Vytautė Žilinskaitė

Profesoriaus žaidimas

Pažįstu vieną senyvą profesorių. Profesorius kaip profesorius: puikiai nusimano savo siauroje mokslo šakoje, bet turi keistą silpnybę – be paliovos žaidžia vieną ir tą patį žaidimą. Per tą žaidimą. jis atitrūko nuo gyvenimo ir, išskyrus savo siaurą mokslo šaką, pasidarė visapusiškai žabalas.

Profesorius liguistai domisi detektyvais. Žiūrėk, vos pasirodė naujas detektyvinis filmas – ir profesorius jau skuta į kino salę. Sėdasi. Užsimaukšlina ant nosies akinius. Ir, pasisukęs į kaimyną, siūlo:

– Kertam lažybų! Sakau, kad mums parodys senyvą profesorių, kuris, išskyrus savo siaurą šaką, yra visapusiškai žabalas ir atitrūkęs nuo gyvenimo. Jį panaudos niekšiškiems tikslams vidaus diversantai, o po to nudobs kažkokiu buku daiktu į pakaušį.

Profesorius lažybas laimi.

Grįžęs namo, jis susisiaučia senu pledu ir įsitaiso priešais televizorių: čia tik prasidėjo naujas detektyvinis serialas.

– Ei, kas lažybų! – kviečia namiškius profesorius. – Sakau, čia bus įpainiotas senyvas profesorius, težinąs vien savo siaurą šaką ir nematąs, kas dedasi jo panosėje. Jį apsuks aplink pirštą užsienio žvalgai, o tai sužinojęs, profesorius iššoks pro langą ir užsimuš.

Profesorius lažybas laimi.

Tada jis prisitraukia krėslą arčiau šviestuvo ir atsiverčia storą detektyvinį romaną.

– Lažinuosi, – sako, teperskaitęs jo pavadinimą, – kad čia rasime senyvą profesorių kolekcionierių – tokį spangą, kad, be savo siauros šakos ir kolekcijos, daugiau nieko žinot nežino. Į jo namus įsisuks kontrabandininkas, pravarde taip pat Profesorius. Senyvas profesorius bus nudurtas šakute į kaklą, kolekcija pačiupta, apsišaukėlis profesorius taip pat pačiuptas ir. ..

Ir profesorius lažybas laimi.

Bet ir vėl nenustygsta.

– Susikirskim, – šaukia, atsiversdamas šviežią žurnalą su ilgo detektyvo pradžia, – kad čia niekaip neišsivers be senyvo apuoko, kuris išrado nuostabios galios spindulius. Gudrūs niekšai tą išradimą išvilios, kad panaudotų savo labui ir žmonijos pražūčiai. Profesorius pasiskandins arba bus paskandintas šėlstančiame vandenyne.

Profesorius lažybas laimi. Ir vėl savo:

– Duodu abu nykščius nukirsti, – lažinasi jau teatre, dar nepakilus uždangai, – kad netrukus pamatysime politinį nebrendilą, be abejo, profesorių. Šiurpiais okupacijos metais jis težiūrėjo savo siauros šakos ir neva nematė jo bute besislapstančio pogrindininko. Savo klaidą profesorius supras tiktai lėkdamas stačia galva į šulinį – pas tokius pat nudurtus, paplautus, pakartus, nunuodytus, paskandintus bei pasiskandinusius senyvus profesorius.

Profesorius lažybas laimi.

Neiškentusi paklausiau: kaip čia yra, kad jis toks visapusiškai žabalas ir toks įžvalgus?

Senyvas profesorius paslaptingai šypteli.

– Mane, – atsako, – senyvą ir, išskyrus savo siaurą šaką, visapusiškai žabalą profesorių, kartais aplanko jaunyvas ir, įskaitant jo plačią šaką, visapusiškai akylas detektyvinių serialų autorius. Tai jis ir atveria man akis.

Profesorius apsidairo ir pakuždom priduria:

– Mat, aš, kaip ir visi anie velnioniai profesoriai, turiu gražuolę dukrą. Jaunyvas autorius ją pamilo ir įtaisė jai vaiką… – Profesorius sunkiai atsidūsta. – Bet kol į mano namus neįsigaus užsienio šnipas, kol jis manęs neapmulkins ir nepanaudos savo niekšiškiems kėslams, kol po to neįsivilios į senos pilies rūsį ir nepasmaugs Ir kol jaunyvas autorius neparašys apie tai naujo detektyvinio serialo arba romano, kol negaus už jį viso honoraro ir kol to honoraro nepragers, – tol jis mano dukros neves..

Profesorius jau jau pravirks.

Bet, kažką prisiminęs, ūmai pralinksmėja ir siūlo:

– Kertam lažybų!

Bet aš atsisakau: profesorius vis tiek laimės.

 

,,Pergalė“, 1975, nr. 4

Parašykite komentarą