Aloyzas Tendzegolskis

Naujas apsakymas

Kartą man draugai pasakė:
 – Reikia žinoti, ko į apsakymą nedėti. Kūrinio kokybę nulemia tai, ko jame nėra. Jeigu nėra šlamšto, tai apsakymas geras.
– Bet vis dėlto kažką, įdėti tenka, – pastebėjau aš.
 – O! – mįslingai kilstelėjo galvą bičiulis.
Pranašiškus draugo žodžius patvirtino naujas apsakymas. Suskambėjęs pagrindine literatūros gaida, jis tapo masinančiu reiškiniu.
Naujame apsakyme nėra pakvaišusios senės, slampinėjančios ūksmingom pamiškėm ir keliančios baimę visam kaimui.
Nėra ydingų paplūdymių ir valčių su dykinėjančiu jaunimu.
Nėra šienpiovių, be jokio sąryšio sapaliojančių apie žvaigždes ir butelį.
Nėra šuns, kurį veltui bando prakalbinti sulaukėjęs jo šeimininkas.
Nėra kolūkio pirmininko, į kurį tik iš patrankos šauti.
Nėra kuprelio, vos bepavelkančio savo kreivas kojas ir žvilgčiojančio į sveikas moteris.
Nėra kurčnebylių, girtuoklių, kaimo pranašų, priekvailių, šizofrenikų ir panašių išsigimėlių.
Nėra krautuvės, degtine aplaistyto prekystalio ir dygaus šluotražio.
Nėra turgaus, kalvės, daržinės, nėra arklių – ašara renkasi, kaip viso to gaila, bei nėra nė ašaros.
Nėra sutemų, šnabždesio, nedorų prisilietimų, nėra nutylėjimų.
Nėra aklos meilės, pavydo, keršto, siautėjimo ir karčių viso to pasekmių.
Nėra skausmo, o taipogi ir džiaugsmo.
Nėra nieko, kas nereikalinga.
– Bet kažkas vis dėlto yra! – pasakysite jūs.
O! Naujame apsakyme yra teigiamas herojus. Jis stovi tuščiame kambaryje prie užrašo „Pašaliniams įeiti draudžiama!“
Reikia žinoti, ko į apsakymą nedėti!
 
,,Literatūra ir menas“, 1978, nr. 48
 
 

Parašykite komentarą