtingai pasisakome prieš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimo, Kauno miesto pareigūnų ir kitų oficialių asmenų sprendimą pagerbti 1941 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais – nacių okupacijos metu – veikusios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių, išeivijoje pasivadinusį Brazaičiu.

Daugelis lietuvių siekė išsivaduoti iš stalinistinės okupacijos 1941 m. birželį.  Antisovietinio sukilimo dalyvių motyvus, žodžius ir veiksmus derėtų vertinti individualiai. Tačiau sukilimas buvo lydimas antisemitinės retorikos, naciams palankių atsišaukimų, ir prievartos prieš nekaltus civilius.

Laikinoji Vyriausybė, be abejonės, buvo įkvėpta ir vedama Lietuvos Aktyvistų Fronto, kurio antisemintinė ir autoritarinė programa yra išsamiai pagrįsta istoriniais šaltiniais. Vyriausybės retorika, veiksmai ir bendradarbiavimas su Vokietijos valdžia, neišvengiamai kompromituoja jos teisėtumą ir moralinį statusą. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, būdamas tos Vyriausybės Ministru Pirmininku, negali išvengti atsakomybėsdėljos veiksmų.

Išlikusi dokumentinė medžiaga liudija, kad J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujama Laikinoji Vyriausybė neatsiribojo nuo pronacistinę politiką aktyviai palaikiusių Kazio Škirpos ir jo įsteigto Lietuvių Aktyvistų Fronto. Maža to, visą savo gyvavimo laikotarpį Laikinoji Vyriausybė deklaravo siekį prisidėti prie Europos sutvarkymo „naujais pagrindais“ ir vykdė naciams palankią politiką. Verta prisiminti faktą, kad Laikinoji Vyriausybė priešų ieškojo ir tarp lietuvių inteligentijos, pavyzdžiui, tarp Vytauto Didžiojo Universiteto profesūros atstovų.

Vyriausybė, kuri dalį savo piliečių atidavė diskriminacijai ir persekiojimui, o vėliau negynė jų nuo masinių žudynių, kurias vykdė okupantai ir jų kolaborantai, negali vienareikšmiškai teigti kovojusi už laisvę. Su žmogiškumu prasilenkiantys žodžiai ir veiksmai visiems laikams aptemdė ir suteršė visa tai, ką Laikinoji Vyriausybė tariamai pasiekė nesėkmingai bandydama įtvirtinti Lietuvos suverenitetą. Ko vertas suverenitetas, kurio įgyjimo  kaina – nekaltų žmonių kraujas?

Neseniai įvyko valstybės remiama Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo ceremonija. Ši ceremonija, ir ją lydėjęs šio žmogaus gyvenimo ir veiklos iškilmingas minėjimas buvo didelė moralinė klaida. Aukštintas ir lyderiu laikomas buvo žmogus, kuris neišlaikė pagrindinio lyderystės egzamino, nes nebuvo teisingas ir neužstojo nekaltų bendrapiliečių.

Mirusiojo šeima ir draugai turi teisę į privačią ceremoniją. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė, oficialieji asmenys ir kiti iškilmėse dalyvavę šalies pareigūnai, viešai pagerbdami Juozą Ambrazevičių-Brazaitį bei skirdami lėšų jo perlaidojimui bei paminėjimui, daugeliui žmonių sukėlė sumaištįdėlpamatinių vertybių,  kuriomis remiantis sukurta Lietuvos Respublika.

Pareigūnai, kurie atsisakė dalyvauti paminėjime, turėtų būti teigiamai įvertinti.

Visgi turime padaryti dar daugiau. Todėl tvirtai ir vienareikšmiškai sakome, kad– smerkiame nekaltų Lietuvos piliečių ir visų kitų žmonių persekiojimą ir naikinimą, vykdytą Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Laikinosios Vyriausybės valdymo metu;

– kritinis Laikinosios Vyriausybės žodžių ir veiksmų įvertinimas nėra kurios nors vienos žmonių grupės ar organizacijos reikalas. Tai principinis visų Lietuvos piliečių reikalas;

– Lietuvoje turi būti ginamos visų žmonių teisės ir orumas;

– net ir reikšmingi pasiekimai neturi būti išaukštinti, jeidėljų buvo aukojamos žmogaus teisės ir orumas.

