Nepamilusiems Lietuvos

Atviras laiškas

 

Dabartinio pliuralizmo sąlygomis įvairios visuomenės grupės išsako savo programas, rašo peticijas, atsiskleisdamos, kas yra kas. Negalime likti ramūs stebėtojai, matydami dalies Lietuvos gyventoju piktybišką valią mūsų tautos atžvilgiu ir jų nenorą suprasti gyvybinių mūsų tautos interesų. Šias skaudžias mintis sukėlė visų pirma Sniečkaus gyvenvietės protesto mitingas prieš jau priimtą lietuvių kalbos vartojimo Įsaką ir po to sekusios „Jedinstvo“ organizuotos kitos akcijos, kurias stebėjome televizorių ekranuose.

Mums atrodo, kad šiems pokario, vėlesniais ir pastaraisiais metais į Lietuvą atvykusiems gyventojams, nesugebantiems (ar greičiau nenorintiems) pramokti Respublikos kalbos, Lietuva, kaip ir caro metais, tebėra Severo Zapadnyj kraj, be savo istorijos, kultūros, gyvenanti iš savo „vyresniojo“ brolio malonės. Tik taip galima aiškinti sukilusias aistras prieš lietuvių kalbą.

Matyt, didelės tautos atstovams sunku suvokti, kad ir mažų tautų, jų kultūros ir kalbos žūtis, – joms yra baisi nelaimė, sukelianti ne tik skausmą, bet ir moralinę degradaciją. Šito nesuprasti yra amoralu, nežmoniška. Mes neturime kitos žemės išlikti ir gyventi, kaip tik šią, didelių kančių kaina išsaugotą, paveldėtą iš protėvių, ir norime ją palikti savo vaikams, kaip savo kalbos ir kultūros lopšį. Jei jums mūsų norai atrodo per dideli, tai įsivaizduokite Rusiją be valstybinės rusų, o Lenkijoje – valstybinę lenkų ir rusų dvikalbystę ir pajusite, kad šios prielaidos absurdiškos ir įžeidžiančios.

Spalio revoliucija ir Leninas garantavo didelių ir mažų tautų lygybę, lygias galimybes vystyti nacionalines kalbas ir kultūras. Jūsų siūloma „lygybė“ galynėtis mažos ir didelės tautos kalbai mažoje Respublikoje vienodomis sąlygomis reiškia mažos tautos neišvengiamą asimiliaciją, faktišką mirtį, moralinį genocidą. Tai liudija realybė. Šiandien jau keliomis dešimtimis skaičiuojamos TSRS tautos ir tautelės, kurios po Spalio revoliucijos užmiršo gimtąją kalbą, jos gėdijasi arba ji merdėja tevartojama tik šeimoje.

Šios socializmo deformacijos naikinant tautas – tai sąmoningas procesas, ir jo vardas – didžiarusiškaisis šovinizmas. Rusų kalba – daugiamilijoninės tautos kalba, ja rūpinasi tūkstantinės instancijos, ir nieks jai negresia. Jūsų protesto veiksmai prieš priimtą lietuvių kalbos Įsaką įžeidžia lietuvių tautą, Vyriausybę, deputatus, kurie, apsvarstę visų mūsų pasiūlymus, tą Įsaką patvirtino. Tai spjūvis teisinės valstybės idėjai, kurią mes bandome įgyvendinti. Pagaliau jūs užgaunate kitataučius mūsų tėvynainius, tarp jų nemaža ir rusų, kuriems Lietuva yra vienintelė mylima Tėvynė, gimtoji žemė. Jie Lietuvos valstybinio suvereniteto siekių nelaiko socializmo išdavyste, o savarankiškumą supranta kaip kiekvienos laisvos tautos teisę. Ir tai yra aukščiausia tiesa; ir teisingumas, kurį turi pripažinti kiekvieno žmogaus sąžinė. Tą tvirtina ir Žmogaus Teisių Deklaracija, pasirašyta ir mūsų Sąjungos vyriausybės.

Jūs nuolatos mums primenate apie išvadavimą. Vietoje diskusijų mes siūlome jums susipažinti su Molotovo-Ribentropo paktu ir prisiminti tas kruvinas žaizdas, kurias patyrė Lietuva.

Jus atvykote į Lietuvą ne mūsų tautos, ne mūsų Vyriausybės, o savo žinybų suvadinti. Gražiausiuose Respublikos kampeliuose pridygo pramonės monstrų (nekalbant jau apie nuolat gendančią Ignalinos AE – viso Pabaltijo siaubą), dėl kurių dulkėm ir dūmais nugulė mūsų žydinti žemė. Savo viršininkų paklauskite, koks procentas šios išgarbintos industrijos produkte tenka Lietuvai. Šios statybos – ne dovana Lietuvai, kaip teigia jūsų apologetai, o proga vykdyti dirbtinę imigraciją. Tos stalininės politikos žiedus šiandien ir skiname tarpusavyje nesusikalbėdami.

Jeigu Lietuvos Komunistų partijos ir vyriausybės vykdoma politika Respublikoje jums neparanki ir nepriimtina, jūs turite galimybę parodyti patriotinį sąmoningumą prisiminti dirvonuojančias derlingas vidurio Rusijos žemes ir ištuštėjusius miestus bei kaimus, kažkada garsėjusius savita kultūra ir aprūpinusius Rusiją sava duona.

 

Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos ir Vilniaus choreografijos mokyklos mokytojai:

Danutė JADZINSKIENĖ, Rasa JASIUKĖNAITĖ,

Romas KARPAVIČIUS, Rūta BRŪZGIENĖ ir dar 106 parašai.

 

,,Kalba Vilnius“, 1989 m., nr. 10, psl. 11

Parašykite komentarą