Algirdas Endriukaitis

DĖL VALSTYBINIO PAGERBIMO

VIendriukaitisLKAVIŠKIO RAJONO SAVIVALDYBĖS TARYBAI

2016-11-19

DĖL GALIMO S. NĖRIES VALSTYBINIO IR TAUTINIO PAGERBIMO PRASMĖS

                      Mano raštą priimkite ne už blogą ar pamokslavimą, o kaip šiandieninį visų rūpestį dėl Lietuvos valstybės išlikimo ateities globalizmo ir liberalizmo grėsmių akivaizdoje, kuomet egzistencijai yra neabejotina sąlyga mokytis iš savo istorijos, klaidų ir turėti aiškius, tvirtus mūsų protėvių parengtus valstybės nepriklausomybės vertybinius pamatus.

                      Spaudoje pasirodė informacija dėl S. Nėries valstybinio pagerbimo ir svarbaus įamžinimo paminklu ar gatvės pavadinimo pavidalu, todėl Lietuvos nuoseklaus valstybingumo gynimo ir konstruktyviu desovietizacijos principo prasmės pagrindu čia galima rasti keletą gilių prieštarų dėl istorinio nenuovokumo, ambivalentiško, siauro ir paviršutiniško vertinimo, t. y. lyg gerbiame valstybingumą, lyg okupacija ir kolaboravimas, kaip ir nelabai reikšmingas Lietuvos valstybės ir tautos likimui darinys praeityje jau užmirštas ir nepamokantis, o ateities vizijai ir visai nereikšmingas. P. Bjukinenas yra pastebėjęs: ,,Nuvainikuokite didvyrius – ir jūs demoralizuosite visą tautą.“ (,,Smert Zapada”, Act, Maskva, 2003, p. 207). Jeigu šią mintį apgręžti ir į tautos didvyrių eiles įrašyti tą pačią tautą kuriančius ir naikinančius okupacinius vardus, tai gautume kažkokį vertybių ir antivertybių kratinį, kuris pripažintų tautos ir valstybės egzistencijos savinaiką: arba tai yra, arba tai nėra, nes negali kartu vieningai ir kūrybingai viena prasme būti ir kartu nebūti.

                      1954 m. esu baigęs Pilviškių vidurinę mokyklą ir savo akimis dar prisimenu karo sudegintą Pilviškių miestelį, ten gausiai augusias dilgėles ir buvusius stribus. Galiu paliudyti kaip Pilviškių geležinkelio stoties darbuotojas miestelio žmonėms pranešdavo, kad į stotį atidundėjo daug tuščių gyvulinių vagonų, o tai reiškia, kad tuoj bus ,,vežimas“ – taip tuomet vadindavo trėmimą. Ta prasme, kaip pilviškietis, visada prisimenu kas buvo, kas yra ir pagalvoju kas bus. Man buvo ir tebėra svarbu 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės Aktas ir artėjantis garbingas jo šimtmetis, kad tai privalu šiame globalistiniame pasaulyje, jeigu norime išlikti ne dulkėmis, turime kitų darbus prisiminti, saugoti ir glaustis.

                      Lygiai taip pat 1990 metų Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktas. Nematau prasmės juos keisti, persvarstyti dėl globalistų ir liberalų savo absoliučiai materialistinio ir egoistinio bei klastingo vargano mentaliteto, intelekto ir erudicijos siekiant naudos tik sau. Istorijos prasme valstybės raida negali užmiršti savo išgyvento ir iškentėto naratyvo arba pasakojimo išlaikant savo nenuginčijamą žmoniškumą, laisvės troškulį ir besąlyginės teisės turėti savo valstybę. Tik nevertinančiam istorijos ir protėvių pralieto kraujo arba savo tėvo ir motinos pardavimu užsiimančiam galima bet ką daryti, bet kam parsiduoti ir bet ką pateisinti. Liberalistinio egoistinio ir anarchistinio pasaulio suvokimu, be pareigos ir visuotinės bendros atsakomybės visuomenei, kiekvienas gali elgtis laisvai, t. y. patarnauti, parsiduoti ir atsiduoti daugiau galios turinčiajai turto pasaulio jėgai.

                      Neginčijamas faktas yra S.Nėries kūrybinis tobulumas. Iškart sustojame ir prie jos stalininės-bolševikinės – okupacinės tematikos, vykimo į Maskvą parvežti ,,Stalino konstitucijos saulę“ kartu su A. Venclova, P. Cvirka, L. Gira ir kitais asmenimis. Tai atviras ir išimtinai svarus bei reikšmingas, lemtingas pradinis okupacijos ir kolaboravimo įgyvendinimo negrįžtamų pasekmių judesys, klaidinęs, blaškęs ir menkinęs bei išdavęs žmones, kurie tvirtai laikėsi Lietuvos valstybės laisvės ir suvereniteto idėjos. Jos veiksmai Lietuvos okupacijos ir sovietizacijos pradžioje kartu su kai kuriais mūsų kultūrininkais prisidėjo prie tautos skaldymo, supriešinimo, kapituliacinių nuotaikų skleidimo, pasipriešinimo mažinimo, žiaurių NKVD represijų pateisinimo vardan naujo jėga brukamo represinio stalininio tikėjimo ,,Tarybų Lietuva“. O tai jau istorinis epochos virsmas. Pirmoji okupacija prasidėjo 2 tūkstančių Lietuvos patriotų suėmimu ir kalinimu, 19 tūkstančių lietuvių ištrėmimu į Sibiro žūtį. Už ką?