 

prof. dr. Egidijus Aleksandravičius
doc. dr. Milda Ališauskienė
prof. dr. Auksė Balčytienė
dr. Eglė Bendikaitė
prof. dr. Andrius Bielskis
prof. dr. Alfredas Bumblauskas
prof. dr. Leonidas Donskis
mokyt. Dainora Eigminienė
dr. Linas Eriksonas
dr. Margarita Jankauskaitė
doc. dr. Jurga Jonutytė
Ervinas Koršunovas
dr. Marija Krupoves
Faina Kuklianskaja
prof. dr. Antanas Kulakauskas
prof. dr. Šarūnas Liekis
prof. dr. Raimundas Lopata
prof. dr. Gintautas Mažeikis
Henrikas Mickevičius
kun. Rimas Mikalauskas
prof. dr.A lvydas Nikžentaitis
Svetlana Novopolskaja
Rūta Puišytė
doc. dr. Andžėjus Pukšto
doc. dr. Eligijus Raila
Birutė Sabatauskaitė
dr. Vilana Pilinkaitė Sotirovič
Dalia Sruogaitė
dr. Darius Staliūnas
doc. dr. Gintaras Stauskis
prof. dr. Saulius Sužiedėlis
kun. Tomas Šernas
Violeta Rakauskaitė-Štromas
dr. Mindaugas Tamošaitis
mokyt.Vytautas Toleikis
dr. Darius Udrys
dr. Nida Vasiliauskaitė
prof. dr. Irena Veisaitė
dr. Linas Venclauskas
prof. dr. Tomas Venclova
Linas Vildžiūnas

 

 

Vieši klausimai akademikams dėl 1941 m. Lietuvos įvykių vertinimo

2012/06/14

 http://propatrialt.wordpress.com/2012/05/01/sajudzio-teismui-ne/

Š. m. birželio 11 d. žiniasklaidoje buvo paskelbtas akademikais įvardytų grupės asmenų viešas laiškas, kuriame kaip didelė moralinė klaida įvertintas Lietuvos valdžios mėginimas deramai pagerbti Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atminimą.

J. Ambrazevičius-Brazaitis – iškilus patriotas ir valstybininkas, buvo priverstas vadovauti tautai nepaprastai sudėtingomis politinėmis sąlygomis, ir jo veikla negali būti suprasta vadovaujantis tik dabartinės ideologinės konjunktūros klišėmis. Laiške ši veikla aiškinama ir vertinama supaprastintai ir tendencingai, atsiejant ją nuo konkretaus istorinio to meto įvykių konteksto.

Mes, žemiau pasirašiusieji, nedviprasmiškai pareiškiame, kad Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimas yra be išlygų smerktinas kaip didžiulis ir, deja, neatitaisomas nusikaltimas, kuriam negali būti jokio moralinio ir politinio pateisinimo. Tačiau šio nusikaltimo pasmerkimas neteikia jokio pagrindo vertinti tragiškus 1941 m. įvykius pagal supaprastintas ideologines schemas, taikant dvigubus moralinius standartus.

Laiško autorių klausiame:

Ar lietuvių tauta neturėjo teisės ginti savo laisvės ir priešintis sovietinei okupacijai ir aneksijai?

Ar po ištisus metus trukusio sovietinio teroro ir 1941 m. birželio trėmimų buvo jėga, galėjusi sutrukdyti karo pradžioje prasidėjusiam spontaniškam tautos sukilimui?

Kaip turėjo elgtis Lietuvos piliečiai tomis aplinkybėmis: su gėlėmis išlydėti okupantų armiją, vietos komunistinius kolaborantus ir Pravieniškių, Panevėžio medikų bei Rainių budelius? Su ginklu rankose stabdyti Vermachtą tuo atveriant galimybę ir toliau vežti Lietuvos gyventojus į Sibiro mirtį, o besitraukiantiems okupantams – palikti Lietuvoje dar daugiau nužudytų nekaltų aukų?

Ar istoriniu požiūriu teisinga, o moraliniu – sąžininga po daugiau nei pusės šimtmečio iš teisuolių pozicijos vertinti praeities įvykius žinant, jog tuometiniai jų dalyviai veikė ypatingomis istorinėmis aplinkybėmis ir, kaip dažnai nutinka istorijoje, iš principo negalėjo numatyti daugelio savo sprendimų ir veiksmų tolesnių padarinių?

Sąžiningas atsakymas į šiuos klausimus padėtų atsikratyti ideologizuoto ir konjunktūrinio požiūrio į mūsų istoriją. Tik sąžiningas ir atviras sudėtingų praeities įvykių apmąstymas bei vertinimas gali iš tiesų sutaikyti per juos nukentėjusius žmones ir tautas bei apmalšinti patirtų tragiškų netekčių sukeltą skausmą.

