Algirdas Endriukaitis

Kuo buvome, kuo tapome ir kaip neliekame

Niekur mes toliau ir nenuėjom
Nuo pirmos neparduotos tiesos.
Janina Degutytė

Tautos susirinkimo arba savigynos prasmė

Šiandieninė Lietuva, be jokio emocinio sakymo, yra circulus vitiosus (ydingas ratas, padėtis be išeities) būsenoje. Tam gyvybiškai reikalingas padėties aptarimas, įvertinimas ir savigynos sprendimai. Pesimistams galima atsakyti, kad išimtinai svarbaus, laisvo, atviro aptarimo ir pasidavimo alternatyva yra sėdėti krūmuose ir ruošti valstybės įkapes. Kaip sakoma, jeigu į išdidžią praeitį šausi pistoletu, ji į tave šaus iš patrankos. Vertybių egzistencinę krizę apibūdina emigracijos lygis ar 48 proc. asmenų siūlymas pardavinėti pilietybę ir daug kitų požymių. Pasaulio istorikai yra pastebėję, kad žmonių naivumas yra begalinis. Tai pastebime apsišaukėlių išminties geradarių įžūliai gražiame apvalkale brukamą staiga atrastą ar išrastą ,,naują kultūrą“, su besąlygišku pasaulio patikrintos istorinės patirties atsisakymu, įtaigojant senomis kilniomis sąvokomis su klastingu ir priešingu nauju turiniu.

Mes neturime kito pasirinkimo – tik sakyti visą sveiko proto tiesą, gal kam ir nežinomą ar nesuprantamą. O tai reiškia iš pavaldumo, naivumo ir užmaršties pasaulio pereiti į atvirą ir drąsią savasties gynimo pasaulyje erdvę. Sakoma, tas ne realistas, kuris netiki stebuklais. Alternatyva – klupčiomis iššliaužti iš istorijos ateities.

Pasaulio nukultūrėjimo slinkties sąsajos su mūsų likimu

Įvertinant šiandieninę Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio politiką, atvirai regisi lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės suvereniteto atsisakymo ir nykimo pavojinga eiga. Globalizmas, besielis, egoistinis ir materialistinis liberalizmas, tradicinių vertybių klastingas atmetimo brukimas, iškrypusių vertybių teisinis legalizavimas, idealizmo atmetimas, galingos pramogų ir pasilinksminimo industrijos ugdomas žmogus verčiamas bedvasia primityvia pelno gavimo priemone. Nedeklaruojant, bet tyliai valstybiniu lygiu atsisakoma valstybės demokratinių principų, nuvertinant tradicinę kultūrą, papročius, nepriklausomybę, pasiduodant globalizmo zoologiniam materializmui, kosmopolitizmui bei susitaikstant su dabarties būsena ir atvirai kuriama ateities žmogaus fizinio ir dvasinio nuvertinimo tendencija, kurią popiežius Benediktas XVI įvertino žodžiais: ,,Pasaulį apniko dvasinės kultūros dykuma“ (,,Šviesa”, 2008-11-21, p. 3).

Istorinių žmogiškumo vertybių formos, sąvokos ir turinys išoriškai lyg ir pripažįstamas bei garsinamas, bet gyvuoja tik paviršutiniu, inerciniu, formaliu, procedūriniu, fantominiu, apsimestiniu lukštu. Realybėje neperdėtai artėjame prie D. Orvelo nurodyto apversto pasaulio modelio sąvokos ir kasdieninio, primenančio debilizmą, elgesio. Pavyzdžiui, pasauliniu mastu ir Lietuvoje minimais M. Lukšienės metais nieko nekalbama apie jos gyvenimo prasmės – Tautinės mokyklos šiandienos turinį ir įgyvendinimą. Tai yra tik pametami migdomieji vaistai tautiškumui, be dvasios ir veiksmų – paprasta poza – neužgauti kosmopolitinio liberalaus lygmens sampratos. Maironio jubiliejus paminėtas formaliai ir su būgštavimu, kaip rašė vienas žurnalistas, gėdijantis Europos, kad ši patriotizmo gali nesuprasti.

Tokioje akivaizdžioje pasaulio suvokimo krizės, kultūros griūties būsenoje norint išlikti žmogumi tenka būdrauti ir aktyviai veikti. Anglų istorikas A. Toinbi sakė: ,,Civilizacijų niekas nesunaikina, jos baigiasi savižudybe.“ Būkime drąsūs ir atviri: stovime ties tokia tautos ir valstybės katastrofos riba. Arkivyskupas Luigi Bonazzi, Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus Lietuvoje, pastebėjo: ,,Deja, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų, Europos, visuomenė, kuri, pasak daugelio, yra viena laimingiausių visuomenių pasaulyje, iš tiesų yra mažėjanti, nerimą keliančiu ritmu besitraukianti visuomenė. Atrodo, kad tai pavargusi visuomenė, kuri nori pasišalinti iš istorijos. Kodėl?“ (,,Lietuvos žinios“, 2011-12-28, p. 11).

