Algirdas Endriukaitis

Lengvatikystė kaip išnykimas

Lietuva niekada nebuvo taip arti išnykimo kaip šiandien. Mes vaikščiojame ant tautos ir valstybės bedugnės krašto. Mažai kas kalba apie rūpinimąsi tuo. Ir viskas daroma lyg ir savanoriškai, pabarstant auksinų ir čiulbant paukščių kalba. Lietuvoje kandidatas į Seimą duoda dovanėlių, maistelio ir tampa gelbėtoju, pranašu, visagaliu geruoliu – visi balsai jam. Tą patį modelį atkartoja ir mūsų politinis elitas Briuselio atžvilgiu. Maskvos pamokos veltui nepraėjo. Duoda, vadinasi reikia paklusti ir negalvojant netgi atsiklaupti, juk be šeimininko nebūsi.

Koks yra tų galingųjų geradarių mentalitetas, intelektas ir erudicija, kad būtų galima jais pasitikėti? Amerikiečių rašytojas Kurtas Vonegutas teigia: ,,Visi šiandieniniai pasaulio valdymo režimo lyderiai – tai girtos beždžionės…Nes ateinančios amerikiečių kartos iš vadų paveldės skolą, kurią jokia demokratija nenurašys. Niekas net neužsiminė dėl to. Ir tai todėl, kad visi laidai, jungę Amerikos tautą su jos Konstitucija, reikiamu laiku buvo nupjauti” (,,In These Times”, 2004-05-10; ,,Zavtra”, 2004-06-23).

Amerikiečių rašytojas Vidalas Goras: ,,Kas yra iš esmės, prezidentas? Koncernų ruporas, viso labo…Tai ne tikri rinkimai. Žmonės žino, kad juos apgaudinėja. Ar daug dalyvauja balsavimuose? Sistema mirusi. Abudu kandidatai – vienos partijos su dviem dešiniais sparnais”.

(,,Literaturnaja gazeta”, 2000-12-06, p., 14).

Danijos ministras pirmininkas Andersas Fouhas Rasmusenas pastebi: ,,Nevisiškai atitinka tai, ką jie (vokiečiai) sako viešai, ir tai, ką jie iš tiesų mano” (,,Respublika”, 2003-04-25, p. 26). Atmename ir G. Šrioderio parsidavimą už vamzdį V. Putinui.

JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Stroub Telbotas, neblogas Rusijos draugas, rašo: ,,Visos šalys yra nedaugiau kaip socialinis sąlygotumas…Kaip į jas bežiūrėtų jų piliečiai, kaip šventais beatrodytų, iš esmės visos jos – dirbtiniai ir laikini dariniai…Artimiausiu šimtmečiu nacionalinė priklausomybė taps rudimentu; visos nacijos ir valstybės pripažins vieningą, globalinį autoritetą. Frazė, buvusi madinga dvidešimtojo amžiaus viduryje – ,,pasaulio pilietis”, – dvidešimt pirmojo amžiaus pabaigoje įgys savo tikrąją prasmę” (P. Bjukinenas, ,,Smert Zapada”, Act, Maskva, 2003, p. 326).

Italų komunistas Gramši manė, kad marksistai turi pakeisti kultūrą – tuomet valdžia pati nukris jiems į rankas kaip nunokęs vaisius. Djerdas Lukačas, Teodoras Adorno, Vilhelmas Raichas, Erichas Fromas, Herbertas Markuzė ir Maksas Chorkchaimeris (iš Frankfurto mokyklos) sprendė kultūros keitimą vykdyti per psichologinį apdorojimą, šaukti, kad jūsų tėvai – rasistai, šovinistai, nacionalistai ir homofobai ir kad jiems reikalinga nauja moralė. Tai yra kolektyvinė psichoterapija. Kultūrą perdirba masinės informacijos priemonės, menas ir auklėjimas. Svarbu atimti savastį ir įbrukti primityvius, instinktinius kriterijus, paneigiančius istoriją ir tradicijas. Blogiu tampa tautiškumas, papročiai ir istorija.

