Meilė Lukšienė

Prieš akis – nelengvas darbas

Mintys apie tautinės mokyklos kūrimą

 

Visi suvokiame, kad kelias į suverenumą eina ne vien per ekonomiką bei politiką, bet ir per Žmogų. Esminis Jo pasikeitimas, pribrendimas laisvei, demokratijai. Jo dorovinis lygmuo. Jo nuovokumas apie savosios kultūros visumos raidos kryptis ir santykį su pasauliu, jo kūrybiškumas ir angažuotumas Tautos ir Žmonijos reikalams yra būtinoji sąlyga bendram tikslui pasiekti. Tokį Žmogų galime išsiugdyti sutelktinėmis mokyklos ir visuomenės (kartu su šeima) pastangomis. Šių veiksnių neįmanoma vienų nuo kitų atskirti.

Kuriame tautinę mokyklą, ugdome naują žmogų, Lietuvos pilietį. Prieš akis daugybė sunkumų. Todėl pasigirsta ir skeptiškų balsų. Yra teigiančių, kad pirma reikia turėti suverenumą, o tik tada imtis mokyklos. Nemaža žvelgiančių nepatikliai į didesnes mokyklos struktūros pakaitas, o dar daugiau nepastebinčių, o gal neįsisąmoninančių ugdymo turinio sandaros naujovių. Kai kam atrodo, kad būtų geriausia palikti taip, kaip yra, pakeitus tik būtiniausius dalykus ir atitinkamai pritaikius vadovėlius, – nebūtinai originalius, nes keičiasi mokyklos kryptis ir Sąjungoje. Yra tiesiog sakančių: duokit dalykų planus, programas ir vadovėlius – tada ir bus reforma, o dabar tik tuščias šnekėjimas! Kiekvienas savaip teisus. Daug jau ligi šiol aiškintasi spaudoje, abiejuose švietimo darbuotojų suvažiavimuose, daug ką dar reikia rimtai pasvarstyti. Norėtųsi šiuo kartu bendrais bruožais aptarti, kas jau padaryta ir kokių būtiniausių „įrankių” mums reikia, kad darbas stumtųsi pirmyn.

Pirmasis didelis žingsnis žengtas praėjusiais metais, kada nusprendėme ir pareiškėme, kad savo kultūrą ir švietimą tvarkysimės patys pagal mūsų tradicijas ir tautos poreikius. Šito ligi šiol neįteisinome įstatymu, bet 1) visa mūsų mokytojų plačiausia prasme bendrija suvokia tą reikalą, tai buvo pareikšta Sąjūdžio mokytojų ir švietimo darbuotojų suvažiavimų rezoliucijose; 2) įstatymas jau rengiamas, projekto apmatai sudaryti, glaudžiai bendradarbiaujant su estų ir latvių liaudies frontais ir visų trijų respublikų ministerijomis. Tikimasi rudenį, Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai pritarus, paskelbti Švietimo įstatymo projektą visuomenei svarstyti.

Galime šiandien pasidžiaugti, kad jau turime nemaža geriau ar blogiau sudarytų mokymo įstaigų tipų koncepcijų: darželių, vidurinės, profesinės, specialiosios, aukštųjų įvairių profilių mokyklų ir t. t. Sudarant koncepcijas, galima kritiškai pažvelgti į nueito kelio trūkumus ir laimėjimus. Pokario metais tą darome pirmą kartą, nes visą laiką turėjome tik „adaptuoti”, ir tai ne visada. Koks nuostabus įvairių minčių telkinys išleistas konferencijai, svarstant Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimą! Su savo patirtimi ir idėjomis atėjo mūsų užjūrio broliai. Vis dėlto mūsų krašte dar yra įvairių pakopų mokyklų su Žemės ūkio ir Veterinarijos akademijomis, kurios nepavaldžios Respublikai, jos tiesiog priklauso Sąjungos centrui (!).

Jeigu norime savarankiškai gyventi ir tvarkytis, turime sukurti mūsų kultūros tradicijas ir poreikius atitinkančią švietimo sistemą, kur kiekviena grandis tikslingai būtų suderinta su kitomis, kur ugdytojas ir ugdomasis gebėtų suvokti savojo krašto poreikius ir savo paties pareigas ir gebėjimus. Tą laikotarpį išgyveno Nepriklausoma Lietuva. Ji siuntė žmones pasimokyti ir pasidairyti į kitas šalis, kvietėsi patarėjų (pvz., suomį prof. Niemį), dėstytojų. Sunkus buvo metas. Ne lengvesnė padėtis ir dabar. Tiesa, turime kur kas daugiau inteligentijos, daugiau visų sričių patyrusių žmonių, bet ir švietimo sistema, ir gyvenimo poreikiai kur kas sudėtingesni, o čia dar kaip rūdys įsiėdę inercija, vergiškumas, pažeistas dorovinis daugelio mūsų pagrindas. Užsisklendėme siauroje specializacijoje, nematydami daugybės visuomenės negalavimų – taip buvo lengviau gyventi. Ne veltui šiandien rašoma, kad turime gydančių specialistų, o trūksta gydytojų, turime gerų mokytojų dalykininkų, o trūksta pedagogų. Štai ir klausimas, kokia turi būti įvairių pakopų mokyklų sistemos struktūra, kad visa sistema efektyviai, darniai veiktų?