Vien kokį signalą mums siunčia neseniai pasirodžiusių knygų pavadinimai: Z. Zinkevičiaus ,,Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“, R. Grigo ,,Lietuvių tautos išlikimo drama“, P. Gylio ,,Lietuviai – tauta, kuriai valstybės nereikia?“. O ar rusų rašytojo B. Vasiljevo klausimas: ,,Rusija neturi tikslo, ir tai baisu“ nieko nepamoko? (,,Respublika“, 2001-05-10, 10).

Profesorė Rita Šerpytytė kalbėdama apie kultūros vegetacinę būklę pastebėjo: ,,Manyčiau, būklė tokia, kad net kritinė masė jau yra pažeista. Jeigu nesusigriebsime tuojau pat, net nebebus ką atstatinėti. /   / Matau besiformuojančią elementarią mąstymo kultūros stoką, kurią netgi pavadinčiau plintančiu debilizmu. /…/“ (,,Lietuvos žinios“, 2008-08-30, p. 3). Politologas A. Neklesa vartoja sąvoką ,,Pasaulio suvokimo krizė“.

Filosofas L. Degėsys panašiai pastebi: ,,Lietuvis – vis dar kaip koks paauglys, neturintis savo identiteto, galintis nedaug, o norintis visko. Nieko neinvestuojantis į save, o norintis brangiai save parduoti. Ieškantis išoriniame pasaulyje savo vidinio gyvenimo standartų. Taip lengvai susitapatinantis su bet juo vos ryškesniu. Bijantis – ir bijantis prisipažinti, kad bijo. Išsiilgęs pats savęs, o ieškantis savęs kur tik nori, bet tik ne savyje.“(,,Veidas“, 2012-07-09, p. 37).

Vakarų nuopuolis: be dvasios ir tikslo

15 metų skiriamas JAV vyriausiasis valstybės kontrolierius D. Valkeris nurodo, kad dabartinė situacija Amerikoje ir Romos imperiją sužlugdę veiksniai yra ,,stulbinančiai panašūs“, skyrium imant, kalbama apie „…nykstančias dorovines vertybes ir politinę pagarbą šalyje…“ (,,Financial Times”, 2007-08-14, p. 2).

O Z. Bžežinskis savo knygoje ,,Strateginės įžvalgos“ teigia: ,,Iš tiesų esama bauginančių panašumų tarp Tarybų Sąjungos paskutiniaisiais jos metais ir XXI a. pradžios Amerikos“ (Versus aureus, Vilnius, 2013, p. 12).

Netgi grupė Europos intelektualų, iš esmės federalistų, (Bernard-Henri Levy, Salmanas Rushdie, Umberto Eco, Antonio Lobo Antunes ir kiti) šių metų kovo mėnesį laikraštyje ,,Le Mond“ paskelbė deklaraciją ,,Europa arba chaosas“: ,,Ne krizė ištiko Europą, Europa miršta. Europa, ne kaip teritorija. Europa, kaip idėja. Europa kaip svajonė ir kaip projektas /…/Europa byra į šipulius /…/.“ (http:www.lexpress.fr/actualite/monde/europe/bhl-umberto-eco-salman-rushdie-appellent-a-reconstruire-l-europe-ou-mourir_1213571.html[2013-03-11]).

Latvių kompozitorius Imantas Kalninis rašo: ,,Latvija buvo brutaliai apkvailinta ir apšvarinta. Ir mūsų ligšiolinių lyderių protingumas pasiekė tik tai, kad pamatytų tai, kas jiems naudinga, ir pasistengtų kažką iš to gauti sau. Toji vertybių sistema, kurią propaguoja Vakarų civilizacija, yra visiškai bankrutavusi, bet mes ten brukamės bet kokia kaina ir patarėjais imame tuos, kurie sąmonės degeneraciją vadina progresu, o tūkstantmetės žmonijos orientacijos suardymą – „vakarietiškomis vertybėmis“ (http://www.savastis.lt/author/imantas/). Mūsų politinis elitas patenkintas teise administruoti Lietuvos teritoriją dėl savanaudiškumo nuostatos, o kaip paslaugus ir aprūpintas patarnautojas, šios krizės nevertina, nefiksuoja ir mindžiukuoja ateitimi, kuomet ten jo jau nebus.

Kaip nurodo Bruno de Kordje, straipsnyje ,,Genderinė industrija“ ir periferijos kontrolė“ (www.geopolitica.ru, 2013-10-15) nuo 2002 m. tam reikalui visame pasaulyje oficialiai skirta 17,6 mlrd. dolerių. Ir ¾ šios sumos tenka ES institutams. Tai nauja karjeros ir kultūros keitimo bei pavergimo bazė. Lietuvos pareigūnai geraširdiškai tai priima.

Lietuva gauna gyvenimo kultūros ,,išminties injekcijas“ ir iš mūsų svajonės šalių – Norvegijos ir Švedijos. Pavyzdžiui, Lietuvos gėjų lygos pusantrų metų (2011- 2012 metų) išlaidos sudarė 365 tūkst. litų (90 proc. gauta iš Švedijos). Tokios pat pusantrų metų trukmės Tolerantiško jaunimo asociacijos išlaidos (gautos iš Norvegijos) sudarė 859 tūkst. litų. Veiklą mokyklose palaimino ministras liberalas G Steponavičius (paraiškos kodas VP1-2.2 ŠMM-05-k-01-043). Šis tolerantiškas jaunimas savo veikloje užsibrėžė ,,griauti tradicines nuostatas ir įsitikinimus ir suteikti jiems naujų reikšmių /…/ ,,šeima yra homofobiškas reiškinys /…/“ ir pan.