                      Dėl to tiems rašytojams ir S. Nėrei tąsyk reikėjo šaukti, o ne, lyg nematant, tylėti, tai yra pritarti ir tuo gilinti tautos tragediją. Ji bėgo iš Lietuvos su okupantais, nes bijojo atsakomybės už bendrininkavimą okupacijai. Ji tai atvirai ir drąsiai turėjo, tarkim, padaryti po karo, kai savo akimis pamatė proletariato tėvynę. Savo elgsena tyliai legitimavo Lietuvos okupaciją ir žiaurias represijos po to. Vargu ar galima sakyti kad ji nesuprato ar to nematė, galima numanyti, kad ją veikė kiti Lietuvos ,,tvirti sovietininkai“. Bet tai nėra pateisinimas ir jos dalyvavimas rinkimų mitinguose, vykimas į Maskvą paduoti Lietuvą, kurti odes Stalinui reiškė aktyvų ir nusikalstamą dalyvavimą lietuvių tautos ir Lietuvos nepriklausomybės likvidavime: atlikta istorinė neigiama veika. Tai nenuginčijamas teisinis ir valstybinis bei istorinis vertinimas. Be teisės nėra teisingumo ir apie ką bekalbėti okupacijoje? Lieka tik akivaizdus, bet politiškai ir morališkai okupantams svarus kolaboravimas. Prancūzijoje po karo net su vokiečiais bendravusioms prostitutėms nukirpdavo plaukus.

                      1949 m. poetas Kostas Kubilinskas ir Adolfas Skinkys, veikdami kaip KGB agentai, klastingai nušovė Dainavos partizanų apygardos vadą Benediktą Labėną-Kariūną ir išdavė dar 13 partizanų, kurie žuvo. Čekistai tai išdavikų grupei suteikė ,,Kanibalų“ vardą. Netgi jiems taip baisiai atrodė ! K. Kubilinskas irgi gabus poetas. Ar jam būtų pamatuota statyti paminklą? K. Kubilinską patraukė į KGB letenas vien egoistinis noras būti pripažintu poetu. Nežinia kaip ten buvo, bet jo sąžinė buvo nerami, jis prasigėrė ir prie Maskvos Malejevkoje 1962 m. neaiškiomis aplinkybėmis mirė. Toks garbės istorijos likimas.

                      Norvegijoje, kai 1920 metų Nobelio premijos laureatas rašytojas Knutas Hamsunas tapo okupantų vokiečių kolaborantu, norvegai masiškai jam grąžino ir siuntė jo knygas, kurios iš paštų buvo vežamos sunkvežimiais. Tiesioginių nusikaltimų jis nepadarė, tik pritarė vokiečių politikai ir jų vadui Norvegijoje Vidkunui Kvislingui, kuris 1945 m., kaip išdavikas, buvo sušaudytas. K. Hamsunas 1945 m. suimamas, 1948 m. teisme buvo pripažintas išdaviku ir dėl sveikatos patalpintas bejėgių ligoninėje, kur 93 metų sulaukęs 1952 m. mirė. Norvegijoje nėra jokių gatvių pavadinimų, muziejų ar paminklų K. Hamsunui. Taigi, pirmoje eilėje gerbiamas ne talentas, o talento turėtojo pagarba ir nuopelnai žmoniškumui, tautai, valstybei ir tautos istorijai.

                      Ar prasminga gabiam poetui K. Kubilinskui statyti paminklą ar vadinti gatves? Tokį pat klausimą galima suformuluoti ir S. Nėrei. Ir esminis klausimas yra ne tai, kad ji būtų konkrečiai kokį nors asmenį išdavusi, lygiai kaip K. Hamsunas. Ji pardavė visą poeto Maironio Lietuvą ir būtų patyčia valstybei, kad ji stovėtų ant Garbės postamento Laisvės, kurią ji pardavė, panteone kaip ir jis.

                      Už kokius darbus statomi valstybės paminklai? Ne už prigimtą ar įgytą talentą, o už nuopelnus tautos ir valstybės likimui ir garbei, už kaip teiktiną sektiną, reikšmingą, keliantį dvasią istorinį pavyzdį, precedentą. Juk kitu atveju, hipotetiškai, koks nenaudėlis ar gabus muzikantas, dainininkas padarytų išdavystę, tai kokią pamoką ar sektinumą jis paliktų ateičiai?

