Stasys Santvaras

Seredžius

 

 

Regiu tave žalioj milžinkapių šaly,

Kur Nemunas Dubysą verdančiais verpetais apkabina –

Ten žydų ožkos, vištos ir pilki namai,

Tenai lietuvio sodai ir darželiai užmiestį dabina…

 

O, Motin, Motinėle,

Tu perėjai aukso tiltelį,

Su kuo Tu atsisėdai į vėlių suolelį?..

 

Baugu žiūrėti į prabėgusių dienų kaimenę,

Nors trapios zylės ir dabar lizdus ten kraują –

Iš Pieštvės skardžių griūna žmonės ir žirgai –

Ir žemė geria laisvės ilgesį ir laisvės kraują…

 

Regiu ir nuogą Palemoną, žvelgiantį į tolį,

Paskendusį minty, tarytum kariamą vaidilą –

Vidurdieny po žemėm suskamba varpai, –

Gyvenimo versmė gyva, ten ji nesensta ir nedyla…

Ir vaiko balsą ten girdžiu, nuaidintį daubom,

Ir, tarsi liekną beržą, auginu aš viltį: –

Pražydo štai jauna gaji genties šaka,

Net laikas, nešinas niekšybėm, jos neprivers nutilti…

O Motin, Motinėle,

Tu perėjai aukso tiltelį,

Su kuo Tu atsisėdai į vėlių suolelį ?..

 

Giedri, skambi vaikyste, mano didis mieste,

Manom svajonėm tu paliki smėlio pėdą! –

Ten Pieštvės skardžiai švyti praeitim ir ateitim,

Ten vieną kartą tremia, o kita ant balto žirgo sėda!..

Parašykite komentarą