Algirdas Endriukaitis

IŠVALSTYBINIMAS

                      Lietuvoje tvyro egzistencinė krizė, einanti į katastrofą. Jaunas kino režisierius Kristijonas Vildžiūnas pastebėjo: ,,Jei praeitis prisimenama vien su nostalgija ir netampa dabarties įkvėpimu, kad ir kokia graži būtų, ji veiks destruktyviai. Surasti praeityje dabarties įkvėpimo yra vienintelis dalykas, dėl kurio verta žvalgytis į prabėgusias dienas.“ (IQ, 1916, Nr. 9, p. 96).

                      Prancūzų filosofas Emilis Sioranas pastebėjo: ,,Jums gyvenimas nepavyko? – Jūs niekuomet neturėjote išdidumo jausmo.“ (,,Gorkije silogizmy“, Algoritm, Maskva, 2008, p. 67). Šiandien prasminga pasverti išduodamo tradicinio pasaulio vertę. Lietuvos politiniame olimpe vyrauja baudžiauninko mentaliteto valdininkai, klusniai besimeldžiantys varganam ES pareigūnų Chose Manuel Baroso, buvusiam maoistui, Hermano van Rompėjaus materalistiniam mentalitetui, intelektui ir erudicijai arba A. Merkel už pomėgį išgerti kritikuotam Žanui Klausui Junkeriui. Tai yra nauji dievai su nauju pasaulio tvarkos kūrimo performansu.
                      Ar 1917 m. rugsėjo mėnesio lietuvių konferencijoje dalyvavusių 222 idealistų, ar 20 tūkstančių žuvusių idealistų partizanų aura gyva ir gerbiama? Lieka neatsakytas ir nutylimas kontrolinis šūvis: ,,Kiek šiandien iš 141 Lietuvos Seimo narių yra idealistų?“ Popiežius Pranciškus yra pastebėjęs: ,,Politika yra kilni veikla.“ (,,Savais žodžiais“, Alma litera, 2014, p. 184). Galima formuluoti ir plačiau: kiek Seime yra idealistinių partijų? Tai partizanų, tremtinių ir lagerininkų istorinė svajonė, konceptualus klausimas, lemiantis ir paaiškinantis ne tik dabartį, bet ir ateitį. Ar šiandien mes įsivaizduotume Seimo tribūnoje leidimą kalbėti V. Kudirkai ar J. Basanavičiui?
                      Širdimi jaučiame slogų 1917 m. lietuvių konferencijos, Vasario 16-osios Akto ir Lietuvos Sąjūdžio programos atsisakymą. Va, mes, naujalietuviai, atėjome ir nuo mūsų prasideda modernaus, tikrojo tikėjimo era. Apie tai kalba programa ,,Globali Lietuva“, numatanti Lietuvos meilę iš toli pirmajai kartai, o antrajai kartai tai jau bus vis vien. Tai sutvirtinama šiuometiniu Vasario 16-osios šimtmečio minėjimo valdžios sukonstruotu šūkiu (prolegomena): ,,Įkvėpti ateities!“ Dėl šio šūkio turime komentarą iš Latvijos Saeimos pirmininkės Inaros Murcienės: ,,Jūs gal išėjote iš proto. Kokia ateitis jus įkvepia? Jūs esate greičiausiai mirštanti Europos tauta ir jus tai įkvepia?“ (,,Respublika“, 2017-07-07, p. 10). Apskritai nepriklausomybės šimtmečio minėjimas yra instaliacija, valerijono lašai patriotams, nes bus minima tik apibrėžtai: įvykio data ir faktas, bet ne Akto šerdis – nepriklausomybės turinys, ne suverenitetas. Akto radimas yra šimtmečio vinis, mušant būgnus, leidžiant fejerverkus, šokant ,,Kepurinę“, klaidinant, kad Lietuvoje gyva 1918 metų vasario 16-osios ir Kovo 11-osios dvasia.