 

Andrius Atas
Arūnas Bingelis
Mindaugas Bloznelis
Alionidas Budrius
Antanas Buračas
Edvardas Čiuldė
Karolina Dapkutė
Valdas Daraškevičius
Vytautas Daujotis
Algirdas Degutis
Algirdas Endriukaitis
Bronislovas Genzelis
Lukas Grinius
Jonas Jasaitis
Jurgis Jonaitis
Justina Juodišiūtė
Santa Kančytė
Laurynas Kasčiūnas
Vytautas Keršanskas
Linas Kojala
Juozapas Labokas
Bronius Leonavičius
Sigitas Marčiukaitis
Domantas Markevičius
Marius Markuckas
Linas Virginijus Medelis
Kęstutis Milkeraitis
Jolanta Miškinytė
Romualdas Ozolas
Vytautas Paulaitis
Mindaugas Peleckis
Vilius Petkauskas
Martynas Pilkis
Petras Plumpa
Jūratė Punienė
Jonas Punys
Vytautas Radžvilas
Arimantas Raškinis
Gailius Raškinis
Vytautas Rubavičius
Angonita Rupšytė
Nijolė Sadūnaitė
Arnas Simutis
Vytautas Sinica
Eugenijus Skrupskelis
Viktorija Skrupskelytė
Reda Sopranaitė
Linas Stankevičius
Nerijus Stasiulis
Paulius Stonis
Alfonsas Svarinskas
Petras Dovydas Šidagis
Arvydas Šliogeris
Jolanta Šrapnickienė
Stanislovas Švedarauskas
Daiva Tamošaitytė
Tomas Taškauskas
Laimutis Telksnys
Živilė Marija Vaicekauskaitė
Vaidotas Vaičaitis
Zigmas Vaišvila
Gediminas Zelvaras
Vaiva Žukienė

 

 

Algirdas Patackas:  Kvislingai (apie atvirą laišką dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo)

2012-06-14

Galima skaičiuoti, kiek dienų ar savaičių gyvavo Lietuvos valstybingumas 1941 metų vasarą, bet niekas nepaneigs, kad jis gyvavo. Galima kartoti, kad Lietuva kapituliavo 1940 metais, bet niekas nepaneigs, kad ji sėkmingai sukilo 1941-ųjų birželį. Visa tai birželio 23-iąją iškelia į vieną gretą su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja (Prof. Edvardas Gudavičius).

Neseniai buvo paviešintas „Atviras laiškas dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriuo smerkiama Lietuvos valdžia, kažkiek prisidėjusi prie perlaidojimo ir moralizuojama šia tema: „Ši ceremonija, ir ją lydėjęs šio žmogaus gyvenimo ir veiklos iškilmingas minėjimas buvo didelė moralinė klaida“. Su laiško turiniu susipažinsite žemiau patalpintoje publikacijoje, tačiau ne ji yra vertingiausia, nes ten nieko naujo nepasakyta.

Vertingiausias yra sąrašas tų, kurie pasirašė.

Įsidėmėkime šias pavardes – šie žmonės gyvena tarp mūsų, beveik visi jie tituluoti, jie moko mūsų vaikus, jie yra kvislingai*. Kvislingai ta prasme, kad dėl bestuburiškumo, fariziejiškumo, konjunktūros ar nesusigaudymo pasirašė visiems laikams „aš esu prieš savo tautą“.

Jie paniekino tuos 6000 vyrų, iš kurių virš 2000 žuvo, jų auką, kurios vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui. Jie paniekino Antaną Morkūną, studentą, vieną pirmųjų žuvusį, jie paniekino Juozą Savulionį, kuris išgelbėjo Aleksoto tiltą nuo susprogdinimo, jie paniekino drąsųjį leitenantą Joną Dženkaitį, kuris vienas su keletu bendražygių neleido sovietų divizijoms pereiti tiltą ir kuris mirė nuo žaizdų, jie paniekino mano mokyklos laikų draugo Algimanto Žižiūno tėvą, žuvusį ir palikusį jį našlaičiu, kurio kapą tik slapta galėjo lankyti. Jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape. Jie visi juk galėjo ramiai laukti, kol ateis vokiečiai, nesikišdami į dviejų drakonų ardynes. Bet jie, menkai ginkluoti, stojo į mūšį vardan tautos garbės, vardan efemeriškos nepriklausomybės, kuri greit buvo užsmaugta.

