Eimantas Grakauskas

NETIESOS SKLAIDA

Įpusėjo trečią dešimtmetį besitęsiantis Sąjūdžio valdžios – LR Aukščiausiosios Tarybos (toliau – AT) ir jos deputatų – Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų sisteminis diskreditacijos procesas, netiesos sakymo, melo, pusiau tiesos/melo sklaidos, tyčiojimosi, paniekos, persekiojimo ir net kenkimo atmosferos palaikymas ir eskalavimas. Ilgokai dvejojau ar verta rašyti, kalbėti šia tema.

Elementari savigarba, geros moralės nuostatos, preziumavo likti šio absurdo nuošalėje, nereaguoti, nekreipti dėmesio, palikti ateities laiko filtrui. Tačiau 2015 m., ypač pabaigos, Tautos gyvenimo įvykiai ir net dabartinės valdžios lyderio A. Butkevičiaus 2015-11-28 išreikštos nuostatos „…demonstruoti įgytą politinę brandą, apmąstyti nueitą laisvės kelią, deramai pagerbti valstybės kūrėjus…“1, paskatino pasisakyti šia nedėkinga tema. Todėl Kalėdų švenčių dienomis sudėliojau šį teisinės politinės publicistikos rašinį.

xxx

LR Seimo 2015-09-22 posėdyje Nr.272 paminint mirusių trijų signatarų: Antano Karoblio 75-ąsias, Juozo Dringelio 80-ąsias, Vytauto Paliūno 85-ąsias gimimo metines, kalbą apie signatarą Antaną Karoblį paskaitė seimo narys nuo 2000 m. Julius Sabatauskas. Su apgailestavimu tenka konstatuoti, kad šioje kalboje neapsieita ne tik be partinio politinio intereso angažuotumo, bet ir ateita net iki netiesos sakymo. 15 metų aukščiausiame socialdemokratų politiniame ešalone veikiantis, teisės ir valdymo magistro kvalifikaciją neseniai – nuo 2003 m. turintis politikas pareiškė: „…A. Karoblis pasipriešino nemokšiškai ir netinkamai rengtai žemės reformai…“. Toks mirusiam, garbingam Lietuvos valstybingumo atkūrimo signatarui ir politinių, ekonominių ir teisinių pagrindų statybos vienam iš dalyvių, Antanui Karobliui priskiriamas teiginys yra absoliučiai neteisingas ir melagingas.

 Prielaidos valstybingumo pamatų kūrimo darbams diskredituoti

Kūrį laiką mąsčiau – kas tai?: nežinojimas, politinis neišprusimas, tikslinė akcija, valstybės kūrėjų komandos atžvilgiu, kairiosios partijos propagandos ir ideologijos sklaida ar per netiesos sakymą apjuodinant mūsų kolegos Sąjūdžio deputato Antano Karoblio politinės veiklos rezultatus, sumenkinti LR AT politinės valios ir įstatymų galia padėtus valstybės statybos pagrindus.

Gerbiant Antano ir kitų mirusių kolegų atminimą, saugant Lietuvos valstybingumo atkūrimo istorijos faktus ir ginant Agrarinės reformos (toliau – AR) rengėjų – gausaus Tautiečių būrio atliktų privataus žemės ūkio atkūrimo darbų svarbą bei jų asmenybių atminimą ir garbę – nutylėti negalima, neturiu teisės kaip dar gyvas Sąjūdžio valdžios dalyvis, tiesioginis Lietuvos kaimo gyvenimo politinio pertvarkymo ir įstatyminio teisinio sureguliavimo dalyvis. Per eilę metų šių nuostatų analizės pagrindu, atlikau platesnę (išsamesnę) kaimo reformavimo 1989-1992m. studiją. Išanalizavau per 20 m. susiformavusios nacionalinės agrarinės teisės teorinius pagrindus ir šios teisės šakos normų praktinį veikimą. Teisiniai teoriniai nacionalinės agrarinės teisės pagrindai yra įtvirtinti ir šios teisės šakos praktinis veikimas išdėstytas monografijoje „Agrarinė teisė“2.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko patarėjai/padėjėjai paruošę šią viešą jų vadovo iš aukščiausiosios šalies tribūnos Tautai nutransliuotą netiesos sakymą, galimai taip pasielgė dėl dviejų priežasčių:

Pirma, vadovaudamiesi valdančiosios partijos LSDP pagrindo ir gausiausio branduolio – LDDP/LKP narių naudotus taktikos bei ir dabar naudojamos strategijos pagrindinio principo – visais būdais kritikuoti  ir diskredituoti visų kitų politinių jėgų veiklą, nes tai pagrindinis ir tiesiausias kelias gauti valdžią, būti ir išlikti valdžioje. Toks buvo vienas iš okupaciniame periode veikusios ir Tautos sąmonę teršusios dialektinio materializmo doktrinos nuostatų: „neigimo neigimo dėsnio“, realizavusio pagrindinį šios komunistinės ideologijos dėsnį „priešybių vienybė ir kova“3 taikymo būdas.

Antra, vykdydami nuo 1993 m. pradėtą LR AT atliktų politinių sprendimų dėl Lietuvos valstybinės santvarkos, šalies valdymo, ir Tautos ūkio ekonomikos sistemų, įteisintų naujais pamatiniais įstatymais, diskreditavimo, kritikavimo, neigimo ir vykdymo sabotavimo priemonių tęstinės kompanijos tolesnį realizavimą. Tuo pačiu siektą realizuoti pagrindinį uždavinį – nukreipti dėmesį nuo valdžioje buvusių (ir dabar esančių) politinių jėgų vykdytų neteisingų, neteisėtų ir žalingų politinių sprendimų bei priimtų ydingų įstatyminių normų, ardžiusių ir griovusių (pataisų, tobulinimo, naujų projektų ir kt. priedanga) LR AT parengtą ir įteisintą Lietuvos valstybingumo ir Tautos ūkio ekonominės sistemos konstitucinę bei įstatyminę sąrangą.

Didžiausių buvusio tarybinio elito vykdytų ir tęsiamų priešpriešos priemonių, perkeltų net į Tautos supriešinimą, sulaukė ir vienintelė nuosekliai, sistemiškais ir moksliniais (ekonominiai, teisiniai) pagrindais parengta tuometinio šalies ūkio pamato – žemės ūkio – agrarinė reforma. Šioje studijoje pateikiama tik vienos (iš trijų) AR parengiamojo etapo dalių, sudėtinės strateginės krypties – Žemės reformos (toliau – ŽR) rengimo retrospektyva.

Per visą dabartinį jau 25 metų Lietuvos nunykimo raidos ir Tautos gyvenimo sunkmečio laikotarpį, nuolat tenka susidurti su sistemingai vedamomis politinėmis akcijomis, turinčiomis tikslą diskredituoti Lietuvos Tautos Sąjūdžio (LPS) vykdytą šalies atgimimo ir Nepriklausomybės atstatymą. Didžiausias puolimas vykdomas prieš Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1990-1992 m. laikotarpyje buvusią Tautos Sąjūdžio valdžią – LR AT ir jos Vyriausybes. Siaurų, atskirų politinių partinių interesų dominantė ir perdėtas savo veiklos periodų sureikšminimas, siekiant melagingai sumenkinti, paneigti ar net diskredituoti šalies valstybingumo atkūrimo darbus vykdžiusią AT ir jos deputatus – Sąjūdžio žmones – tai kelias vedantis į niekur, į absurdą, į dar didesnę šalies valstybingumo diskreditaciją bei Tautos dezintegraciją.