Antroji, nuo pirmosios neatsiejama problema :– tai ugdymo (ne vien mokymo!) turinio ir jo struktūros problema. Turime realiai ir kartu skvarbiai žvelgdami pirmyn įvertinti, kokia mūsų materialinės ir dvasinės kultūros dabartinė padėtis, kokie trūkumai, kuo mes stiprūs, kuo silpni, ir tai padaryti, lyginant su artimiausių kaimynų ir pasauline kultūra. Kokie išsilavinimo ir dorovės pagrindai turi būti kiekvieno sveiko, jauno žmogaus, kad jis galėtų sėkmingai pasirinkti diferencijuoto ar profesinio lavinimosi kryptį, kad būtų tiek išprusęs, jog, reikalui esant, gebėtų persikvalifikuoti? Paslankus savo gyvenimo kelio modeliavimas šiandien yra ne tik psichologinė-pedagoginė, bet ir ekonominė problema. Ypač mažai tautai. Neturime teisės grūsti į kurią nors profesiją dar nesubrendusių vaikų, kaip tai darėme ligi šiol, negalime švaistytis ir ištekliais nuolatinėms jaunų žmonių priverstinio pasirinkimo klaidoms taisyti. Eidama į savarankišką gyvenimą Europos tautų bendrijoje, mūsų jaunoji karta visais atžvilgiais privalės padaryti didelį šuolį į priekį. Todėl jai reikia tvirtų pagrindų (žinių, dorovės, charakterio). Tai vienas iš pagrindinių siūlomos bendrojo lavinimo mokyklos struktūros (4-6-2/3) motyvų. Norėtųsi paaiškinti paskutinio skaitmens prasmę: kadaise turėjome 13 metų vidurinę, o antai kitur net dveji pirmieji metai aukštojoje skiriami bendriesiems dalykams, kad praplėtęs akiratį ir labiau subrendęs jaunimas galėtų tiksliau apsispręsti ir sėkmingiau rengtis specialybei (tokios struktūros numatomas naujoviškas Vytauto Didžiojo universitetas Kaune). Be abejo, turėsime aukštesniųjų mokyklų, į kurias stos baigusieji 12 klasių. Šio tipo mokyklos derintinos su aukštosiomis. Taigi nebūtina laikyti dvi paskutines vidurinės mokyklos klases tik aukštosios prieangiu. O šiuo metu ypač svarbu pakelti bendrą viso mūsu jaunimo kultūros lygi, sustiprinti jo mąslumą bei kūrybingumą. Galimybė ligi 16 metų (imtinai) mokytis gero emocinio ir turtingo intelektinio klimato aplinkoje (apie tokią mokyklą svajojame) ne vienam žmogui leis pašalinti nepalankios vaikystės sudarytas spragas (o kiek tokių vaikų!). Tiesa, kai kurios senas kultūros tradicijas turinčios tautos anksti pradeda atrinkti ir skirstyti vaikus pagal gabumus. Vargu ar tai humaniška ir demokratiška: čia dažnai lemia šeimos socialinė padėtis. Kita vertus, minėtosios tautos turi susiformavusi profesijų elitą, kuris išsaugo savo tęstinumą, kartu tradicinę, lėtai kintančia visuomenės struktūrą. Mūsų padėtis visai kita.

Šalia ugdymo struktūros dar svarbesnis jos vidinis turinys, jis lemia kultūrinę bei politinę orientaciją. Tai liečia visų tipų ugdymo institucijas, vienas mažiau, kitas daugiau. Senajame mokyklos mokymo turinyje buvo daug spragų. Laikas reikalauja iš kiekvieno nemaža tvirtų, kokybiškų žinių ir gebėjimo tikslingai, kūrybiškai jomis naudotis. O jaunimas beveik visu tipų mokyklose perkrautas, ypač paaugliai. Šiuo atžvilgiu esame daug kur peržengę leistinas sveikatai ribas. Kaip suderinti tas dvi priešingybes? Naujoji mokyklos kryptis siūlo tai padaryti integravimo būdu. Tai daugiau nei tarpdalykiniai ryšiai, apie kuriuos daug kalbėta, bet maža nuveikta. Integruojant artimas mokslo sritis, o kartais ir tolimesnes, reikia didelio, sunkaus parengiamojo darbo, didelės dalykinės (mokslinės ir pedagoginės) kvalifikacijos. Ypač keblu rasti idealią tarp būtiniausių konkrečių atskiros mokslo šakos faktų ir apibendrinimų, ryšių nusakymų. Lengva nuslysti arba į faktografiją-empirizmą, arba dažnai nepasirengusiam protui kimšti ne visai suvokiamas abstrakcijas.

