Aleksandras Solženicinas

Gyventi nemeluojant! /Pamoka Lietuvai/

Kadaise mes nedrįsdavome ir pašnibždomis šiugždėti. Dabar gi rašom ir skaitom autorinius leidinius, o jau viens kitam, susiėję MTI rūkykloje, iš širdies prisiskundžiame: kokių jie tik eibių nepridaro, kur tik netampo mūsų! Ir bereikalingas kosminis gyrimasis, kai namuose skurdas ir vargas; ir tolimų laukinių režimų ramstymas; ir pilietinių karų kurstymas; ir beprotybė Mao Czeduną išugdė (mūsų lėšomis) – ir mus gi prieš jį varys, ir teks eiti, kur pasidėti? Ir teisia ką nori, ir sveikus bepročiais paverčia – visa „jie” o mes – bejėgiai.

Jau iki paskutiniųjų prieita, jau visuotinė dvasinė pražūtis užgulė visus mus, ir fizinė tuojau pat suliepsnos ir sudegins ir mus, ir mūsų vaikus, – o mes vis tebesišypsome bailiai ir lemename švebeldžiuodami:

O kaipgi mes sutrukdysime? Mes jėgų neturime.

Mes taip beviltiškai nužmogėjome, kad už šios dienos skurdų srėbalą atiduosime visus principus, savo dūšią, visas mūsų protėvių pastangas, visas ainių galimybes – kad tik nesuardytume. savo sugurusio egzistavimo. Nebeliko mūsų nei tvirtybės, nei į. išdidumo, nei širdies kaitros. Mes net visuotinės atominės mirties nebebijome, trečiojo pasaulinio karo nebebijome (gal plyšelyje  pasislėpsime), – mes bijome tik pilietinės narsos žingsnių! Kad tik neatitrūktuine nuo bandos, nė žingsnio nežengtume pavieniui – ir staiga neiliktume be baltų batonų, be dujų balonėlio, be registracijos Maskvoje.

Jau kaip mums kalė politiniuose rateliuose, taip ir įaugo mumyse, patogiai gyventi, visą amžių gerai: aplinka, socialinės sąlygos, iš jų neiššoksi, būtis apsprendžia sąmone, o mes kuo gi dėti? Mes nieko negalim.

O mes galim – viską! – bet patys sau meluojame, kad save nuramintume. Jokie ne „jie” dėl visko kalti – mes patys, tik mes!

Prieštaraus: juk iš tiesų nieko neprigalvosi! Mums užkimšo burnas, mūsų .neklauso, neklausia. Kaipgi priversti juos pa klausyti mūsų?

Įtikmti juos – neįmanoma. Natūralu būtų juos perrinkti! – bet perrinkimų nebūna. mūsų šalyje.

Vakaruose žmonės žino streikus, protesto demonstracijas, – bet mes pernelyg užguiti, mums tai baisu: kaipgi staiga atsisakyti darbo, kaipgi staiga – išeiti i gatvę?

O visi kiti lemtingi keliai, per pastarąjį amžių išbandyti karčioje Rusijos istorijoje, – tuo labiau ne mums, ir išties – nereikia! Dabar, kai visi kirviai sau priskirti, kai visa, kas pasėta, sudygo, – mes matom, kaip pasiklydo, kaip apsmilko tie jaunieji, savim pasitikintys, kurie manė teroru, kruvinu sukilimu ir pilietiniu karu padaryti šalį teisingą ir laimingą. Ne, dėkui, švietimo -tėvai! Dabar tai jau mes žinom, kad niekšiški metodai veisiasi rezultatų niekšybėje. Mūsų rankos – tebūnie svarios!

Taigi ratas – susijungė? Ir išeities – iš tikrųjų nėra? Ir belieka mums tik nieko neveikiant laukti: o gal kas savaime atsitiks?

Bet niekada jis nuo mūsų neatikibs savaime, jeigu mes visi visas dienas pripažinsime jį, garbinsime jį, garbinsime ir stiprinsime, jeigu neatsispirsime nors nuo jautriausio jo taško.