                      Mūsų atveju pripažįstant S. Nėries (1938 m. gavo Valstybės premiją) ar K. Hamsuno talentą nėra prasmės uždrausti jų kūrybą spausdinti, bet dėti juos ant tautos Garbės postamento būtų primityvu ir krikdanti pamoka šiai dienai bei ateities kartoms kaip vertybių išplovimo, nepripažinimo pamoka, pagerbimas už paramą valstybės likvidavimui. Tai telieka istoriškai prasminga kalbėti apie tokių žmonių tragediją, galimai netgi nesusigaudymą, tarp turėtų gražių galimybių ir pasijungimui pragaro vartams, kuriuos praėjus ir pagerbus mirties darbas tik klestėjo. Juk ne visi tokie buvo.

                      Štai kad ir Vilniuje tebėra P. Cvirkos paminklo gyva aktualija. Beje, J. Basanavičiui per 26 nepriklausomybės metus paminklo nepasigesta. Šiandien kalbama apie Rusijos propagandos įtaką Lietuvą, uždaromi Rusijos televizijos kanalai. O ką Lietuvai savo konkrečiu, ne literatūrinio gyvenimo pavyzdžiu, nuveikė P. Cvirka? ,,Tarybų Lietuvos“ kūrėjas, kiek jis savo gyvenimo prasme ir talentu prisidėjo prie sovietizacijos, Lietuvos okupacijos ar Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo? Ir ką dėl naujų grėsmių ir nepriklausomybės šiandien gali jaunimui pasakyti P. Cvirka ir tokie kiti? Jeigu šiam herojui 1940 metais buvo visai nebloga stalininė Sovietų Sąjunga ir tai mes paminklu kaip įvertinimu nepaneigiame, tai kodėl rytų kaimynas blogesnis šiandien ir tai kasdien primena nuo Garbės postamento Vilniuje P. Cvirka. Tai negi užmiršome ko mes norime ir už ką grūmėmės?

                      Reikšmingas visuomenei žmogus būna vientisas, tvirtas istorijoje. Neracionalu lygiai vertinti žmogų kai jo žodžiai gražūs, o darbai kiti, kai kūryba viena, o veiksmai aiškiai parsidavėliški. Ir vėl klausimas: kas gyvenimui svarbiau: gražūs žodžiai ar nusikalstami veiksmai? Ar dviprasmybė gali būti vertybe? Kaip atrodytų Lietuva, jeigu vienoje valstybės kultūros ir vertybių eilėje ant postamentų vienodai pagarbai stovėtų J. Basanavičius ir S. Nėris, Maironis ir Kapsukas, poetė V. Valsiūnienė (slapyvardis ,,Oras“) ir poetas lagerininkas A. Miškinis, publicistas J. Paleckis ir Vaižgantas? Visi yra gerbiami ir visiems vietos užteks? Ir čia, tokiu atveju, esame dvasios pelkėje ir į kurią tempiame savo vaikus ir vaikaičius. Galima žmogiškai sakyti, kad jie nesuprato ir klydo, bet atgailos nebuvo ir Garbės postamentas už klaidas ar kolaboravimus nestatomas, t. y. jie negali užimti vietą tų, kuriems priklauso ten būti. Yra žinomi jos žodžiai: ,,/…sakyk, tėvynę mylime labiau mes už gyvenimą“. Gražiai pasakyta, o kaip ir kieno tai padaryta?

                      Lietuvos istorijoje yra Valstybės Garbės knyga. Ir tik šioje knygoje esantys žmonės verti valstybės viešo pagerbimo. Ar galima talentus turinčius žmones vien tik už tai įrašyti į Valstybės Garbės knygą? Čia gali būti tik idealistiškai nusipelnę žmonės Lietuvos valstybės ir laisvės istorijoje kaip išdidūs tautos vedliai ir vėliavnešiai, tapę neabejotinu sektinu, pamokančiu pavyzdžiu, o ne besiblaškantys savo individualaus pasaulio  svyruonėliai. Gal miško broliai, kaliniai, tremtiniai, išdidūs meno žmonės, gydytojai, mokytojai, poetai arba bet kurios srities uolūs valstybės, o ne tik savo naudos darbininkai. Beje, tokio paminklo statymas ir vertinimas vargu ar gali būti prasmingas išimtinai vieno rajono sprendimas, nes šio atveju tai yra valstybės vertybinis matas. Klausimas tradicinis: kur istoriškai žinomas suvalkiečių ,,unaras“ – savigarba ir išdidumas.

                      Kaip nurodo Estijos Konstitucijos preambulė, estų kultūra, papročiai, tradicijos ir kalba turi išlikti amžinai, o tai būtų proga pažvelgti į save.

Su pagarba,

Algirdas Endriukaitis

Parašykite komentarą