Jurgen Elsėser (Jürgen Elsässer) ,,naujos pasaulio tvarkos“ kūrimą vertina kaip milžinišką antropologinį eksperimentą, atliekamą žmonių santykių srityje be tautos demokratinio sutikimo maitinant iš pasaulio finansinio kapitalo ėdžių.

Grupė gruzinų intelektualų šių metų spalio 25 d. padarė pareiškimą ,,Gerbkite mūsų tradicijas!“ dėl bandymų jiems brukti abejotinas europines ,,naujas vertybes“. Dokumente pasakyta: ,,Mūsų visuomenė sukurta ne remiantis žmogaus teisėmis, o jos atsakomybe“.

Dėl išgirtos Vakarų demokratijos Britanijos profesorius Kolin Krauč tvirtina: ,,Postdemokratinė visuomenė ir toliau išlaikys visus demokratijos bruožus: laisvus rinkimus, konkuruojančias partijas, laisvus viešus debatus, žmogaus teises, atitinkamą skaidrumą valstybės veikloje. Bet politikos energija ir gyvenimiška jėga sugrįš ten, kur buvo ikidemokratinėje epochoje – negausiam elitui ir turtingoms grupėms, susikoncentravusioms aplink valdžios centrus ir siekiančioms gauti privilegijas iš jų.“ (,,Postdemokratija“, Maskva, 2010, 9 psl.). Tokiu klastingos idėjos iškrypimu tampa psichologiškai sukurtas dukterinis verslas – juvenalinė justicija, atspindinti esminį moralės nuopuolį.

Kokia demokratija yra Lietuvos piliečiui, jeigu biudžetinės partijos, kurios apima vos keletą procentų gyventojų, per metus valstybės yra finansuojamos 18 mln. litų, gauna nemokamas patalpas, naudojasi visuomenine televizija, o absoliučiai didžioji piliečių dalis – nieko. Vietoj idėjų ir idealų piliečiai mato pelningą politikos verslo rūšį.

Ispanų filosofas Ortega i Gasetas išmintingai yra pastebėjęs: ,,Visi mūsų materialiniai pasiekimai gali išnykti, nes artėja grėsminga problema, nuo kurios sprendimo priklauso Europos likimas. /…/ Visuomenės valdymas pateko į rankas tam tikro tipo žmonių, kuriems civilizacijos pagrindai yra beverčiai kaip ir bet kokia civilizacija apskritai. /…/ Šios sudėtingos civilizacijos terpėje gimęs europietis, besijaučiąs galingu, tampa paprasčiausiu laukiniu, barbaru, kilusiu iš dabartinės žmonijos gelmių” (,,Sumerki globalizaciji”, Act, Maskva, 2004, p. 203).

 Kultūros krizė

Europos parlamento 2012 m. ataskaitoje nurodoma, kad ES veikia 3,6 tūkst. tarptautinio organizuoto nusikalstamumo grupuočių, 880 tūkst. žmonių dirba vergiškomis sąlygomis, iš kurių 270 tūkst. yra lytinio išnaudojimo aukos. Prekyba žmonėmis nusikalstamoms grupuotėms duoda 25 mlrd. eurų pelno, o prekyba žmonių organais – nuo 18 iki 26 mlrd. pelno. (,,Lietuvos žinios“, 2013-10-17, 5).

2013-05-21 Paryžiaus Dievo Motinos katedroje greta didžiojo altoriaus, maždaug 1500 turistų akivaizdoje protestuodamas dėl Prancūzijoje priimto įstatymo dėl homoseksualų santuokų legitimavimo nusišovė 78 metų prancūzų istorikas, eseistas ir rašytojas Dominikas Veneras. 8 Europos ir 14 pasaulio šalyse įteisintos homoseksualų santuokos. Popiežius Benediktas XVI perspėjo, kad ,,kovoje už šeimą ant kortos pastatyta pati žmonija“ (BNS, 2012-12-21).

Visa tai yra civilizacijos egzistencinė krizė. Tokiu atveju reikia sustoti ir savęs paklausti: kiek dėl mūsų iškrikimo ir nuolankumo liko mūsų žmogiškosios savigarbos ir istorinio išdidumo kasdieniniame vidaus ir išorės elgesyje? Kur galime atsidurti užsimerkę eidami vienos bandos į prarają principu. Galima suabejoti šiandieniniu ES lyderių istorinėmis, kultūrinėmis, politinėmis, moralinėmis, intelektualinėmis, humanitarinėmis intencijomis, mentalitetu, erudicija ir idealizmo nuostatomis kuriant nesavanaudišką aukščiausio moralinio gėrio įsipareigojimų mėlyną Europos rojų. Naujų pranašų kompetencija ar eksperimentas? Kažkada buvo kurtas raudonasis rojus su nauju tarybiniu žmogumi. Nenorima jų sulyginti, bet pastabos iš jo vidaus kuriant naują žmogų verčia suklusti. Ir tokiomis aplinkybėmis ES nėra ta išimtinė besąlyginė siekiamybė, neišvengiamai skirtoji laimės ir gėrybės sala visame pasaulyje. Modeliai panašūs: kurtas tarybinis žmogus, dabar kuriamas europinis žmogus.