Nuo – melo.

Kai smurtas įsiveržia į taikingą žmonių gyvenimą – jo veidas liepsnoja nuo pasitikėjimo savimi, jis toks ir ant vėliavos ir šaukia: „Aš – Smurtas! Išsiskirstyti, pasitraukti, sutraiškysiu!” Bet smurtas greitai sensta, keletas metų – jis jau nebepasitiki savimi, ir kad išsilaikytų, kad padoriai atrodytų, – būtinai pasikviečia į sąjungininkus Melą. Nes: smurtas neturi kuo prisidengti, išskyrus melą, o melas gali išsilaikyti tik smurtu. Ir ne kiekvieną dieną, ne ant kiekvieno peties uždeda smurtas savo sunkią leteną: jis reikalauja iš mūsų tik nuolankumo melui, kasdien dalyvauti meluojant – ir čia visa ištikimybė.

Ir čia yra mūsų nevertinamas, pats paprasčiausias, prieinamiausias būdas mums išsivaduoti: asmeniškai nedalyvauti mele! Te melas viską užgula, te melas viską užvaldo, bet pačiame mažiausiame užsispirkime: te val do ne per mane!

Ir tai – prapjova tariamame mūsų neveiklumo rate! – pati lengviausia mums ir pati pavojingiausia melui. Nes kai žmonės nusigręžia nuo melo – jis paprasčiausi liaujasi egzistuoti. Kaip infekcija, ji gali egzistuoti tik žmonėse.

Neprisišaukiame, nesubrendome mes eiti į aikštes ir griausmingai skelbti tiesą, sakyti viešai, ką galvojame, – nereikia, tai baisu. Bet nors atsisakykime kalbėti tai, ko, negalvojame!

Štai tas ir yra mūsų kelias, lengviausias ir prieinamiausias dėl mūsų išbujojusio organiško bailumo, žymiai lengvesnis (baisu ištarti) už mūsų pilietinį nepaklusnumą pasak Gandžio.

Mūsų kelias: niekur nepritarti melui sąmoningai! Suvokus, kur melo ribos (kiekvienam jos dar skirtingai atrodo), – pasitraukti nuo tų gangrenuojančių ribų! Neklijuoti mirusių Ideologijos kaulelių ir žvynelių, nesiuvinėti sutrūnijusių skudurų – ir mus apstulbins, kaip greitai ir bejėgiškai parklups melas, ir kam privalu būti nuogam – tas pasirodys pasauliui nuogas.

Taigi per mūsų baikštumą te kiekvienas pasirenka: ar jis liks sąmoningas melo tarnas (o, suprantama, ne iš polinkio, bet kad išmaitintų šeimą, išauklėtų vaikus melo dvasia!), ar atėjo jam metas tapti doru žmogum, vertu ar savo vaikų, ir amžininkų pagarbos. Ir nuo šios dienos jis –

ateityje neparašys, nepasirašys, neišspausdins jokiu būdu nė vieno sakinio, iškraipančio jo nuomone, tiesą:

-tokio sakinio nei privačiame pokalbyje, nei prie daugelio žmonių neištars nei nuo savęs, nei iš popieriuko, nei agitatoriaus, mokytojo, auklėtojo vaidmeny, nei teatriniame vaidmenyje;

-menu, skulptūra, fotografija, technika, muzika neišreikš, nepapildys, netransliuos nei vienos melagingos minties, nei vieno tiesos iškraipymo, kurį atskiria;

-nei žodžiu, nei raštu nepateiks nė vienos „vadovaujančios” citatos pataikaudamas, apsidrausdamas, dėl sėkmės savo darbe, jeigu cituojamai minčiai nepritaria visiškai arba ji nėra visai iš čia;

-neleis priversti save eiti į demonstraciją ar mitingą, jeigu tai prieš jo norą ar valią; nepaims į rankas, neiškeis transparanto, lozungo, kuriam nepritaria visiškai;

