Mūsų nuomonė

Šių dienų Lietuvos politiniame gyvenime kaip viena svarbiausių iškyla suvereniteto problema, kuri neatsiejama nuo siekių atkurti realų valstybingumą, Lietuvą kaip suverenią Valstybę.

Svarstomos įvairios suvereniteto sampratos: „realaus“, „dalinio“, „visiško“, „TSRS sudėtyje“, „ne TSRS sudėtyje“. Bet kuriuo atveju; Lietuvos suverenitetas suprantamas kaip Lietuvos nepriklausomybė.

Sąvokos „suverenitetas“ neįmanoma nusakyti kitaip, kaip tautos valią ir teisę tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus. Valstybė ir tauta yra tiek suvereni, t. y. nepriklausoma, kiek ji gali realizuoti savo žmonių valią ir teisę, kiek ekonominės, geopolitinės, ekologinės, kultūrinės sąlygos leidžia jai tai daryti.

Šiuo požiūriu šiuolaikiniame pasaulyje – Rytuose ar Vakaruose, Šiaurėje ar Pietuose – nėra ir negali būti izoliuotų, absoliučiai nepriklausomų tautų ir valstybių. Nėra valstybių ir tautų, „iškrentančių“ iš visokeriopų pasaulio ryšių ir sąryšių. Ir vis dėlto šiame saistomame įvairiausiais ryšiais ir sąryšiais pasaulyje kiekviena tauta ir. valstybė yra tiek suvereni, kiek ji gali savarankiškai pasirinkti priklausomumo turinį ir formą. Toks yra normalus civilizuotų, demokratiškai besitvarkančių tautų ir valstybių būvis, ko ir siekia Lietuva. Tai užtikrintų jos, kaip suverenios valstybės, turėjusios ilgaamžę valstybingumo istoriją, egzistavimą, materialią ir dvasinę visų jos gyventojų gerovę, socialinį teisingumą, jos kultūros ir mokslo plėtotę, demokratines politinio gyvenimo sąlygas.

Buvimo ar nebuvimo TSRS sudėtyje klausimas susietas visų pirma su tolesnės pertvarkos sėkme, kuriant ją kaip nepriklausomų valstybių sąjungą. Suverenios Lietuvos buvimas Tarybų Sąjungoje tokioje, kokia, ji buvo iki šiol, nesuderinamas su suvereniteto sąvoka. Tačiau suverenitetas nepasiekiamas vien deklaracijomis.

Suverenios Lietuvos kūrimas yra procesas: tai yra jos pasiruošimas egzistuoti savarankiškai, atsižvelgiant į visas ekonomines, geopolitines, kultūrines jos buvimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlygas.

Jei TSRS pertvarką mes suprantame kaip visų jos tautų atgimimą, bendrą joms siekį suvereniai tvarkyti savo būtį, tai buvimas valstybių sąjungoje yra savanoriški ir lygiateisiai ryšiai ir bendradarbiavimas su kitomis tautomis.

Lietuva kaip valstybė negali nei persikelti į kitą Žemės ar visatos vietą, nei sutraukyti gyvybingumo ryšius, saistančius ją su Rytų ir Vakarų kaimynais. Ji gali ir turi kantriai, išmintingai, bet nenukrypstamai siekti nepriklausomybės, kuri, mūsų nuomone, vienodai prasminga Lietuvai ir visiems, jos kainynams.

 

 

Regimantas ADOMAITIS, Julius ANDREJEVAS, Jonas AVYŽIUS, Algimantas BALTAKIS, Juozas BAUŠYS, Jurgis BRĖDIKIS, Algimantas ČEKUOLIS, Aleksandras ČYRAS, Algis ČUPLINSKAS, Vladislovas DOMARKAS, Alfonsas EIDINTAS, Gediminas JOKŪBON1S, Raimondas KAŠAUSKAS, Vytautas KONTRIMAVIČIUS, Jonas KUBILIUS, Česlovas KUDABA, Antanas KUDZYS, Jonas LANKUTIS, Algimantas MARCINKEVIČIUS, Vytautas MARTINKUS, Arvydas MATULIONIS, Jokūbas MINKEVIČIUS, Romas PAKALNIS, Jonas PANGONIS, Rolandas PAVILIONIS, Juras POŽĖLA, Antanas PRAŠKEVIČIUS, Rimantas PURTULIS, Raimundas RAJECKAS, Saulius RAZMA, Gintaras SAUNORIS, Saulius SONDECKIS, Vytautas STATULEVIČIUS, Lionginas ŠEPETYS, Klemensas ŠEPUTIS, Algirdas ŠILEIKA, Gedvydas VAINAUSKAS, Jurgis VILEMAS, Eduardas VILKAS, Vytautė ŽILINSKAITE, Algirdas ŽUKAUSKAS

 

,,Tiesa“, 1989-09-21, nr.218, p. 1

Parašykite komentarą