Vytautė Žilinskaitė

Kodėl neberašau humoreskų?

– Kodėl neberašote humoreskų? – paklausė mane kažkoks prašalaitis ir, nė nelaukęs atsako, numojo ranka ir nuėjo.

Kodėl neberašau humoreskų?.. Norite – visai atvirai! Norite – padėjusi ant širdies ranką!

…Tą apniukusią popietę galvoje man pynėsi siužetas – ir koks siužetas! Spartinau žingsnį, idant greičiau parsigaučiau namo, pripulčiau prie rašomosios mašinėlės, – ir iš kalno girdėjau dėkingą ir smagų skaitytojų juoką…

Netikėtai kelią užtvėrė minia. Gatvėje kažkas nutiko, bet kas – negalėjau įžiūrėti pro susigrūdusių smalsuolių nugaras. Tvirčiau apgniaužiau savo siužetą (ir kokį siužetą!) ir ėmiau, kaip dera, skintis kelią alkūnėmis. Palydima nepiktų keiksnojimų bei spyrių, šiaip taip išsimušiau į pirmąsias žiūrovų gretas. Ir ką gi… Išvydau gana banalų vaizdą: gatvės pakraštyje riogsojo skersas, atsitrenkęs į sunkvežimį automobilis. Beje, jis buvo naujutėlis – dar neturėjo numerio. Už praskelto priekinio stiklo suposi pliušinė beždžionėlė – numerio, žiū, dar neįsigijo, o amuletą jau spėjo pasikabinti: padėjo, ką ir sakyti!.. Nelaimingas automobilio savininkas čiupinėjo praskeltą antakį ir kone be sąmonės žvilgčiojo tai į sumaitotą automobilį, tai į maurojantį sunkvežimio vairuotoją, tai į tebesiūbuojantį amuletą…

Štai ir visa, ką pamačiau tą apniukusią popietę. Dabar vėl paklausite: ir dėl to lioviausi rašyti humoreskas?.. Ką jūs! Buvau mačiusi tokių avarijų, prieš kurias šioji – vaikų žaidimėlis.

Išvydusi, kas ir kaip, prisiminiau savo siužetą (ir kokį siužetą!) ir kad turiu kuo veikiau pripulti prie rašomosios mašinėlės. Tad atsigręžiau į gyvąjį mūrą, pro kurį laukė varganas kelias atgal. Atsigręžiau ir – kaip Loto žmona – pavirtau į druskos stulpą. Taip ir likau styroti, nepajėgdama atplėšti akių nuo minios. Ne, tai nebuvo minia, ne žmonių sambūris, o vienalytis organizmas: vienas aukštai išstybęs kaklas, viena godžiai išsižiojusi burna, viena spirganti smalsumu akis ir vienas – vienintelis jausmas – begalinis dėkingumas likimui, šią rūškaną apniukusią dieną padovanojusiam tokį šviesų, tokį džiaugsmingą reginį! O kai nukentėjusysis nesėkmingai pamėgino atidaryti susiklaipiusį motoro dangtį – iš vienos bendros krūtinės iščiurleno darnus juoko upeliukas, netrukęs pavirsti galingu vienaičiu kriokliu: kai drimba iš sunkvežimio kyštelėjo nukentėjusio panosėn plaukuotą kumštį…

Štai tada, klausydamasi širdingo putojančio juoko, regėdama palaima tviskančią minios akį, supratau; niekada, niekada, net jei būčiau Markas Tvenas ar didysis Servantesas, nepajėgčiau išgauti tokio galingo, visaapvienijančio juoko!.. Nepajutau, kaip delnas, savaime atsigniaužė ir mano siužetas (ir koks siužetas!) plumptelėjo ant grindinio, pasispardė ir išleido paskutinį kvapą… Kam bergždžios kūrybinės kančios, kam beprasmiškas galynėjimasis su įnoringa mūza, kam alinantis bemiegių naktų triūsas? Ar ne paprasčiau nusipirkti dviratį – o dar geriau motociklą! – ir tėkštis į ekskavatorių, o dar geriau  į juodą „Volgą“!

 

* Fotografija A. Žižiūno.

,,Pergalė“, 1975 m., nr.4

Parašykite komentarą