Vienas iš naujųjų dievų – Džonas Lenonas, kurio palikimas sudarė 275 mln. dolerių, taip save susireikšmino: ,,Krikščionybė pasmerkta. Ji sudžius ir išnyks. Dėl to neverta nei ginčytis – tiek viskas akivaizdu. Aš žinau, kad teisus, o visi kiti greitai įsitikins mano teisumu. Mes dabar kur kas populiaresni už Jėzų” (P. Bjukinenas, ,,Smert Zapada”, Act, Maskva, 2003, p. 84.). Jaunimą turi vesti tokie dievaičiai. Šiandien jau veda ir lietuvaičius.

Prieš kurį laiką Berlyno burmistras Klaus Voverait savo rinkiminėje kampanijoje pasakė: ,,Aš homoseksualistas…Mano politika nebus homoseksualizmo politika, bet atsižvelgiant į homoseksualizmą”. Paryžiaus meras yra Bertranas Delanoje, viešai deklaruojąs savo homoseksualinį kryptingumą (,,Corriere della Sera”, ,,Kommersant”, 2001-06-19).

1998 m. rugpjūčio mėn. Amsterdame įvyko penktosios gėjų sporto varžybos. Gėjų žaidynėse dalyvavo 15 tūkst. sportininkų iš 88 šalių. Jie rungėsi 34 sporto šakose, įskaitant bridžą ir bėgimą aukštakulniais bateliais. Maždaug 2300 bėgikų pradėjo bėgti kaip ir 1928 metų Amsterdamo olimpinėse žaidynėse, tačiau iki galo ištvėrė tik 500.

Filosofas Elvinas Tofleris teigia: ,,Ilgainiui jie siekia sukurti viršvalstybę, kuri, Bendrijos kritikų nuomone, pažemintų Europos šalių statusą iki provincijos statuso, įvedant viršnacionalinės valiutos ir centrinių bankų, švietimo standartų, aplinkos būsenos, žemės ūkio ir netgi nacionalinių biudžetų kontrolę” (,,Metamorfozy vlasti”, Act, Moskva, 2001, p. 566).

Milanas Kundera, čekų rašytojas: ,,Pirmas tautos sunaikinimo žingsnis – tai atminties ištrynimas. Sunaikinkite jos knygas, jos kultūrą, jos istoriją. Paskui paprašykite kieno nors parašyti naujas knygas, sufabrikuoti naują kultūrą, išrasti naują istoriją. Greitai tauta pradės užmiršti kas ji ir kuo buvo” (P. Bjukinenas, ,,Smert Zapada”, Act, Maskva, 2003, p. 213).

Portugalų rašytojas Žoze Saramago rašė: ,,Visi turi teisę iliuzijoms. Vienok kaip galima tikėtis, kad supervalstybė išspręs tas problemas, kurias įeinančios į ją tautos negebėjo ar nenorėjo spręsti savo šalyse? Daugelį baugina viršnacionalinė biurokratija, kuri ima valdžią visos ES mastu ir vis didina savo įtaką atskirose šalyse – narėse” (,,Rossija v globalnoj politike”, 2003, Nr.1).

Rusų filosofas Aleksandras Zinovjevas stebisi: ,,Vakaruose vyksta evoliucija į viršvalstybę, kokia buvo SSSR. Kuomet mane išmetė į Vakarus, pirmiausia mane pribloškė: už ką peikėme Tarybų Sąjungą, Vakaruose tai buvo ir netgi didesniu laipsniu negu SSSR”. (,,Obzor”, 2000-06-30; ,,Novoje russkoje slovo”, Niujorkas).

Margaret Tečer įžvelgia: ,,Beveik religinis nuolankumas prieš žodį ,,Europa” eina ranka rankon su aiškiu materialistiniu gudravimu ir korupcija” (,,Valstybės valdymo menas”,

Alpina pablišer, Maskva, 2003, p. 356).

Popiežius Jonas Paulius II tvirtina: ,,Bet kokie mėginimai sukurti Senojo žemyno tautų europinę tapatybę yra pasmerkti žlugti, jei nebus atsižvelgiama į žemyno istoriją ir jo žmonių religinius jausmus” (,,Valstiečių laikraštis”, 2002-05-06, p. 1).