Ir papildomai, jeigu pripažinti, kad filosofas A. Šliogeris sako tiesą: ,,Apie dabartinį mūsų elitą galima pasakyti štai ką: tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvus, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net vadinamąjį valstybingumą traktuojantys vien instrumentiškai, kaip savo intereso tenkinimo įrankį.“ (,,Nerimas“, Tyto alba, Vilnius, 2012, p. 87), tai kokio altruizmo, humanizmo, išminties ir Lietuvos valstybės kasdieninio bei istorinio likimo pokyčių galima laukti? Bendrauti reikia išimtinai su visomis šalimis tik turint savo stuburą, o ne primetamus idealus. Ir klausimas: kiek yra ir kiek idealistai lemia mūsų ateitį?

 Intelektualų atsakomybė ir kudakavimas

Sunkiausios Lietuvos problemos nėra specifiškai vien tik mūsų. Moralinis žlugimas ryškiai pastebimas ir Europos intelektualinėje erdvėje. Britų profesorius Stefanas Collini parašė knygą ,,Išnykęs protas: intelektualai Britanijoje“. Autorius pastebi intelektualų pasipūtimą, savęs iškėlimą, susireikšminimą, mokėjimą gražiai kalbėti, bet atitrūkimą nuo įtakavimo kasdienybės ir ateities virsmo problemoms, t. y. nuo juodo darbo, tenkinasi tik abstrakčių patarimų dalijimu, vien kudakavimu (cackling), vengiant atlikti socialinį veiksmą, paprasčiausiai paimant šakę ir pamėžti mėšlą kaip darė rusų disidentas A. Sacharovas. Ši asmenybė ir būtų doro bei atsakingo intelektualo modelis. Kiek mes Lietuvoje turime tokių intelektualų?

Lietuvos intelektualų tarpe yra sumanių, nuoširdžių ir aktyvių žmonių. Vienok didesnė dalis yra gabių savo srities asmenų, bet nejaučiančių savo asmeninės atsakomybės ir nedarančių vienokio ar kitokio veiksmo neteisingumui ar absurdui pasipriešinti. Jį tenkina toks statusas: visuomenėje žinomo, garsenybės, valstybinio apdovanojimo ar pagerbimo, televizijos ar radijo dėmesio, asmeninės reklamos, susireikšminimo, išskirtinumo, kažkokių premijų gavimo ir nenoro pyktis su valdžia, posto turėjimo ar pagerbimo pinigais, gėrėjimusi vien atliktais tikrai gerais savo darbais.

Poetas Albinas Žukauskas dar sovietmečiu rašė:

,,Ir ko verti išminčiai tie visi, kurie, susėdę
Į eilę slenkančioje šaltoje laikų pakriūtėje
Lyg papžindžiai vaikai
Atgrubusiomis saujom samsto pilsto
Negyvą, sausą idealų smėlį,
Liežuviais čepsi, sako – atata, kaip gera, kaip gražu,
Prasminga, o širdy svajoja apie ledo pilį?“ (,,Poringės“, ,,Vaga“, 1978, p. 201).

Visų sričių intelektualų (menininkų, mokslininkų, specialistų) ėjimas į tautą, tautos švietimas, prisilietimas prie tautos ir valstybės gyvasties pulso klausimų bei jų įtakavimas yra tikrasis jo žmogiškojo pašaukimo reikšmingumas, kaip piliečio bendruomeniškumo ir visuomeniškumo atsakomybės sąžinės balsas: ,,Jeigu ne aš, tai kas?“ Tai yra aukštoji, ne vien abstrakti saviraiška, kai lieka abejingumas, egoizmas, susitaikymas su blogiu, stovėjimas po medžiu. Gal teisus Umberto Eco sakydamas, kad intelektualo ,,tikrasis priešas – tinginystė“ (R. Repšienė, ,,Išnykusio proto ieškojimas“, ,,Kultūros barai“, 2013, nr. 4, p. 13). Tinginystė negali būti kultūra, ji neišvengiamai vegetuoja žlugimo link. Kaip sakė Markos: ,,Kultūra – vienas iš pagrindinių dalykų, kurie iki šiol palaiko gyvenimą nacionalinėse valstybėse. Kultūros sunaikinimas taps kontroliniu šūviu. Ir niekas neateis į laidotuves. Beje, ne dėl nesąmoningumo, o dėl ,,reitingo” nebuvimo”. (,,Subkomendante Markos“, Ultra. Kultūra. Jekaterinburgas, 2005, p. 502). Be visuomeniškumo tokie darbais liks tik tuščiu šūviu į dangų.

Bedvasė Lietuvos valdžia sprendžia tik viena ir einamuosius reikalus

Lietuvos valstybės institucijos ir realią valdžią turinčios partijos savarankiškai ir patikimai ir iš esmės neformuluoja lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės išlikimo teorinių ir praktinių klausimų apimties laiko erdvėje, trinasi kasdieninėse smulkmenose ir skandaluose, o konceptualius judesius palieka neapibrėžtai savieigai, nubraukiant mūsų savigyną, istorijos pamokas, kultūros pamatus, pasvarstymus ir atsakomybę, o jeigu apie tai užsimena, tai tik tuščiažodžiavimo lygmenyje. Nėra valstybės išgyvenimo ideologijos, tik žvalgymasis, nykštukėjimas ir paklusimas didesniems ir galingesniems pasaulio materialistiniams tvarkytojams su pasiteiravimu: ką dar jums turime atlikti? Kas mūsų tautą ir kokiu tikslu jungia? Visuomenės dvasią trypia, smaugia ir naikina su blizgučiais pateikiamas materializmas. Kiek mūsų politinio elito atstovai turi žmogiškojo veido, mąstymo, istorinės savimonės, išdidumo ir gerumo?

Laisvas ir orus žmogus apsibrėžia savo asmens bei platesnius savo tautos ir valstybės išlikimo prasmingumus ,,naujos pasaulio tvarkos“ giluminės krikdančios prasmės sąlygomis: žemės pardavimas užsieniečiams (valstybė be žemės), antikonstitucinis Europos federalizmas (JAV, Vokietijos, Šveicarijos ar Rusijos modelis?) bei suverenitetas, dviguba pilietybė, lietuvių kalbos istorinis šventumas, identiteto išlaikymas.

Visas Lietuvos žlugimas guli valdžios pareigūnų savanaudiškoje materializmo išpažinimo savivalėje, prokuratūros, teismų ir saugumo tarnybos veiklos galingame spaudime ir nepasitikėjimo realybėje. Nenuginčijama: jeigu nėra teisingumo, tai nėra nei dėl ko , nei prie ko šlietis. Esamas valdžios elitas per 20 nepriklausomybės metų parodė, kad jis save tvirtai be pokyčių tik reprodukuoja blogąja prasme. Esamą sistemą neįmanoma reformuoti ar patobulinti, todėl normalus jos veikimas galimas tik ją sugriovus. Vyriausybė tik rašo, bet nekalba apie piliečio kasdien jaučiamą savo beprasmiškumą, nematant laukiamų privalomų ir pinigų nereikalaujančių moralinių pakylėjimo judesių. Iš čia ir kyla bėgimas į kitas šalis.

Savanoriškas išsivalstybinimas arba besąlyginė kapituliacija

Konservatorių vyriausybės programos ,,Globali Lietuva“ (2010) ir ,,Lietuva 2030“ (2012) yra suverenios Lietuvos valstybės besąlyginės kapituliacijos aktas. Strategijoje ,,Lietuva 2030“ teigiama: ,,Globalizacijos amžiuje į išvykusius Lietuvos gyventojus neturime žiūrėti kaip į prarastą tautos dalį, o į atvykusius imigrantus – kaip į svetimus.“ Beje, spaudoje paleista nauja sisteminė sąvoka – ,,Lietuva – diasporinė valstybė“.

Pats ,,Globalios Lietuvos“ terminas preziumuoja emigracijos palankų legitimavimą, priėmimą, pateisinimą ir naudingumą. ,,Globalioje Lietuvoje“ Vyriausybė visiems žada dvigubą pilietybę, dėstoma nauja miglota koncepcija – ,,protų apykaitos“ idėja ir besąlyginė beprasmiška galimybė užsienio šalyse sudaryti vienmandatines apygardas rinkimams į Lietuvos Seimą.

Juk iš lietuvio tautybės niekas negali atimti, niekas jam nedraudžia mylėti (ir padėti) Lietuvą ir būnant, sakysime, kitos šalies piliečiu. Prisiminkime, kad dideliu Lietuvos patriotu buvo sorbas J. Zauerveinas. Tačiau čia nereikia saviapgaulės, saviniekos ir gudravimo. Pilietybė yra pirmiausia lojalumas ir pareigos, o savos pilietybės atsisakymas negali būti vertinamas kaip solidus, laukiamas ar kraštui naudingas siekinys. Ką reikštų Lietuvai, jeigu didesnė lietuvių dalis turėtų dvigubą pilietybę ir gyventų kažkur kitur? Kas tuomet gyventų ir užpildytų Lietuvos teritoriją? Dviguba pilietybė nėra emigrantų sugrįžimo į Tėvynę paskata.

Dviguba pilietybės taptų komercializuota išsipilietinimo ir išsivalstybinimo kapituliacinė raiška, kaip verslo pažyma, nuolaidų kortelė. Didelis šiaudinių piliečių pagrindo buvimas reikštų beprasmę statistinę saviapgaulę, migracijos pateisinimą ir skatinimą, teritorijos ištuštėjimą bei neišvengiamą žingsnį į valstybės išnykimą. Beje, ES atveju gautųsi ne dviguba, o triguba pilietybė. Tokiu būdu pilietybė teisių ir pareigų požiūriu taptų nesusipratimu valstybei be teisiškai, politiškai ir moraliai lojalių jai piliečių. Be piliečių valstybė netenka prasmės.