Esminę vietą šioje politinėje fantasmagorijoje užima AT politinių sprendimų, realizuotų pagrindinių valstybingumo įtvirtinimo įstatymų normose, paniekinimas ir AT deputatų – signatarų diskreditacija. Tai daroma net pačiu aukščiausiu politiniu šalies lygmeniu – pradedant prezidentūra ir nebaigiant valstybės tarnautojais bei žurnalistais. Nebesuvokiama arba tai daroma tyčia siekiant naikinti dar esamus Lietuvos valstybingumo likučius, net per Nepriklausomybės atkūrimo periode atliktų valstybės statybos darbų menkinimą ir neigimą. Nebesuprantama arba sąmoningai siekiama, kad Tautai atimant savo šiuolaikinės raidos pradžios pozityvų vertinimą, ištrinant iš atminties teigiamą valstybės atkūrimo vertinimo nuostatą, rezultatas vienareikšmiškas – valstybingumo nunykimas, Tautos ateities praradimas. Dar LDDP (LKP – okupacinės valdžios partijos naujas pavadinimas) 1990 m. pabaigoje pradėto revanšo valdžiai susigrąžinti politinis demaršas, Sąjūdžio diskreditacijos būdu perkeltas ir išplėtotas LR AT deputatų – signatarų atžvilgiu. Per visą praėjusį 25 metų laikotarpį LR AT veiklos ir deputatų – signatarų diskreditacija tapo sisteminė, neatskiriama šalies politinio gyvenimo dalis. Rezultatas – Lietuvos valstybingumo pagrindų kūrėjams išreiškiama nepagarba, žeminimas, paniekinimas ir ignoravimas (faktinių pavyzdžių pilna viešoji erdvė).

Įgaunantis pagreitį  valstybingumo kūrėjų žengimas į anapilį, sumodeliavo grupinius (po du ir tris iš karto) signatarų gimimo ir mirimo metinių formalus paminėjimas Seime. Jų metu pradedama naudotis proga daryti neteisingus, neobjektyvius, tikslinius politinius demaršus ir pareiškimus siekiant atskirų partinių grupinių tikslų ir interesų, o svarbiausia – valstybingumo atkūrimo politinės istorijos iškraipymo ir klastojimo.

Didžiausią žalą reformuojant nuosavybės ir gamybos reikalus kaime padarė destrukcinis LDDP valdymo (1993-1996 m. I Seimo) periodas: 1) Agrarinės reformos įstatymai buvo nevykdomi, sabotuojami; 2) turto privatizacija buvo nepagrįstai išplečiama, nuosavybė grobstoma; 3) sodybinės žemės sklypai skirti tik naudojimuisi (2-3 ha okupacinės žemės ūkio sistemos pabaigoje iki AR vykdymo pradžios) – neteisėtai, prieštaraujant Turto restitucijos įstatymo ir Žemės reformos įstatymo normoms – privatizuojami (supriešinami žemės savininkų ir šių sklypų naudotojų interesai); 4) Sąjūdžio Vyriausybių patvirtinti neprivatizuojamų nacionalinės svarbos agrarinių įmonių ir organizacijų sąrašai panaikinami, strateginiai valstybiniai objektai išmetami į pirminę privačios rinkos stichiją ir prarandami; 5) Konstitucinis teismas 1993-1998 m. nespėja nagrinėti ir pripažinti masiškai pažeidžiančių LR Konstituciją, I-ojo ir vėlesnių Seimų priimamų AR įstatymų naujų normų bei jų pataisų4.

Vėlesni koalicinių politinių jėgų šalies valdymo periodai, net iki šių dienų padarė daug žalos kaimo sugrąžinimui – gyventi ir dirbti privačios nuosavybės, laisvo asmeninio (šeimos) ūkininkavimo pagrindais. Po Sąjūdžio valdžios (1990-1992 m.) pasitraukimo praėjusio 22-ų metų partinių valdymo periodų rezultatai buvo išanalizuoti ir įvertinti Lietuvos mokslo akademijoje 2014-02-26 surengtoje mokslinėje praktinėje konferencijoje „Kaimo kelias“ (Lietuvos žemdirbių Sąjūdžio 25-mečio paminėjimo proga). Konferenciją rengė likę dar gyvi Lietuvos žemdirbių Sąjūdžio (toliau – LŽS) Tarybos nariai, Signatarų klubo ir mokslų bendruomenės atstovai. Dauguma kritiškai vertinančių esamą padėtį pranešimų žiniasklaidos ir valdžios institucijų nutylėti, ignoruoti, visuomenei liko nežinomi. Nepataisomą žalą Lietuvos kaimui ir agrariniai ūkiui daro nacionalinės agrarinės politikos neturėjimas ir kapstymasis ES BŽŪP (bendroji žemės ūkio politika) liūne5