-nepakels rankos balsuojant už pasiūlymą, kuriam nuoširdžiai nesimpatizuoja; nebalsuos nei viešai, nei slaptai už asmenį, kuris, jo nuomone, nevertas arba abejotinas;

-nesileis nuvaromas į susirinkimą, kur numatoma priverstinai, iškraipytai svarstyti, klausimą ;

-tuojau pat paliks posėdį, susirinkimą, paskaitą, spektaklį, kino seansą, kai tik išgirs iš oratoriaus melą, ideologines paikystes ar nevaržomą propagandą;

-neužsiprenumeruos ir nepirks atskirai tolkio laikraščio ar žurnalo, kur informacija iškraipoma, esminiai faktai nuslepiami.

Mes išvardinome, suprantama, ne visus galimus ir būtinus atvejus melui išvengti. Bet tas, kuris pradės apsivalyti, – švariu žvilgsniu lengvai atskirs ir kitus atvejus.

Taip, iš pradžių išeis nevienodai. Kai kas laikinai praras darbą. Jauniems, norintiems gyventi teilsingai, tai iš pradžių labai sukomplikuos jų jauną gyvenimą: juk ir atsakinėjamos pamokos kupinos melo, reikia rinktis. Bet ir niekam, kas nori būti doras, čia neliko spragos: jokią dieną niekas iš mūsų net saugiausiuose (technikos moksluose neapgausime nors vieno iš išvardintų žingsnių į tiesos pusę ar į melo pusę; į dvasinės nepriklausomybės ar dvasinio šun- uodegiavimo pusę. Ir tas, kuriam neužteks drąsos net savo dvasiai apginti – tegul nesididžiuoja savo pažangiomis pažiūromis, nesipuikuoja, kad jis akademikas ar liaudies artistas, nusipelnęs .veikėjas ar generolas, – tegul taip ir pasako sau: aš – galvijas ir bailys, man kad tik sotu ir šilta būtų.

Net šitas kelias – pats nuosaikiausias iš visų pasipriešinimo kelių – mums, užsisėdėjusiems, nebus lengvas. Betgi kiek lengvesnis už susideginimą ar net badavimą: liepsna neapgaubs tavo liemens, akys nesprogs nuo karščio, ir juodos duonos su švariu vandeniu visada atsiras tavo šeimai.

Mūsų išduota, mūsų apgauta didi Europos tauta — Čekoslovakijos tauta, nejaugi neparodė mums, kaip net tankus atlaiko neapsaugota krūtinė, jeigu joje ori širdis?

Tai bus nelengvas kelias? – bet pats lengviausias iš įmanomų. Nelengva pasirinkti kūnui, – bet vienintelis kelias sielai. Nelengvas kelias, – tačiau jau yra pas mus žmonių, jų net dešimtys, kas metų metais laikosi visų tų nuostatų, gyvena teisingai.

Taigi: ne pirmieji stojame į tą kelią, o – prisijungiame! Tuo lengvesnis ir tuo trumpesnis pasirodys visiems mums tas kelias, kuo darniau, kuo tankiau mes juos žengsime! Bus mūsų tūkstančiai – ir nepavyks su niekuo nieko padaryti. Bus mūsų dešimtys tūkstančių – -ir mes nepažinsime mūsų šalies!

O jeigu mes pabūgsime, tai gana skųstis, kad kažkas mums neleidžia kvėpuoti – tai mes patys sau neleidžiame! Pasilenksime dar, palauksime, o mūsų broliai biologai padės priartinti mūsų minčių skaitymą ar mūsų genų transformavimą.

Jeigu ir to mes pabūgsime, tai mes – menkystos, beviltiški, ir tai mums Puškino panieka:

Bandoms nereikia laisvės šventės,
(Vien kirpt ir skursti tinka jos);
Dėl to neverta nė graudentis,
Lai veika jungą ant kupros!