Jau nuo žiemos dirba pritariančiųjų mokymo dalykų integravimui vadinamosios darbinės švietimo pertvarkos grupės: žmogaus ir gamtos, žmogaus ir visuomenės, žmogaus ir meno, kalbų ir kt. Grupes sudaro mokslininkai, praktikai ir administracijos atstovai. Kokiu keliu einama? Pirmiausia svarstomos mokykloje dėstomų dalykų koncepcijos: kiek ir kaip turi būti pateikta tos mokslo šakos struktūra, kokie turi būti atrinkti faktai, dėsniai, kad jaunam žmogui pagal jo išgales atsivertų tos mokslo šakos teorinis ir praktinis įprasminimas. Toliau apžvelgiama giminingų mokslo šakų mokyklinių koncepcijų tarsi išklotinė, aptariant bendrybes, savitumus, klausimų aspektų įvairovę ir kiek ji būtina tam tikros pakopos besimokančiajam. Ateina laikas po ilgo ir kūrybiško darbo įvertinti visų dalykų grupių išklotinę klasės, koncentro ir mokyklos lygmenyje. Pasveriamos esminės ugdymo problemos, būtinos etiniam, estetiniam, intelektualiniam išprusimui ir gyvenimo realybei pažinti, peržvelgiama, kur ir ką tikslingiau akcentuoti. Kartu subalansuojamos pačių dalykų proporcijos, atsižvelgiant į pagrindinius ugdymo bendruosius ir specialiuosius tikslus bei uždavinius. Tai ilgas ir sudėtingas darbas. Turbūt iš karto tobulybės nesieksime, bet šitai būtina, kad mūsų naujasis švietimo sistemos pastatas būtų nepabiras, kad jis veiktų tikslingai ir tarnautų žmogui.

Nė vienoje reformos srityje nesusiduriamą su tiek inertiškumo, kaip skinant kelią integracijai. Dalykininkai taip įpratę gyventi aukštomis sienomis atsitvėrę nuo „svetimų“, kitų dalykų, kad, atrodo, peržengti tas sienas lygu sugriauti visą mokyklos darbą. Iš visų pusių girdime: duokite mano dalykui tiek ir tiek valandų ir mokyklos idealas bus sukurtas. Ir turimi prieš akis visų pirma profesiniai to dalyko pagrindai, bet ne bendrieji lavinamieji. Pamirštama, kad naujojoje mokykloje susidaro galimybės diferencijavimo būdu patenkinti dalyko geresnį supratimą; Norint, kad augtų sveika, bet kartu mąsli ir dora jaunoji karta, reikia kai kurių žinių bei faktų atsisakyti, ręsti jaunajai kartai tvirtus kultūros pamatus iš sąryšingų esminių reikiamų dalykų struktūrų, blokų, persunktų humanizmu ir suderintų su krašto kultūros raidos poreikiais. Prieš akis dar ilgas kelias. Jį eisime etapais, rengdami programas, vadovėlius, bet pagrindinį posūkį į integravimą turime žengti jau ateinančiais mokslo metais. Labai trūksta pedagogų teoretikų, turinčių pedagogikos filosofijos pagrindus, lavinimo teorijos, mokslo teorijos, lyginamosios pedagogikos žinių. Tačiau laukti, kol jie bus parengti, negalima – reikia dirbti tomis jėgomis, kurios yra ir kurios pasiryžusios pačiame mokyklos sistemos tapsme ieškoti, mokytis, bręsti.

Čia tik paliesti keli mūsų būsimos mokyklos pertvarkos klausimai. Kartais ima baimė, kad ji nenuslystų paviršiumi, vienus šūkius pakeitusi kitais, o ugdymo pagrindų nepalietusi. Šitam posūkiui reikia daug geranoriškų, bet kartu ir kompetentingų, disciplinuotų, kūrybingų žmonių. Darbas, kiekvienam prasideda su šia diena klasėje, mokytojų kambaryje, būreliuose, švietimo skyriuose, Švietimo ministerijoje, plačioje Mokytojų sąjūdžio veikloje ir t. t. Tačiau būtina bendra kryptis, reikia švietimo sistemos pakopų perimamumo ir nuolatinumo dermės, kad siekiamoje įvairovėje būtų bendri švietimo pastato pamatai, kad neiškriktume į visas šalis kas sau.

Norint tikslingai ir darniai kurti viso švietimo ir kurios nors atskiros jo pakopos turinio kryptį ar atsakyti į daugybę kitų iškylančių naujų, neįprastų klausimų, reikia konceptualaus visos sistemos vaizdinio. Mes dažnai dar galvojame senomis sąvokomis, auklėjimą praktiškai atskyrę nuo mokymo, suskaidę dalykus. Iš čia daug nesusipratimų, tiesiog nesusikalbėjimo. Tai trukdo sėkmingai dirbti.

Neseniai Lietuvos TSR Ministrų Taryba patvirtino Lietuvos švietimo sistemos pertvarkos tarybą ir jos nuostatus. Jos tikslas derinti visas švietimo reformos sritis, išlaikyti vieną darbo kryptį.

  „Tiesa“, 1989-07-28, Nr. 112, 3

 


 

1 komentaras

Parašykite komentarą