Žemės reformos politinės ir teisinės nuostatos

LR AT Agrarinės komisijos (toliau – AK) 15 deputatų (7 mokslo daktarai, 3 aukšto lygio žemės specialistai ir 5 didelės patirties sovietinio ūkio vadovai), vadovaujamos specialiai sudarytos AR įstatymų projektų leidimo grupės 1990-1991 m. periode parengė, pateikė Tautai apsvarstymui ir AT priėmimui 13 pagrindinių programinių AR įstatymų. Jų tarpe vienas iš svarbiausių Žemės reformos įstatymas (toliau –ŽRI), kurio rengime aktyviai dalyvavo ir Vyriausybė – ŽŪM sudėtimi. Kaip ir viso okupacinio Lietuvos ūkio reformavimo, taip ir ŽR proceso įstatyminis parengimas ir realizavimas buvo visiškai naujas, pasaulinėje praktikoje neturintis analogų politinės, teisinės ir ekonominės veiklos baras. LR AT ir jos AK visų postkomunistinių šalių tarpe buvo pirmeiviai – pionieriai. Suprantama naujų sprendimų paieška, lydima sisteminio nuoseklaus buvusio LKP okupacinės valdžios puolimo (su tikslu palikti esamą tarybinę žemės ūkio sistemą ir rengiamų reformų diskreditacijos pagrindu susigrąžinti šalies valdymą), kėlė abejones, sumaištį net išsilavinusių patriotų galvose. Abejojo visi, net patys pažangiausi reformatoriai. Abejojome mes visi, daug diskutavome, nuosekliai tariamės susitikimuose su Tauta, svarstėme. Sąjūdžio sutelkto intelektinio potencialo branduolys – LŽS taryba dar 1989-02-25/26 suvažiavime priėmė LŽS programą6 – Lietuvos žemės ūkio ir kaimo reformavimo pagrindus. LPS, eidama į AT deputatų rinkimus, 1990-02-03 konferencijoje „Lietuvos kelias“ paskelbė Nacionalinės agrarinės politikos metmenis7. Šie programiniai politiniai dokumentai LR AT ir jos AK įgalino ir leido suformuoti ŽR principines nuostatas (7-ios) ir parengti bei priimti ketvirtosios AR sudėtinės dalies – ŽR įstatyminius pagrindus. Projektuojant ŽR pagrindus aktyviai dalyvavo ir signataras A. Karoblis. Ne kartą asmeniškai su juo diskutavome dėl visos eilės esminių šios reformos proceso dalykų.

ŽR įstatymu buvo įteisintos Sąjūdžio programinės nuostatos – iš jų 5-ios svarbiausios: 1) Visa Lietuvos teritorija yra svarbiausias nacionalinis turtas – sudaro vieningą valstybinį žemės fondą, susidedantį iš valstybinės, savivaldybių ir privačios žemės dalių; 2) piliečių nuosavybės teisė į žemę realizuojama dviem būdais: nuosavybės teisių restitucija ir valstybinės žemės pardavimas; 3) ŽR – svarbiausia AR dalis, jos įstatyminės normos – tiesioginė neatskiriamai susijusi Lietuvos ūkio reformos įstatymų sudėtinė dalis; 4) ŽR vykdoma kompleksiškai kartu su žemės ūkio įmonių turto privatizavimo, naujų privačių agrarinės veiklos darinių (ūkių, įmonių) steigimu, ŽR žemėtvarkos projektų pagrindu; 5) valstybės galioje yra: LR Žemės fondo tvarkymo, privačioje nuosavybėje turimo žemės maksimalaus dydžio nustatymo, valstybiniai žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo, žemėtvarkos ir kiti bendro nacionalinio bei viešojo intereso žemės teisėje dalykai.