Prie jų kapų – o jų buvo 87 – Juozas Brazaitis ištarė pranašiškus žodžius: „Kiekvienas idealistas, pasirinkęs Tėvynės gynėjo lemtį, tikėjo pergale ir troško gyventi. Jie ne tiek bijojo priešų ir mirties, kiek bijojo, kad tautiečiai nesupras jų aukos ir pamirš juos“.

Jie, tie iš sąrašo, padarė dar daugiau – jie juos išdavė.

Tikiu, kad ne visi, kurie pasirašė, padarė tai laisva valia. Gal būt jiems pritrūko atsparumo atsispirti virtuoziškam virtualiam šantažui; niekaip negaliu patikėti savo akimis, matydamas ten kai kurias pavardes.

Bet yra kaip yra – jos ten įrašytos šalia oportunistų, žemgrobių, amžinų kompromisierių, intelektualinių plepių ir panašios faunos. O kas parašyta – kirviu neiškirsi. Taip sako tautos išmintis ir atmintis, kuri, beje, išdavystei yra negailestinga.

_____________________________

*kvislinga – pagal Norvegijos fašistų veikėjo V.Kvislingo (Quisling), padėjusio vokiečiams okupuoti Norvegiją, pavardę; išdavikas, priešų bendrininkas.

 http://propatrialt.wordpress.com/2012/06/14/algirdas-patackas-kvislingai-apie-atvira-laiska-del-j-ambrazeviciaus-brazaicio-iskilmingo-perlaidoji

1 komentaras

  1. VAGIAMA LIETUVOS ISTORIJA

    1.ISTORINIO BIRŽELIO 23 SUKILIMO ŠMEIŽIMAS,

    ARVYDAS DAMIJONAITIS, Vilnius,
    Komisijai okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti,
    Gedimino pr.11,LT- 01103,Vilnius
    PAREIŠKIMAS
    2012-05-30,Vilnius
    Dėl komisijos pirmininko Emanuelio Zingerio netinkamumo
    šioms pareigoms užimti
    Klastodami Birželio 23 sukilimo istorines aplinkybes, ( NKVD-KGB,50
    proc. žydų tautybės vadovai) įvykį 1941 birželio 26 d. Kauno
    garažėlyje šventvagiškai pristato kaip antižydišką sukilusių
    lietuvių akciją. Neišdegė (žiūr. internete ,IRENA TUMAVIČIŪTĖ
    „Lietuvių šmeižtas..). Įrodyta, kad NKVD-KGB, „raudonųjų nacių“
    pateiktos minėto „Kauno garažėlio“ nuotraukos klastingai sumontuotos,
    dokumentai sufabrikuoti. Okupantams būtinai reikėjo apšmeižti
    birželio 23 sukilimą, kurio metu antrą kartą buvo paskelbta
    Lietuvos nepriklausomybė (pirmą kartą – vasario 16,1918). Per
    tragišką sukilimą žuvo apie 2000 lietuvių – baltaraiščių sukilėlių –
    idealistų. Deja, LR Seimo narys Emanuelis Zingeris ištikimai palaiko
    NKVD-KGB, „raudonųjų nacių“ okupacinę propagandą, lietuvių šmeižtą,
    pasisako prieš birželio 23 sukilimo metinių minėjimą, neigia lietuvių
    heroizmą ,pasiaukojimą sukilimo metu , tuo klastoja,VAGIA Lietuvos
    istoriją, ŽEMINA genocidą patyrusią lietuvių tautą. Neužmirškim
    istorinių sukilimo aplinkybių. Birželio 23 sukilimo išvakarėse,1941
    birželio 14 dieną, „raudonieji naciai“ užkalė pagal oficialius
    duomenis 17,6 tūkstančio lietuvių ( dauguma jų – lietuvių
    inteligentai) specialiuose mirties traukinio vagonuose. Sušalusius į
    ledą lavonus iškrovė prie Laptevų jūros, galvų skaldytojai suknežino
    galvas, kad „litovcai“ neatgytų. 1941 metais, birželio 14 d. Mykolas
    Zingeris , minėto E.Zingerio tėvas , kartu su kitais okupantais –
    enkavedistais, aktyviai dalyvavo Alytaus gyventojų naikinimo akcijose,
    gyventojus-inteligentus (mokytojai, kultūrininkai, teisėjai ir t.t.)
    pakraunant į geležimi kaustytus mirties traukinio vagonus ( žiūr.
    „TAUTŲ TĖVO KARALYSTĖJE“ ,Memuarai, sudarė Albinas Masaitis, Kauno
    „Šviesa“,1991.).Memuaruose pateiktas okupantų represuotos, mokytojos
    alytiškės Albinos Šapokienės liudijimas „Svetur ir namie“, kuriame
    aprašytas siaubingas 1941 birželio 14 okupantų enkavedistų ir jų
    parankinio Mykolo Zingerio siautėjimas Alytaus miestelyje. Archyvinių
    dokumentų kopijos apie sovietinių okupantų aktyvistą Mykolą
    Zingerį , yra atspausdinta 2011-09-23 „Lietuvos aidas“ laikraštyje.
    Pateikti dokumentai liudija, kad Mykolas Zingeris siautėjo ne tik
    Alytuje, bet ir „dalyvavo operacijose prieš buržuazinius nacionalistus
    Marijampolės (Kapsuko )apskrityje“, t.y. nebuvo eilinis
    „enkavedistas“.Tragiškas Lietuvai, paradoksalus faktas – enkavedisto
    Mykolo Zingerio sūnus Emanuelis Zingeris yra komisijos, tiriančios
    sovietų – nacių nusikaltimus , pirmininkas. Kalbama apie Seimo narį,
    kurio tėvas buvo stribas ir lietuvšaudys. Būtent dėl to Tarptautinė
    komisija nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams vertinti
    netraukė atsakomybėn šių nusikaltėlių. Pavyzdžiui, vien 1951 m.
    rudens „trėmimui“ (masiniam lietuvių žudymui) buvo pasitelkta 8000
    stribų. Būtina griežtai ir blaiviai apsispręsti dėl seimo nario
    E.Zingerio netinkamumo minėtoms pareigoms užimti.

