Romualdas Ozolas

O mes Lietuvą vistiek atkursim!

Galgi ir pradedam suvokti, kas su mumis darosi, šitaip iš Lietuvos bėgant lietuviams.

 Nors nesu visiškai tikras, kad pradedam. Yra kas smarkiai trukdo. Jeigu reikėtų pasakyti, kas labiausiai, nedvejodamas atsakyčiau: iliuzijos. Lietuvoj šitas reiškinys mieliau vadinamas viltimis: suteik vilties, duok vilties, kalbėk viltingai ir pan. Ir nors žinom žiauriai blaivų pasakymą apie viltį kvailių motiną, linkstam vadinti jį cinišku, patys mielai puldami su tikrove dažnai nieko bendro neturinčių vilčių – ydingų vilčių, arba iliuzijų, glėbin. Kai pradėjom kartu su Jogaila prie lietuvių kunigaikštystės jungti lenkų karalystę, taip kartu su Gintaru Beresnevičium ir Valdu Adamkum prie Lietuvos tebejungiam Europos Sąjungą ir JAV.

Nes kuo gi galėtume pavadinti tą plūdesį svetybėn, jei ne „naujosios lietuvių imperijos“, imperijos be sienų kūrimu, kaip mokė mūsų Mitologas, o laikinai regionavo mūsų Prezidentas! Jeigu ne – turėtume pripažinti visišką savo katastrofą ir apokaliptinį išsibėgiojimą. Mat, visos imperijos, karalystės ir kunigaikštystės visais laikais – ir tada, ir dabar – rūpinosi savo erdvių, visų pirma – teritorijos, padidinimu. Taip augo Lenkija, Rusija, Turkija, Anglija, tos pačios Jungtinės Valstijos, netgi Europos Sąjunga. Lietuva – tiktai trupėdama. Ir „prisitaikydama prie laiko pokyčių“. Dabar vėl randasi, kas norėtų mus sumažinti iki „Kauno Lietuvos“ ar vien Žemaitijos, bet, tvirtina žinovai, NATO vardu ir su jos mandatu mus apgins Lenkijos pulkai. Neaišku tik, kur, kokiam laikui ir kokiu statusu mes juos dislokuosim.

Taigi teritorija mums ne problema. Esam aukščiausio dvasingumo tauta, savo žemę galim net išparduoti, ir vis tiek rasim kaip ir kur gyventi.

Kiek blogiau su lietuvių kalba. Abiejų Tautų Respublikoj ši problema buvo išspręsta. Litvomanai ją vėl sukūrė. Tačiau emigrantų vaikai, R. Sikorskio remiami, Lietuvos lenkai ir virtualioji skaitmeninė naujakalbė per dešimtmetį kitą, tikėtina, viską vėl sustatys į savo vietas, – šį kartą taip, kaip to reikalauja pačios naujausios pasaulio raidos tendencijos, svarbiausia iš kurių yra sutikti ir pripažinti, kad tavo reikalus už tave turi spręsti kokia nors sąjunga, blogiausiu atveju – stipresnis už tave kaimynas. Tuo labiau – už „mažytę Lietuvą, tą drąsią šalį“ – viena juk ji nieko negali!

Pagal „vakarykštės dienos tegul ir aukštus principus bei vertybes“ (S. Spurga) mūsų kažkada sukurtas daiktas, kai kurių teoretikų vis dar tebevadinamas tauta, kurią kai kas, tiesa, jau mato kaip mistinę viziją (Š. Liekis), o kai kas – kaip vis dėlto visai konkrečią realybę (M. Kundrotas), iš tiesų yra žvirgždas žygio batuose: globalizmas iš tiesų nesuderinamas su tauta. Tačiau netgi tuo atveju, jeigu ne vieno taip mylimas globalizmas yra patobulintas komunizmas, žodžiais už kiekvieną žmogų, o darbais – baigiantis mano tautą išvaryti iš mano Tėvynės žemės, tuo pat metu leisdamas du trečdalius pasaulio finansų valdyti grupelei kosmopolio multimilijardierių, – netgi tuo atveju, jei šis pasaulio modelis leistų sutramdyti globalines krizes (kol kas tokių tikslų tie „naujojo pasaulio“ kūrėjai sau nekelia), netgi tuo atveju – esu įsitikinęs – mano tauta savo gyvasties neturi aukoti vien tik dėl to, kad kai kam iš mūsų atrodo, jog ji sukurta pagal „vakarykštės dienos“ principus ir vertybes.

Daug karčių žodžių nusipelnom ne vienas iš mūsų, kaip ir kiekvienos kitos tautos žmogus, nors iš tiesų „kiekvienas žmogus yra svarbus“. Svarbus ir girtuoklėlis, ir narkomanas, ir milijonierius, nes jie kiekvienas – žmogus. Tai kodėl lietuvių tauta – pagal analogiją su žmogumi – nenusipelno to paties: būti svarbi? Kodėl svarbesnė gali būti mums vokiečių tauta, reikalaujanti lietuvio emigranto atsisakyti Lietuvos pilietybės, jeigu anas panūsta apsigyventi Vokietijoje kaip vokietis? Kodėl tam lietuviui mes turime piršti antrą – lietuvišką – pilietybę, nors  nevertėm jos atsisakyti – Vokietijos pilietybę, atsisakydamas Lietuvos, jis priima savo valia! Teisūs man atrodo tie, kurie sako: išvažiuokit iš Lietuvos, britų ar vokiečių indų plovėjai, prancūzus ar škotus aptarnaujančios prostitutės – ir kuo greičiau! Čia liks tie, kurie negali be Lietuvos ir sutinka įsipareigoti Lietuvai ištverti viską, bet padaryti iš jos gyvenimui pačią tinkamiausią žemę: valdžią padaryti tarnaujančią žmonėms, o ne sau pačiai, teritoriją ginti iki paskutinio lietuvio, o ne paskutinio lenko, kalbą padaryti tapačią minčiai, o dvasią apvalyti nuo melagingų arba kvailų vilčių. Vietoje jų įkurdinant ir žinojimą, ir tikėjimą.

Kiek darbų mes turim nuveikti, tvarkydami patys save! Kokie jie gražūs ir sunkūs!

Tačiau kad juos padarytume, turime atsiriboti nuo daug ko, ir atsiriboti griežtai: nuo savo ištižimo, iliuzijų, melo sau ir kitiems, tinginystės, gobšumo, grobuoniškumo, žiaurumo ir kita, ir kita, ir kita.

P. S. Š. m. vasario 2 d. „Lietuvos žiniose“ paskelbtame S. Spurgos straipsnyje esu cituojamas netiksliai. Esu sakęs taip: net jeigu mūsų liktų tik milijonas, mes vis tiek atkursim Lietuvą!

1 komentaras

  1. SVARBU!
    Okupacijos laikotarpiu nuo 1941,1945 iki 1991 m. sovietinės Rusijos imperijos NKVD – KGB struktūros trėmimų priedangoje vykdė Lietuvoje masinius žudymus, lietuvių tautos genocidą.
    Ar moralu kompensaciją už lietuvių tautos genocidą įvardinti kaip „OKUPACINĖS ŽALOS ATLYGINIMĄ“?
    Kyla abejonės ar lietuviai suvokia, kad priversti niekingą imperiją kompensuoti už organizuotą ir vykdytą lietuvių tautos genocidą įmanoma tik teisiniu keliu, pasitelkiant Genocido centrą baudžiamųjų bylų ruošimui? Teismo procesai apylinkių teismuose ,pagal Genocido centro pateiktą informaciją , įvardintų siaubingų nusikaltimų mastus, kaip genocido faktą. Tam būtina politinė valia. Ar esate pasirengę padėti Lietuvos žmonėms gauti kompensaciją už sovietinės Rusijos imperijos vykdytus nusikaltimus? Kaip galvojate prisidėti prie šio proceso įgyvendinimo? Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą