Kęstutis Jaskelevičius

Vengrijos fenomenas ir lietuviškosios paralelės

Ažiotažas, kilęs ES Vengrijai priėmus naująją Konstituciją ir pakeitus kai kuriuos įstatymus, skatina atidžiau pažvelgti į tų pokyčių esmę. Ir susimąstyti. Susimąstyti, ar tos permainos, kurių ėmėsi Vengrija, nėra aktualios ir mūsų valstybei. Tuo labiau, kad 25 Seimo nariai, beje, visi atstovaujantys valdančiajai daugumai, įregistravo rezoliuciją „Dėl Vengrijos suverenumo ir laisvo apsisprendimo, remiančią Vengrijos teisines iniciatyvas.“ Stiprėja ir visuomenės balsas piliečiams palaikant „Respublikos“ dienraščio paskelbtą akciją „Mes su Vengrija“.

Permainos, kurių ėmėsi Vengrijos Vyriausybė siutina kai kuriuos Europos Komisijos komisarus, įsijautusius į Europos tvarkytojų ir prižiūrėtojų vaidmenį. Čia, ko gero, visus pranoksta ekonomikos ir pinigų reikalų eurokomisaras suomis Olis Renas (Olli Rehn), grasinantis Vengrijai kone finansiniu embargo. Ir nors dar neišsakyta oficialioji ES pozicija, jau ryškėja negatyvus vengriškųjų iniciatyvų vertinimas, kuris šią valstybę laiko prasikaltusia bendrijos nare, neva pamynusią visų išpažįstamas vertybes.

Kokie antieuropietiški užtaisai slypi naujojoje Vengrijos Konstitucijoje? Kodėl šios valstybės premjerui Viktorui Orbanui metami kaltinimai dėl demokratijos žlugdymo ir autoritarinių užmačių? Esminį antieuropizmą Briuselio komisarai įžvelgia, ko gero, radikaliai pasikeitusioje Vengrijos politikoje, kai šalis iš nuolankaus euroklapčiuko, paklusniai vykdžiusio ES užgaidas, ūmai pavirto valstybe, sugebančia identifikuoti savo nacionalinius interesus. Šis posūkis įvyko, kai rinkimus ryškia persvara laimėjo V. Orbano vadovaujama „Fidesz“ partija. Ar ne tai siutina ES funkcionierius?

Neprošal prisiminti vieną gėdingą nesenos praeities faktą. Lietuva ir Vengrija buvo pirmosios ES valstybės, kurios ne referendumuose, o parlamentuose ratifikavo vėliau sužlugusią „Europos Konstituciją“. Ratifikavo net dorai neįsigilinusios į siūlomų pokyčių esmę ir turinį. Vėliau nemažai Seimo narių prisipažino, kad buvo taip skubama, jog nespėjo net perskaityti to kone tūkstančio puslapių dokumento. Ar tai neatspindi to abejingumo apėmusio tautos išrinktuosius, prisiekusius tarnauti savo valstybės gerovei. Akivaizdu, kad Vengrijos politinis elitas mėgina ištrūkti iš to abejingumo akivaro.

Keisti yra ir priekaištai dėl neva Vengrijoje įsivyraujančių antidemokratinių tendencijų. Šia proga verta pažvelgti į tai, kaip pakito demokratijos turinys, mutuojant pačiai ES. Juk iš prigimtinės demokratijos sampratos ir jos realaus turinio beliko vien frazeologiniai draiskalai, o ES iš valstybės vienijusios sąjungos pavirto tautų niveliavimo ir jų prigimtinių vertybių naikinimo mechanizmu. Tai jau ne lygiateisių ir lygiaverčių šalių bendrija, o valstybių – hegemonų ir valstybių – vasalų susivienijimas, kur pirmaisiais smuikais griežia megafinansinės institucijos ir gamybos korporacijos.

Vengrijos politikai ryžosi drąsiam žingsniui. Ryžosi išsaugoti tautą ir jos politinį pavidalą – suverenią tautinę valstybę. Ar tai nėra aktualu ir Lietuvai? Pasirodo, čia siekis yra net smerktinas. Mėginimai išsaugoti tautinį identitetą yra tapatinami net su fašizmu. Štai cinizmo persmelktas mintis viename dienraštyje dėsto buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus: „Kuo baigiasi tokių pažiūrų plėtra, žinome iš Niurnbergo proceso. Vengrijos valdantieji žengia blogu keliu ne todėl, kad rūpinasi tautos išlikimu, nacionalinėmis vertybėmis, religija, šeima, tautiečiais užsienyje, bet todėl, kad organizuodami šimtatūkstantinį gatvinį palaikymą žadina minią, visada pasiryžusią nušluoti savo kelyje su ja nesutinkančius.“

Mat kaip! Išeitų, kad ir šimtatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai, kurių, beje, aktyvus dalyvis buvo ir Mečys Laurinkus, tebuvo nieko nesuvokiančios gatvinės minios. O teisingasis kelias ar ne tas, kuriuo dar neseniai žengė Lietuva, kai paslapčia rentė kalėjimus svetimų valstybių žvalgybų tarnybų užsakymu?

Vengrai naujojoje Konstitucijoje ypač sureikšmino šeimos, kurią sudaro vyras ir moteris, vaidmenį tautos ir valstybės sandaroje bei santuoką, kaip šeimos egzistavimo formą ir pagrindą. Ar tai nėra aktualu ir Lietuvai? Į kokį amorfinį darinį transformuosis visuomenė, toleruojant iškreiptai suvokiamas žmogaus teises ir laisves? Kas žino, ar po keliasdešimt metų neatsiras zoofilų judėjimai, reikalaujantys savo teisių? Ir ar reikia smerkti vengrus už tai, kad jie pirmieji ES susimąstė apie žalą, kurią visuomenės gyvenimui atneša vadinamasis liberalizmas, skatinantis visuotinį abuojumą ir abejingumą. Ir ne tik susimąstė, bet ir žengė teisinius žingsnius, kad išguitų šią ideologiją iš bendruomeninių santykių.

Vengrijai yra priekaištaujama už mėginimus sukurti visuomenėje realaus teisingumo santvarką? Ar tai nėra aktualu ir Lietuvai? Ar galime vadintis teisine valstybe, kai vyrauja klaninių interesų skatinamas teisingumas, o korupciniai susitarimai kone visose svarbiausiose visuomenės gyvenimo srityse tapo įprastu reikalų tvarkymo būdu?

Vengrai teisėjų veiklos amžių apribojo 62 metais, o jų skyrimą sutelkė vienoje institucijoje, kuriai nemažos įtakos turės Vyriausybė. Šitaip į pensiją yra siunčiama virš 200 „užsisėdėjusių“ teisėjų, suaugusių su klaninio teisingumo sistema. Priekaištaujama, kad, girdi, teisinių sistemos pertvarkymo nuostatos pažeidžia ES diskriminaciją apibrėžiančius įstatymus. O gal ES patartų, kaip įveikti teismų uždarumą, persmelktą melo ir korupcijos? Juk deklaruojamasis teisminės valdžios nepriklausomumas teisėjų luomą iškėlė virš visuomenės ir sukūrė prielaidas vykdyti selekcinį teisingumą. Nuosprendžiai, kurie skelbiami valstybės vardu neretai yra teisingumo patyčios. Ir tai, beje, daugiau ar mažiau yra būdinga visoms potarybinėms valstybėms.

Itin daug kritikos V. Orbanas susilaukia dėl centrinio banko valdymo pokyčių. Mat Vengrijos centrinis bankas tapo pavaldus Vyriausybei, o tai prieštarauja EK direktyvoms, įtvirtinančioms šios institucijos savarankiškumą. Ar tai nėra aktualu ir Lietuvai? Ar Lietuvos bankas kone visą atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį nebuvo valstybė valstybėje, kuriai iš esmės nerūpėjo nei finansinių institucijų veikla, nei šalies ūkio reikalai? Ar ne Lietuvos bankas 2004-2007 m. įleidęs į šalį apie 40 mlrd. Lt dykų kredito išteklių nemaža dalimi kaltas dėl finansinės krizės? Ar „Snoro“ žlugimo istorija nebyloja apie tai, kad Lietuvos bankas buvo virtęs komercinių bankų priedangos, o ne jų priežiūros įstaiga? Ar Lietuvos bankas visus šiuos metus nebuvo klusnus užsienio bankų valios vykdytojas? Ar valstybės pinigų ir kredito politika neturi būti sudėtine visos makroekonominės politikos dalimi?

Vilties suteikia tai, kad stiprėja ne tik politikų, bet ir piliečių moralinė parama Vengrijai. Kas žino, gal Lietuva bus sekanti, kuri atsitokės ir suvoks, kas ES sukonstruotas tautų maišymosi katilas atlieka vieną itin kruopščiai dangstomą funkciją. Tai negrįžtamas tautinių valstybių užvaldymas.

2012-05-18

Parašykite komentarą