Vargu ar tikėtinas emigrantų atsakingas ir svarus politinis ir likiminis domėjimasis Lietuva, jei 2009 metų Lietuvos prezidento rinkimuose balsavo 15 tūkstančių lietuvių iš 1,3 mln. gyvenančių užsienyje. Kur kiti? Informacija iš JAV teigia, kad naujasis emigrantų srautas nesidomi kultūra, tautiškumu ir senieji reikšmingi emigrantų centrai užsidaro. Valstybės ir suvereniteto našta lieka gyvenantiems Lietuvoje.

Kiek dvigubų (bandoma įteisinti ,,daugybinės pilietybės“ sąvoką“) piliečių, atrišus šį maišą, būtų tik Lietuvos piliečių po 20-30 metų? Ar galėtų būti Lietuvos prezidentu atrišus šį maišą, būtų Lietuvos piliečių po 20-30 metų? Ar galėtų būti Lietuvos prezidentu ar kitu atsakingu pareigūnu, pavyzdžiui, turintis Lietuvos-Rusijos, Lietuvos-Lenkijos, Lietuvos Vokietijos pilietybes?

Strategijoje ,,Globali Lietuva“ teigiama: ,,Grįžimas į Lietuvą yra sąlyginis ir nėra Strategijos paskirtis, kuri Strategijoje yra suvokiama kaip procesas – nuolatinė srautų (finansinių, žmogiškų išteklių, idėjų ir kt.) apykaita tarp Lietuvos ir jos diasporos“. Apie lietuvių diasporos mobilumą ir reikšmingumą Lietuvai parodo ilgos 1944 metų, tikrai patriotinės, emigracijos negrįžtamas įsitvirtinimas ne savame krašte. Dabar naujiesiems migrantams Lietuvos Respublikos pasas ir pilietybė yra verslo, naudos dokumentas su laikinu ir nedideliu lietuvybės ar sąžinės graužaties nuslopinimo Lietuvai prieskoniu.

Samiuelis Hantingtonas nurodo: ,,Nacionalinis saugumas suprantamas išsaugoti valstybės nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį vientisumą ir pasirengimą atlaikyti kitų šalių politinį ir karinį demaršą. /…/ Dabartiniame pasaulyje didžiausią grėsmę tautų visuomeninei grėsmei sudaro būtent imigracija.“ (,,Kas mes?“, Maskva, 2008, p 283-284). Londone baltieji mokyklose sudaro truputį daugiau 30 proc. Britanijoje ne baltieji sudaro 27 proc. pradinių ir 23 proc. vidurinių klasių mokinių. 2030 m. šiandieniniai 21 m. ir jaunesni baltieji taps mažuma. Berlyno Kroicbergo rajonas vadinasi ,,Kleine Istambul“ (mažasis Stambulas). ,,Jens-Nydahl-Grundschule“ iš virš 300 moksleivių likę 3 vokietukai. Vokiečių valdžia ir visuomenė deklaravo, kad multikultūra jų šalyse sužlugo, o tai reiškia papildomas sunkias problemas kraštui.

Esame auklėjami

Kas gali paaiškinti Strategijos tvirtinimą, kad šiandien 56 proc. Lietuvos gyventojų nedalyvauja kūrybinėje veikloje (manytume, skaičius išpūstas), o Lietuvos pilietybe didžiuojasi tik 23 proc. asmenų. Tai baisu. Klausimas: Lietuvos politini elite, ką jūs valdote?! Strategijoje projektuojama, kad Lietuvos pilietybe 2030 metais jau didžiuosis 60 proc. piliečių! Tai fantastika.

Strategijose siūloma: ,,Svarbu iš naujo persvarstyti, kas mes esame kaip tauta ir kas mus vienija šiuolaikiniame pasaulyje“. Nejaugi po 1990 metų, 2011 metais, mums kyla klausimas ,,Kas mes esame?“ Kažkada girdėta naujovė? Kokiomis kultūros prasmėmis ir gairėmis, jeigu siūloma perimti ,,šiuolaikines vertybes“? Kieno, kokias, gal per Lietuvos radiją brukamas Vudstoko judėjimo iškrypusias ir žlugdančias idėjas? Kalbama taip, kad tarytum buvome niekas, nieko neturėjome, atrodo, kad bandoma įteigti, jog reikia atsisakyti turėtos savasties, kad reikia pradėti nuo nulio. Nepasakoma, ką reiškia ir kuo grindžiamas mūsų ,,pasitikėjimo trūkumas“, ,,visuomenės uždarumas“? Nedrįstama pasakyti dėl ko konkrečiai: dvasinių idealų, tautinės valstybės, lietuvių kalbos, tautinės tapatybės ir išimtinai konceptualaus Lietuvos pilietybės turinio, dėl korupcijos, atskirų valdžios struktūrų pareigūnų subiurokratėjimo, išsigimimo, jų nepajudinamumo, kaip kasdieniniu žmonių skaudulio nervu, nusiviliama Lietuva ir negrįžtama emigracija.