1974 m. vasario 12

***

Pabaigos žodis

Šis Aleksandro Solženicino kreipimasis į inteligentus, jaunimą, į visus tėvynainius buvo parašytas prieš pat jo suėmimą ir ištrėmissą iš šalies 1974 m. vasario mėnesį. Ir išsyk po tos gėdingos akcijos ėmė keliauti iš rankų į rankas dešimtys, šimtai ir tūkstančiai autoleidinio egzempliorių. Tai buvo sunkūs metai – metai, kai melas, blogis, smurtas, tik per pusę žingsnio atsitraukę tuo vadinamuoju „Chruščiovo atlydžio” metu, vėl užgulė šali, gniauždami ją, smaugdami, vilkdami paskui save į nesustabdomo puvimo ir irimo bedugnę, ir jau jokių vilčių, prabudusių 1956 metais, atsinaujinti, kad pavyks koks nors pilietinis pasipriešinimas triumfuojančiai dvėselienai, nebeliko. Tačiau Solženicnas tam ir neragino – jis kreipėsi į kiekvieną iš mūsų, į mūsų sąžinę, į mūsų žmogišką orumą aistringai primindamas, kad jeigu mes patys nepasirūpinsime savo siela, ja nepasirūpins niekas. Ir kad visuomenės organizmo apsivalymas nuo blogio valdžios ir turi prasidėti nuo mūsų pačių apsivalymo ir išsivadavimo – nuo mūsų tvirto ryžto niekur ir niekada nepritarti melui ir smurtui, patiems, savo pačių valia, sąmoningai.

Ar buvo tas raginimas išgirstas? Ar jis davė kokių nors vaisių? Ar neliko teisūs skeptikai – ir net iš tų, kuriuos persmelkė neįveikiama Solženicino žodžio jėga, – kuriems rašytojo viltys atrodė utopinės, o jo paties kilniausio dvasinio ir pilietinio narsumo pavyzdys – galintis užkrėsti tik pavienius didvyrius?

Tačiau paklauskime savęs: tos permainos, kurios prasidėjo šalyje prieš trejus (?) metus – argi jos būtų įmanomos, jeigu mūsų visuomenėje, visuose jos sluoksniuose per tuos metus nebūtų subrendusi visuotinė panieka ir pasišlykštėjimas ir tiems, kas įkūnijo viešpatavusį blogį ir smurtą, ir jų apgailėtiniems pakalikams, užtvindžiusiems šąli demagogija ir melu? Ir argi kuriant tą visuomenės atmosferą nesuvaidino savo vaidmens elgesys tų, nors ir nedaugelio, o iš tiesų netaip jau ir mažai, ypač tarp jaunų, kuriuos kaip tik Aleksandro Solženicino laiškas-kreipimasis privertė apversti aukštyn kojom savo gyvenimą, ryžtingai ir tvirtai atsisakyti asmeniškai dalyvauti valdiško melo bakchanalijoje? Ir net tų, kas nors ir droviai, bet vis dėlto stengėsi nutolti nuo tos gėdingos moralinio nuosmukio ribos?

Štai kodėl galima tik karčiai apgailestauti, kad Solženicino žodis nebuvo, negalėjo būti išgirstas tais metais visų: visos šalies, visos liaudies, ir štai kodėl taip džiugu, kad šiandien jį galės išgirsti daugiau žmonių, negu tada, aštuntajame dešimtmetyje. Juk ir šiandien jo moralinė prasmė tokia gyva, ir šiandien išlieka tarsi besąlyginė formulė to pradinio moralinio imperatyvo, kuriuo sekant tik ir galima tvirtai laiduoti mūsų pilietinį atgimimą,

Igoris Vinogradovas, literatas

Išvertė Vida Statkevičiūtė
Žurnalas „XX viek i mir”, 1989 m.
,,Lietuvos profsąjungos“, 1989-05-03, Nr. 137

 

 

 

Parašykite komentarą