LR AT 1991-07-25 priimtas ŽRĮ8 reguliavo reformos vykdymo pagrindus ir sąlygas, privačios žemės teisinius pagrindus, valstybinį žemės tvarkymą, reformos vykdymo struktūras ir žemėtvarkos darbų tvarkymą. Įstatymo pagrindinių nuostatų sudėtis apima virš 10-ies esminių ŽR žemės teisės normos dalių (blokų)9. Pabrėžtina, kad už ŽRĮ balsavo dauguma LR AT deputatų, prieš buvo tik 11 (dalis LDDP narių, lenkų ir rusų). Signataras A. Karoblis kaip ir dauguma LR AT deputatų Sąjūdžio narių, vardiniame ŽRĮ balsavime balsavo – UŽ10. Signataras nuolat reiškė didelį susirūpinimą Lietuvos kaimo ateitimi, teikė pagrįstus pasiūlymus, kėlė žemės grąžinimo problemas, reikalavo iš Vyriausybės parengti Žemės ūkio plėtros programą ir jos pagrindu kurti ekonomiškai perspektyvius ūkius11. Todėl A. Karoblio rūpinimasis žemės ūkio ir kaimo problemomis, aprašytas knygoje skirtoje jo atminimui įamžinti, nėra ir negali būti panaudojamas formuoti (kažkam iš partinės socialdemokratijos reikalingai) dirbtinai priešpriešai tarp A. Karoblio ir jo paties vardiniu balsavimu priimto ŽRĮ. LR AT nutraukus savo kadenciją prieš laiką, nuo 1993m. šalį valdžiusi LDDP Seimo dauguma ŽR procesą visais būdais stabdė, dezintegravo ir žlugdė. Rezultate: LR Seimas 1997m. nutarė pradėti antrą ŽR etapą, naujos redakcijos ŽRĮ priėmimu12. Šio įstatymo turinio pagrindais vykdomas ŽR procesas tebesitęsia iki šių dienų. Ši nuo 1997m. tesiama ŽR antrojo etapo fantasmagorija – atskiras teisės, ekonomikos mokslo šakų ir politologijos tyrinėjimo objektas. Sąjūdžio valdžia – LR AT veikla su šia ilgamete politine ir teisine ekvilibristika bei baisiomis ekonominėmis pasekmėmis – neturi nieko bendro. Nuo 1993m. vykdomo politinių partijų valdymo periodo nevykusios politikos ir teisėkūros darbo broką bandyti perkelti ant Sąjūdžio valdžios periodo žmonių – patriotų galvų niekinga ir amoralu.

Išnašose nurodomos literatūros sąrašas:

  1. Seimo ir Vyriausybės 2015 m. info pranešimai.
  2. Agrarinė teisė. Monografija. E. Grakauskas. Vilnius, 2009 m. II skyriuje yra AR ir jos teisiniai pagrindai, 81-115psl.
  3. A. Spirkinas. Marksistinės filosofijos kursas. Vilnius, 1969 m., 110-138psl.
  4. 1993-1996 m. Konstitucinio teismo svarstyti ir priimti 13-ka nutarimų dėl LR Seimo ir Vyriausybės daromų AR įstatymų pažeidimų antikonstitucingumo.
  5. Žurnalas „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, 2015 Nr.2 (12), E. Grakauskas. Nacionalinė agrarinė politika. Raida ir ateitis 21-23 psl.
  6. LŽS programiniai dokumentai. Vilnius-Kaunas, 1989, 1-26 psl.
  7. E. Grakauskas. Kelias į agrarinę reformą. Vilnius, 1992, 28-31psl; „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, 2015 Nr.2 (12), 45-47 psl.
  8. Žin. 1991, Nr. 24-635.
  9. Žiūr. Agrarinė teisė. Vilnius, 2009 m. 108-110 psl.
  10. LR AT stenogramos, t.37, 406-407 psl.
  11. B. S. Sabaitė. Antanas Karoblis, Vilnius 2012 m. 119-122 ir 131-137 psl.
  12. Žin 1997 Nr.69-1735.

2015 m. gruodžio 30 d.                                            Signataras dr. Eimantas Grakauskas

Parašykite komentarą