Vytautė Žilinskaitė

Tikrasis hobi

Visiems, kurie turi hobi, būtina nukakti pas Čiurlius. Ne tik nukakti, bet ir išgerti arbatos iš įskilusios stiklinės už šešias kapeikas, kad įgytų proto už visą rublį ir išmoktų skirti tikrąjį hobi nuo netikrojo. Juk ir aš, kol nepapuoliau pas Čiurlius, tariausi esanti pati tikroji hobi mylėtoja: rinkau kriaukles ir turėjau jų pilną skrynią. Pasidedu, būdavo, ant delno sunkią geldelę iš Cheopso piramidės ir žiūriu žiūriu, neatplėšdama akių… O mintys! Apie nubyrėjusius smiltelėmis tūkstantmečius, apie paslaptingai išplėštus piramidžių lobius, apie konkursą apsakymui mūsų šauniosios milicijos tema, apie trečią durų užraktą, apie ketvirtą plombą, apie dantų technikų plėšikavimą, vėl apie išplėštas piramides, apie konkursą apsakymui šauniųjų miškininkų tema, apie miško gėrybių marinavimą, apie konkursą marinistine tema, apie.. . Visai būtų susisukusios tos mano mintys, jei nebūčiau užsukusi pas Čiurlius.

Pirmą akimirką apakau. Kai akyse liovėsi raibuliuoti, pamačiau, kad mane apakino vazos. Pro langą plieskė saulė, ir jos spinduliai lūžinėjo į vazų briaunas kaip tuščiaviduriai šiaudeliai, žilpindami visa, kas gyva.

– Mano hobi, – pristatė pačią didžiausią vazą Čiurlys ir spragtelėjo į ją storu artojo sūnaus nagu. Nuaidėjo tyras švelnus skambėjimas. – Krištolas. Pats tikrasis.

Jis atidarė indaujos duris, ir ten pamačiau tiek krištolo, kiek jo nebuvau regėjusi visose parduotuvėse, sudėjus krūvon.

– Kol kas teturiu surinkęs tik du šimtus vienuolika vienetų, – savikritiškai pasakė Čiurlys. – Žmona suvaržė, – pašnairavo į virtuvę.

– Kodėl?

– Ji taip pat aistringa kolekcionierė.

Smiliumi mane pašaukė į prieangį ir atidarė kamarėlės duris. Atsidūriau tarsi bambukų giraitėje: aplink styrojo statūs, į celofaną įsukti kilimai.

– Kol kas tik dvidešimt šeši, gryna vilna. – Čiurlys buvo beišpešąs plaušelį, bet nespėjo: žmonos ranka už pakarpos ištraukė jį lauk.

– Asilas, – drėbė jam. – Palaidaliežuvis!

Ji tikriausiai norėjo pasakyti: asilas, dar tiek maža tenuveikta, o jau giriasi, palaidaliežuvis! Taigi, savikritikos nestokojo nei vienas, nei antras, žodžiu, ši šeima turėjo tokią varomąją jėgą, kad pabūgau, jog ir manęs neišvarytų lauk.

– Jūs tikri hobi karaliai! – pagyriau.

– Mes? – gižiu balsu paklausė Čiurlienė. – Ką mes! Driskiai mes, o ne karaliai. Kai kas…

– Kai kas, – puolė jai talkon prasikaltęs Čiurlys, – kai kas kolekcionuoja vien briliantus, vien rankomis šlifuotus…

– O kai kas… – vėl niūktelėjo jam Čiurlienė.

– O kai kas vien sabalo kailius… vien platinos žiedus…

-Ką mes! – pakartojo žmona ir, nusivedusi virtuvėn, įpylė man arbatos į praskilusią stiklinę už šešias kapeikas.

Gurkšnodama paklausiau, ką jiedu galvoja apie pašto ženklų, autografų, etikečių bei atvirukų rinkėjus.

Čiurlys atlaidžiai šyptelėjo – lyg senas antikvaras, apžiūrinėdamas pigų niekutį.

– Ką gi… tegu būna, reikia ir tokių… – kilniaširdiškai mostelėjo ranka.

– O jūs? – paklausė mane Čiurlienė

– Aš…aš renku kriaukles, – prisipažinau. Jiedu susižvalgė su vos slepiama pajuoka.

– Renku, – pasitaisiau, – jūrų kriauklių perlus.

– A – maloniai nustebo pora. – Ir… kiek surinkot?

Reikšmingai pridėjau prie lūpų pirštą.

– Suprantu, – linktelėjo Čiurlienė ir vėl stuktelėjo savo atlapaliežuviui. – Gal išgertumėte arabiškos kavos iš fajansinio puoduko?

Išgėriau, o grįžusi namo, įbrukau į kiekvieną kriauklę po perlinę kruopą – vis arčiau tų, tikrųjų…

 

,,Pergalė“, 1975, nr. 4

Parašykite komentarą