                      Šiandien Lietuvos sostapilyje kolaborantas P. Cvirka stovi ant garbės postamento, prokurorai E. Papučka ir G. Vaivada nustato, kad N. Sadūnaitė ir S. Tamkevičius teisėtai pasiųsti į kalėjimą, o Aukščiausiojo Teismo teisėjai A. Abramavičius ir A. Pažarskis nustato, kad 17 metų partizanavęs A. Kraujelis buvo tik ,,ginkluotas nelegalas“. Lietuvos VSD pareigūnas Maskvoje FSB būstinėje įteikia informaciją pagal kurią buvo nuteisti du čečėnai, o prokuroras J. Laucius į Lietuvą pakviečia 3 FSB pareigūnus tikslu Lietuvai patvirtinti dalyvavimą Rusijos kare prieš Čečėniją.
                      Kita sąmoninga minėjimo nutylėjimo klastinga eiga – ES federacija. Pasižadėjimą ją kurti prieš 2014 m. EP rinkimus pasirašė trijų partijų atstovai: P. Auštrevičius, L. Andrikienė, E. Zingeris, K. Masiulis, G. Kirkilas, J. Požėla ir J. Olekas: ,,Raginsiu sušaukti konstitucinį konventą, kad būtų galima reformuoti ES sutartis siekiant sukurti federacinę Europos Sąjungos, ar bent jau euro zonos, valdymo sistemą.“ (http://www.propatria.lt/2014/04/triju-parlamentiniu-partiju-kandidatai.html).
                       Užsienio reikalų ministras A. Linkevičius, nedavęs vizų čečėnų motinoms atvykti pas savo vaikus Lietuvoje, nurodo Lietuvos politikos raidos kryptį: ,,Partijos turi labai ryškiai suformuluoti savo proeuropietiškas pozicijas. Reikia nuslopinti tuos populistinius, radikalius ir, neslėpkime to, ksenofobiškus ir nacionalinius junginius, kurie kartais kelia galvą.“ (,,Respublika“, 2013-09-03, p. 4).
                      Ir dorų politikų istorinė klaida – besąlygiškai nekritiška meilė krinkančiai Vakarų civilizacijai. Vienas iš naujųjų dievų – Lenonas (įžūlus, girtuoklystė ir kt.), kuriam 2015 m. Vilniuje pastatytas paminklas yra pasakęs apie vertybių skalę: ,,Mes dabar kur kas populiaresni už Jėzų.” (P. Bjukinenas, ,,Smert Zapada”, Act, Maskva, 2003, p. 84.). Jaunimą turi vesti tokie dievaičiai kaip ir ,,Lietuvos radijas“ savaitgaliais šlovina Vudstoko narkomanų orgijas. Nekalbant jau apie Vakarų šalių Lietuvos pažeminimą – Rusijos užgrobtų Lietuvos ambasadų negrąžinimą Romoje ir Paryžiuje.
                      Amerikiečių rašytojas Kurtas Vonegutas teigia: ,,Visi šiandieniniai pasaulio valdymo lyderiai – tai girtos beždžionės…nes sekančios amerikiečių kartos iš vadų paveldės skolą, kurią jokia demokratija nenurašys. Niekas net neužsiminė dėl to. Ir tai todėl, kad visi laidai, jungę Amerikos tautą su jos Konstitucija, reikiamu laiku buvo nupjauti.” (,,In These Times”, 2004-05-10; ,,Zavtra”, 2004-06-23).
                      JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Stroub Telbotas, neblogas Rusijos draugas, rašo: ,,Visos šalys yra nedaugiau kaip socialinis sąlygotumas /…/ Artimiausiu šimtmečiu nacionalinė priklausomybė taps rudimentu; visos nacijos ir valstybės pripažins vieningą, globalinį autoritetą.” (P. Bjukinenas, ,,Smert Zapada”, Act, Maskva, 2003, p. 326).
                      Filosofas Elvinas Tofleris teigia: ,,Ilgainiui jie siekia sukurti viršvalstybę, kuri, Bendrijos kritikų nuomone, pažemintų Europos šalių statusą iki provincijos statuso, įvedant viršnacionalinės valiutos ir centrinių bankų, švietimo standartų, aplinkos būsenos, žemės ūkio ir netgi nacionalinių biudžetų kontrolę.” (,,Metamorfozy vlasti”, Act, Moskva, 2001, p. 566).