2007-2013 metų ES parlamento priimtoje ,,Aktyvių Europos piliečių“ programoje, paskyrus 235 mln. eurų jos įgyvendinimui, pirmajame punkte numatyta: ,,Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybės narių piliečių statusas“. Tai atspindi tautos ir valstybės prasmės ateitį, o Seimo priimtas atsisakymas pase įrašyti tautybę nurodo, kad Lietuvos valdžios elitas taip ir mąsto.

2012 m. rugsėjo mėnesį pasitarime dėl ES ateities 11 ES narių užsienio reikalų ministrai (Austrijos, Belgijos, Vokietijos, Danijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Niderlandų, Lenkijos, Portugalijos ir Prancūzijos) pasisakė už visų šalių absoliučiai bendrą teritorinę erdvę, ES tiesioginius prezidento rinkimus, vieningą URM, bendrą kariuomenę, Europos valiutos fondą, veto teisės panaikinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad tai sueigai vadovavo Vokietijos ministras Gido Vestervelle (Guido Westerwelle) ir toms idėjoms labai pritarė Lenkijos ministras R. Sikorskis. Baltijos šalys nebuvo pakviestos.

2013-11-09 Europos tarybos pirmininkas Hermanas van Rompui (Herman Van Rompuy) Berlyne pasakė kalbą, kurioje bylojo apie nacionalinių parlamentų teisių sumažinimą, išsireiškė, kad sąvokos ,,tauta“ ir ,,tėvynė“ netenka prasmės. Tai jau daugiau negu federacija, tai jau unitarinės valstybės kūrimas. M. Tečer dar 1997-12-05 laiške Vilniaus konferencijai dėl ES ateities tai numatė ir rašė: ,,…tikslas yra sulydyti Europos tautas į federalinę supervalstybę./…/ Nors ir vilioja perspektyva surasti prieglobstį tarp Vakarų tautų, aš jus kviečiu labai kruopščiai apsvarstyti visas prisijungimo prie Europos Sąjungos pasekmes, prieš žengiant tokį negrįžtamą žingsnį.“

Ar liksime lietuviais?

Klausimas visai ne retorinis, o gyvybinis. Kaip įvertinti Lietuvos valstybės politinę, istorinę ir moralinę padėtį, realias grėsmių tendencijas? Reali ir akivaizdi sisteminė pasaulio politikos, teisės ir moralinė krizė verčia veikti įvardijant ir surandant išlikimo veiksmus. Galima priminti, kad, pavyzdžiui, tik po įstojimo į ES Estija 2007-02-20 savo Konstitucijos preambulėje įrašė žodį ,,kalba“: ,,/…/ užtikrinti estų tautos, jos kalbos ir kultūros išliekamumą amžiams“. Ar tai įmanoma be suverenios valstybės? Panašią strategiją priėmę estai kaip pagrindinį tikslą įsirašė Estijos kultūros erdvės plėtrą. Ar mes tai pagalvojam, ar bus kaip bus mus tenkina?

Kaip kritiškai bevertintume Kinijos komunistinę valdžią, moralinei krizei išspręsti ten kasdien teismuose už pareigybių viršijimą ir kyšių ėmimą nubaudžiama 78 asmenys, iš 80 mln. komunistų partijos narių bus pašalinta 30 mln. Provincijų vadovai, įskaitant pirmininką Si Czinpiną, lanko šventoves ir ragina atsigręžti į Konfucijų, Budą ir daosizmą, tai yra grįžtama prie istorinių šaknų. Mums primetamas mąstymo modelis: viskas tik kitaip ir naujai, be ,,žalingos“ praeities.

Skaičiuojama, kad jeigu išliks dabartinė gimstamumo tendencija, po 200 metų lietuvių liks 100 tūkst. (www.delfi.lt, 2010-06-14). Kokia siekiamybė ir kieno atsakomybė?

Istorinė idėjinė pamoka

1917 m. pradžioje Lietuva buvo vokiečių okupacijoje. Europoje vykstąs karas ir jo pasekmės sunkiai nuspėjamos, bet įskelia neaiškios siekiamybės kibirkštį. Tautos ateitis buvo neapibrėžta. Atsakingi ir drąsūs Lietuvos intelektualai ėmėsi rūpesčio nepalikti Lietuvos likimo savitakai ir nusprendė tai su tautos atstovais aptarti.

Tuomet Lietuvoje buvo 32 apskritys. Į lietuvių konferenciją 23 asmenų sudarytas komitetas nutarė kviesti tokius dalyvius ,,…idant jie būtų dori, susipratę, tvirti ir inteligentiški lietuviai, visokio luomo ir srovių…“, vien vyrus, nes buvo konferencijos dalyvių suėmimo pavojus, po 3-5 iš kiekvienos apskrities. Komitetui priklausė S. Banaitis, T. Daugirdas, S. Kairys, P. Klimas, J. Staugaitis, A. Smetona, S. Narutavičius, K. Jokantas, Maironis, M. Reinys, A. Žmuidzinavičius ir kiti.

Vilniaus konferencija vyko 1917 m. rugsėjo 18-22 dienomis senajame operos teatre (dabar rusų dramos teatras). Iš 264 kviestųjų susirinko 222 atstovai. Konferencijos dalyviai buvo: 48 iš Vilniaus miesto, 12 iš Alytaus, po 10 iš Seinų, Trakų ir Utenos. 69 dalyviai buvo dvasininkai, 67 ūkininkai, 20 mokytojų. Vokiečių valdžia pageidavo siųsti savo atstovus į konferenciją, bet organizatoriai jų išvengė. Lietuvių konferencija atliko istorinį, sakytume, stebuklinį, vaidmenį ir išrinko Lietuvos Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą.

Kur plaukia Lietuvos laivas šiandien?

Tautos išlikimo jos nykimo erdvėje niekas neapibrėžė, nesudėstė ir nesiruošia įtikinamai vertinti. Šiandieninė Lietuvos valdžia sprendžia tik einamuosius klausimus ir menamai atsako sovietinių laikų postulatu: didėja didėjimas, mažėja mažėjimas. Nepasveikęs, sovietų sulaužytas tautos moralinis stuburas gavo krinkančios Vakarų moralės injekcijas. Politiniai dabartinės Lietuvos valdžios ateities sprendimai priimami nevertinant Lietuvos istorijos, tik dienos konjunktūrinių sprendimų ir impulsų iš Europos badikavimu, paieška bei pešiojimu, paklusnumo prisiėmimu su knechto perdėto nuolankumo sąmone.

Vertinant šiandieninę lietuvių tautos ir valstybės padėtį su aiškiais realiais fizinio neišlikimo, valstybingumo atsisakymo ir moralinės katastrofos grėsme, 1917 metų istorinės idėjos pavyzdžiu, prasminga sukviesti tautos konferenciją, susirinkimą ar sueigą ir deklaracijos ar memorandumo forma suformuluoti atsakymus: quo vadis, Lietuva (kur eini, Lietuva), apibrėžti valstybės idėją fix (siektinas tikslas), suvereniteto išsaugojimo svarbą modus vivendi (išgyvenimo būdas) bei modus agendi (veikimo būdas) sąlygas, apibrėžti gairių būti ar nebūti įžvalgas.

Prisimename ir 1949 m. birželio 14 d. Lietuvių Chartijos paskelbimo lietuviams, pasitraukusiems iš okupuotos Lietuvos, sumanymo svarbą.

Pagrindiniame dokumente ir papildomuose sprendimuose atsakyti į klausimus dėl tautos ir valstybės:
– Dvasinio pasaulio lygmens apibrėžties.
– Pasaulio kultūros raidos tendencijų.
– Istorinės idealizmo prasmės.
– Intelektualų abejingumo ir atsakomybės.
– Nacionalinio saugumo kompaso.
– Nuolankumo galingesnėms valstybėms sindromo.
– Europos federalizmo, eurofetišizmo.
– Genderizmo paskirties.
– Žemės, miškų ir gelmių nuosavybės, agrarinio kolonializmo.
– Ūkio reikalų
– Finansų reikalų.
– Emigracijos ir imigracijos.
– Istorijos.
– Pilietybės.
– Lietuvių kalbos.
– Kultūros.
– Nuvylusių biudžetinių partijų alternatyvos.
– Seimo sudėties pakeitimo.

 Pagrindimas

Šiandien nei viena valdžios politinė partija konkrečiai neformuluoja tautos ir valstybės išlikimo istorinių uždavinių.

Tautos ir valstybės grėsmingos raidos tendencijų įvertinimas paliktas savieigai.

                      Valdantysis politinis elitas be idealizmo, globalizuotas ir daugeliu atvejų kosmopolitiškas.

Neįvertinamos materialistinės nehumaniškos globalizacijos grėsmės.

Europos federalizmo idėjos siejamos su valstybių suvereniteto panaikinimu.

Akivaizdus JAV ir Europos kultūros dehumanizavimas ir nunykimas.

Esminis klausimas: išgyventa skaudi istorinė patirtis, nežinoma ir nevaldoma ateitis.

 Kontroliniai klausimai

1. 1918 m. vasario 16 d. Aktą rengė ir pasirašė idealistai. Kiek šiandieniniame Seime yra idealistų?

2. Ar šalis nemiega atsiklaupusi savo valdžiai ir užsieniui?

3. Kiek gali išgyventi ir kuo gali tapti tauta nedrįstanti šunybes pavadinti šunybėmis, o niekdarius – niekdariais?

 4.Ar galima be ryšio su praeitimi išsaugoti savigarbą?

5. Ar mūsų nepriklausomybės idėja neišleista atostogų?

 6. Kuriam laikui formuluojame likti nepriklausomai Lietuvos valstybei?

7. Ar žmogus be savasties gali būti valstybės su savastimi kūrėju?

8. Ar norime būti paskutiniais lietuviais?

9. Kuris politikas pasakė ,,Tegyvuoja Lietuva!“?

Algirdas Endriukaitis

2013-12-02

misrig@lrs.lt         8-601-95-809

1 komentaras

  1. Man idomu, kodel televiziju laidose(ten Rutu mutu ir kt.) niekada nematome tokiu zmoniu, kaip A.Endriukaitis, jau nedristu pamineti toki Lietuvos Deimanta, A.Sliogeri; kad nors kas kudakuojancioms Marijai-Asarinei ar Vazalinskaitei-Purvaneckienei atsakytu koki nors normalu zodi.

Parašykite komentarą