JAV vyriausiasis kontrolierius David Walker šiemet paskelbė ataskaitą, kurioje neįprastai pesimistiškai įvertino šalies ateitį ir pateikė „šiurpias ilgalaikes perspektyvas“: „smarkiai“ išaugę mokesčiai, žymiai sumažintos valstybės tarnybos ir užsienio valstybės, didžia dalimi atsikratančios JAV turimos skolos (,,Financial Times”, 2007-08-14, p. 2).

Gretindamas padėtį su Romos imperijos pabaiga, D. Walker perspėjo, kad dabartinė situacija Amerikoje ir Romą sužlugdę veiksniai yra „stulbinančiai panašūs“, įskaitant „nykstančias dorovines vertybes ir politinę pagarbą šalyje, per daug pasitikinčią ir išsiplėtusią kariuomenę užsienyje ir centrinės valdžios finansinį neatsakingumą“.

„Bandau skambinti pavojaus varpais ir sukelti žmones ant kojų – teigia kontrolierius. Kaip vyriausiasis kontrolierius galiu numatyti dalykus ir imtis spręsti klausimus, dėl kurių kiti dvejoja ir daugeliu atvejų negali to atlikti“.

„Rūpestį kelia tai, kad esame didžiulė šalis, bet susiduriame su tvarumo problema, kurią nepakankamai įvertiname,“ – teigė D. Walker, kuris buvo paskirtas į pareigas 15 metų kadencijai Klintono prezidentavimo laikotarpiu.

Biudžeto disbalansas reiškia, kad JAV „laukia milžiniškos skolos“. „Grėsmingai artėjantis „kūdikių bumo“ kartos išėjimas į pensiją, laipsniškai didėjančios sveikatos priežiūros išlaidos, staigiai krentančios indėlių palūkanų normos ir didėjantis pasitikėjimas užsienio kreditoriais kelia nematytą fiskalinę riziką“, – sakė D. Walker.

Dabartinės JAV švietimo, energetikos, aplinkos, imigracijos politikos kryptys ir politika dėl Irako taip pat „nepasižymi tvarumu“. „Vienu svarbiausių prioritetų turėtų tapti fiskalinė atsakomybė ir iš kartos į kartą perduodamas teisingumas. Jei tai pavyktų, manau, mes turime progą viską pakeisti, priešingu atveju, bijau, kad kils didelės krizės grėsmė“.

Lietuvos istorijoje niekada nebuvo ir niekuomet nebus, kad kita šalis mes savo problemas į šalį ir šoks gelbėti Lietuvą. Mūsų darbas, pasitikėjimas savimi, savigarba ir išdidumas gali leisti mums laisvai kvėpuoti. Tautos ir valstybės buvimas leidžia lengviau, patikimiau ir teisingiau gyventi. Noras mus įvaryti į įvairiausių religijų, papročių ir tradicijų katilą, atimti iš mūsų žemes, turtą, istoriją, kalbą ir pagarbą protėviams yra naujo rūmo, naudingo pasaulio megamonopolijoms, yra mūsų himno ir Konstitucijos atsisakymas. Mums perša naujus dievus. Ar atsisakome Čiurlionio ,,Karalių pasakos”? Kyla klausimas: kas mes, kur ir su kuo einame?

 

2007-11-19       Tel. 8-601-95-809     misrig@lrs.lt

1 komentaras

  1. Jeigu mumyse lietuvybė tėvų įdiegta širdyje, tai ir būdami europiečiai apie ją mąstysime ir ją visada uoliai ginsime-juk ir sovietmečiu gynėme .Mes visada gyvensime didelių tautų kaimynystėje ir reikalausime sau pagarbos tolerancija bei pagarbiu reiklumu kitoms tautoms.Niekas už mus negins mūsų nei Rytuose, nei Vakaruose,-visko turim reikalauti patys,kovoti ir kovoti…Tokia patriotų dalia.Juk taip gyvena tautos -nykštukės,taip-Šveicarija,Lichtenšteinas,Malta,Andora ir kt. šalys.

Parašykite komentarą