                      Portugalų rašytojas Žoze Saramago rašė: ,,Visi turi teisę iliuzijoms. Vienok kaip galima tikėtis, kad supervalstybė išspręs tas problemas, kurias įeinančios į ją tautos negebėjo ar nenorėjo spręsti savo šalyse? Daugelį baugina viršnacionalinė biurokratija, kuri ima valdžią visos ES mastu ir vis didina savo įtaką atskirose šalyse – narėse.” (,,Rossija v globalnoj politike”, 2003, Nr. 1).
                      Rusų filosofas Aleksandras Zinovjevas stebisi: ,,Vakaruose vyksta evoliucija į viršvalstybę, kokia buvo SSSR. Kuomet mane išmetė į Vakarus, pirmiausia mane pribloškė: už ką peikėme Tarybų Sąjungą, Vakaruose tai buvo ir netgi didesniu laipsniu negu SSSR.” (,,Obzor”, 2000-06-30; ,,Novoje russkoje slovo”, Niujorkas).
                      Margaret Tečer įžvelgia: ,,Beveik religinis nuolankumas prieš žodį ,,Europa” eina ranka rankon su aiškiu materialistiniu gudravimu ir korupcija.” (,,Valstybės valdymo menas”, Alpina pablišer, Maskva, 2003 m. p. 356).
                      Popiežius Jonas Paulius II sakė: ,,Bet kokie mėginimai sukurti Senojo žemyno tautų europinę tapatybę yra pasmerkti žlugti, jei nebus atsižvelgiama į žemyno istoriją ir jo žmonių religinius jausmus.” (,,Valstiečių laikraštis”, 2002-05-06, p. 1).
          Gretindamas padėtį su Romos imperijos pabaiga, D. Walker, JAV vyriausiasis kontrolierius, skiriamas 15 metų, perspėjo, kad dabartinė situacija Amerikoje ir Romą sužlugdę veiksniai yra „stulbinančiai panašūs“, įskaitant „nykstančias dorovines vertybes ir politinę pagarbą šalyje, per daug pasitikinčią ir išsiplėtusią kariuomenę užsienyje ir centrinės valdžios finansinį neatsakingumą.“ (,,Financial Times”, 2007-08-14, p. 2).
                      Popiežius Pranciškus teigia: ,,Tokia globalizacija, kuri visus dalykus padaro vienarūšius, iš esmės yra imperialistinė. Galiausiai ji tampa būdu pavergti žmones.“ (,,Savais žodžiais“, Alma litera, 2014, p. 67).
          Milanas Kundera, čekų rašytojas: ,,Pirmas tautos sunaikinimo žingsnis – tai atminties ištrynimas. Sunaikinkite jos knygas, jos kultūrą, jos istoriją. Paskui paprašykite kieno nors parašyti naujas knygas, sufabrikuoti naują kultūrą, išrasti naują istoriją. Greitai tauta pradės užmiršti kas ji ir kuo buvo.” (P. Bjukinenas, ,,Smert Zapada”, Act, Maskva, 2003, p. 213).
                      Čekų filosofas Tomašas Hoskovecas prasmingai pamoko: ,,Periferijoje esama šalių, kurios tų vertybių kainą suvokia mirdamos.” (,,Literatūra ir menas”, 2003-04-25).
          Rusijos caras Nikalojus II savo dienoraštyje po jo nuvertimo, po kurio prasidėjo Rusijos griūtis, parašė: ,,Aplink išdavystė ir bailumas, ir apgaulė”. Taip šiandien yra Lietuvoje.
(,,Литературная газета”, 2002-03-01).
                      Kai kurių mūsų politikų sakymu ,,Lietuva yra drąsi šalis!“ Jie tvirtina: ,,Niekas mūsų neparklupdys! Kaip gulėjome, taip ir gulėsime!‘ (,,Vakarų ekspresas“, 2017-09-13, p. 16).
O pabaigti reikėtų istorine patirtimi: ,,Organizuokimės ir priešinkimės!“ Vardan tos! Tai ir būtų refleksija į šios dienos suėjimo politinę, istorinę, moralinę Lietuvos egzistencijos prasmę.
2017-10-17

Parašykite komentarą