    Arvydas Damijonaitis,

    2.KĄ NUTYLI LIETUVOS ISTORIJOS KLASTOTOJAI DONSKIAI?

    Lietuvos pilietis L.Donskis savo „herojiškame pasakojime apie sąžinę“,Delfi.lt,
    pasiūlė mano močiūtei Sofijai Binkienei (poeto Kazio Binkio žmona)
    pastatyti paminklą. Šis jo
    pasiūlymas, jo demagogiškų „filologiškų “ samprotavimų apie J.Brazaitį
    kontekste,man priminė vieną personažą iš indiško filmo,kuriam vis
    kažkas įspirdavo į užpakalį,nes buvo vagis…Melas – vagystė dvasiniame
    pasaulyje. Antro pasaulinio karo metais močiūtė Sofija Binkienė,mano
    mama Irena Damijonaitienė ( ryšininkė su getu) slėpdavo geto žydus
    mūsų namuose Kaune.S.Binkienės žentas Kęstutis Damijonaitis,VDU
    studentas,užsirišęs baltą raištį,1941 birželio 23 d,šturmavio rusų
    okupantų ginklų sandėlį Žaliakalnyje. Prasidėjus siaubingai sovietinei
    okupacijai,raudonieji naciai (NKVD-KGB,50 proc. žydų tautybės vadovų)
    Sofijos Binkienės sūnų pasodino į Lūkiškių kalėjimą,poto išvežė į
    koncentracijos stovyklą . Ką nutyli „gudruolis“ L.Donskis? Būtina
    pasipriešinti antilietuviškai rusiškų ( ir donskiškų ) spec tarnybų
    kampanijai,artėjant istoriniam birželio 23 sukilimo metinėms.Kažkokie
    lietuvių ISTORIKAI mulkiai (iš sovietinės okupacijos paveldėjom)
    nustatė „žydšaudžių“ pavardes,prieš pat minėtas metines..Tai yra
    propogandinis triukas,nes sovietinės okupacijos metu milijonas
    lietuvių yra nužudyta.Taip vadinamų „žydų“ tarpe buvo žudikų
    fanatikų,lietuvšaudžių (NKVD-KGB buvo apie 50 proc. žydų tautybės
    darbuotojų). LIETUVIU TAUTOS BUDELIAI -žydų tautybės lietuvšaudžiai,
    sovietų saugumo karininkai, nuo 1945 metų vadovavo sunaikinant
    Lietuvoje per milijoną lietuvių.Ne tik Lietuvoje siautėjo NKVD-KGB.
    Pavyzdžiui,Holodomor metu buvo numarinta badu 11 milijonų Ukrainos
    valstiečių,tuo metu Kremliuje“darbavosi“ 80 proc žydų tautybės Rusijos vadovų.
    Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą