Algirdas Kazlauskas

Kodėl mokyklose reikia patriotinio ugdymo

Liberalėjantis požiūris į švietimo sistemą reiškė, kad ilgainiui mokytojai turėjo ne ugdyti jauno žmogaus asmenybę, o rengti specialistą darbo rinkai. Žmogus buvo imtas traktuoti ne kaip moralinis subjektas, aktyvus valstybės politinio gyvenimo dalyvis, o labiau kaip maža detalė valstybės ūkio mechanizme. 

Ilgus amžius žmonėms buvo aišku, kad platus išsilavinimas teikia kokybiškesnio gyvenimo galimybę. Ilgainiui išsilavinimo plotį ėmė keisti specializacija. Specializuotas išsilavinimas iš daugelio žmonių, deja, atėmė galimybę tapti brandžiomis asmenybėmis ir blaiviai suvokti aplink vykstančius socialinius procesus. Kitaip tariant, išsilavinimo gilinimas anaiptol nereiškė gyvenimo kokybės gerėjimo.

Ne paslaptis, kad šiandien kalbėti apie švietimo problemas yra beveik gero tono ženklas. Senoji komunistinė švietimo sistema yra vis dar gaji kai kurių mokytojų ir dėstytojų galvose. Vakarietiška praktika grįstos reformos ne tik veikia menkai, bet tebėra sumaniai išnaudojamos savigarbos ir padorumo stokojančios brežnevinės kartos švietimo darbuotojų rankomis. Apskritai, rusiško komunizmo sužalotos visuomenės keletu reformų nepagydysi. Pokyčių, esant geroms sąlygoms, galima būtų tikėtis tik visiškai pasikeitus žmonių kartoms.

Vis dėlto čia derėtų kalbėti ne apie švietimo problemas daugiskaita, bet apskritai apie vieną – švietimo problemą. Nuosmukį išgyvena ne tik pokomunistinių šalių mokyklos ir universitetai, bet ir vakarietiškieji.

Krizę konstatuoti galima galvoje turint pokyčius, kurie vyko nuo Vakarų civilizacijos pradžios, t.y. nuo graikų ir romėnų laikų, iki pat dabar. Dvi labiausiai gerbtinos ir daugiausia atsakomybės bei atsidavimo reikalaujančios profesijos – politikas ir mokytojas – tapo pajuokos objektu. Tuo nesunku įsitikinti stebint kasdieną žiniasklaidoje pasirodančias žinutes apie šalies gyvenimą, žmonių požiūrį į politiką ar mokinių elgesį mokyklose. Kas gi nutiko, kad kadaise labiausiai vertintos profesijos, sukūrusios mūsų civilizaciją ir palaikiusios jos augimą, praranda savo prestižą?

Senovės graikų mąstytojai manė, kad ir mokytojai, ir politikai turi sudėtingą bei visos bendruomenės tolesnį gyvenimą lemiančią užduotį – išmokyti žmones doros ir patriotiškumo. Be šių dviejų savybių jokia politinė bendruomenė negali imtis ilgalaikių planų. Kitaip tariant, nedorų žmonių arba nepatriotiškų piliečių kraštas yra pasmerktas ilgainiui prarasti savo politinę tapatybę kitiems, doresniems ir patriotiškiems atėjūnams.

Šios mintys neprarado savo aktualumo ir šiandien. Sunku patikėti, kad gali egzistuoti visuomenė, kurioje žmonės neturi bendro elgesio kodekso, yra moraliai autonomiški. Lygiai taip pat sudėtinga įsivaizduoti, kad ilgesnį laiką gali išlikti nepatriotiška, savanaudiškais interesais grįsta visuomenė.

Deja, šiuolaikinė švietimo sistema, užvaldyta liberalios politinės minties, stokoja nuovokos, kad bekraštis individualizmas, diegiamas nuo mažų dienų, naikina pagrindą, ant kurio susikūrė. Tarpusavio pasitikėjimas ir bendros moralinės taisyklės yra tai, kas išlaikant saugumo jausmą ir leidžia individams sugyventi kartu. Bet šiandien mokyklose nuo jaunų dienų yra diegiama, kad viską galima vertinti vien keliais aspektais. Nieko nėra tikro ir teisingo – viskas tik reliatyvu ir keistina.

Paprastai yra pamirštama, o gal klastingai nutylima, kad pasaulyje, kuriame nėra nieko pastovaus ir objektyvaus, prasmės netenka ir tokie dalykai kaip meilė, draugystė, garbė, pasiaukojimas, atsidavimas ir pan. Tad visai nenuostabu, kad visuomenė, kurioje švietimo sistema ugdo ne dorą ir patriotišką pilietį, o niekuo nepasitikintį individualistą, išgyvena susvetimėjimo krizę.

Bėda kilo tada, kai liberalai suvokę, kad individualizmas yra techninės pažangos variklis, užsimiršo ir šį savo fetišizuojamą principą ėmė taikyti visur, taip pat ir moralės sričiai. Tenka apgailestauti, kad kalbant apie visuomenės gyvenimą vis dažniau ir įvairesnėmis progomis yra vartojama „individualios moralės“ sąvoka, nors tai yra vienas kitam prieštaraujančių žodžių darinys – moralė yra kažkas bendro, o individualumas – paskiro.

Kita vertus, individualizmas yra mūsų civilizacijos išskirtinis bruožas. Tai ir leido iškilti graikams, romėnams, o po to ir krikščioniškiems Vakarams iš kitų pasaulio kultūrų. Galvoje turiu ne vien tik techninę pažangą, bet ir sveiką moralinį bendruomenės bei individo santykį. Jokiuose kituose kraštuose nebuvo santvarkos, kuri leistų nenutrūkstamai vystytis laisvai individo valiai ir nepajungtų jo politinės bendruomenės diktatui. Bet būtina suvokti, kad Vakarams ilgalaikę sėkmę garantavo ne kraštutinis individualizmas, o savita individo ir bendruomenės dermė, individui leidusi siekti asmeninių tikslų, kartu neprarandant žmogiško ryšio su savo artimaisiais, kaimynais bei tėvynainiais.

Liberalėjantis požiūris į švietimo sistemą reiškė, kad ilgainiui mokytojai turėjo ne ugdyti jauno žmogaus asmenybę, o rengti specialistą darbo rinkai. Žmogus buvo imtas traktuoti ne kaip moralinis subjektas, aktyvus valstybės politinio gyvenimo dalyvis, o labiau kaip maža detalė valstybės ūkio mechanizme. Vis dėlto įsivyravusi demokratinė santvarka neleido iki galo perkvalifikuoti asmens iš homo politicus į homo oeconomicus.

Be to, būtent ši aplinkybė ir kelia daugiausia rūpesčių dėl šiuolaikinės švietimo sistemos veiksmingumo bei prasmingumo. Žmogus, nuo mažumės rengiamas kaip ekonominio gyvenimo dalyvis, pradeda nebesuvokti savo kaip piliečio politinių priedermių. Tad juo, kaip beforme mase, ima naudotis juodąsias technologijas įvaldę, politinių galių besigviešiantys asmenys.

Žmonės, kurie mokykloje negauna bendruomeninio, pilietinio gyvenimo pradžiamokslio, savaime iškrenta iš politinio žaidimo. Ekonomiką sureikšminantys, savo asmeniniam gėriui ir kūniškiems malonumams gyvenantys asmenys niekaip negali palaikyti politinės struktūros. Jie – tarsi skystis ąsotyje, kurį reikalui esant galima perpilti į kitą talpą. Jie nesuvokia, kaip galima turėti savo politinę, kultūrinę tėvynę, aukotis dėl bendruomeninio gėrio, o ne gyventi vien savo pilvo reikalais.

Šalis, kuri eikvoja resursus nuo mažens rengdama žmones laisvai darbo rinkai, daro meškos paslaugą pati sau. Šie nejaučia jokios padėkos savai bendruomenei, nes nesuvokia esantys jos nariai. Tad nieko keista, kad, atsiradus geresnei galimybei, užsidirbti jie emigruoja burnodami, kad „valstybė jais nesirūpina“. Į panašias „piliečių“ pastabas neturėtų reaguoti jokia politinė institucija, antraip bus sudaromas precedentas, kad nedėkingumas savai politinei bendruomenei gali atsipirkti dvigubai.

Be to, darniai veikiančiai demokratinei santvarkai yra būtina, kad visi jos piliečiai, dalyvaujantys valstybės valdymo procese, būtų išsilavinę moralės subjektai. Tik už save ir savo veiksmus galintys atsakyti žmonės nepasiduoda išorės įtakoms bei klaidinamoms masinėms madoms. Tokių piliečių neatsiranda savaime, valstybei visiškai nesikišant į ugdymo procesą. Kad tvirtėtų demokratinė santvarka, reikia, jog švietimo procesas nebūtų palaidas ar pernelyg demokratiškas. Mokykliniu laikotarpiu, kai žmogus dėl savo jauno amžiaus ir patirties stokos dar nėra tapęs asmenybe, demokratija ugdymo sistemoje yra griaunanti jėga. Tik disciplinuotas ir su sunkumais pripratęs dorotis jaunuolis gali tapti padoriu savo politinės bendruomenės piliečiu. Juk mokytojai tam ir rengiami, kad žinotų geriau, ko reikia mokiniui, kad šis užaugęs taptų Žmogumi.

Pabaigoje derėtų pabrėžti, kad valstybinė mokyklinio ugdymo sistema turi padėti tėvams išmokyti savo vaikus tapti savarankiškais, save ir savo artimą gerbiančiais moralės subjektais. Kiekvienas asmuo turi ugdyti savireguliacijos mechanizmą, kad gebėtų suvaldyti žmogaus kūno troškimus. Šis bruožas yra pagrindinė savybė, skirianti laisvą individą nuo vergo, pataikaujančio savo kūniškiems kaprizams. Būtent iš susivaldymo ir kyla pagrindiniai žmogiškieji ryšiai – pagarba, draugystė ir meilė.

 * J.Ignatavičiaus nuotr.

,,Atgimimas“, 2012-08-16
 
 
 
 

Parašykite komentarą