Bronius Kuzmickas

Ar gręšis kultūra į krikščionybę

Galim sutikti su nuomone, kad politinė priespauda negali nuslopinti tautos kultūrinio kūrybiškumo, jeigu kūrybinės galios yra gyvos. Mūsų tauta išgyveno priespaudos ir naikinimo dešimtmečius, bet neprarado savo kūrybiškumo, sulaukė atgimimo dienų. Ir niūriausiais laikotarpiais buvo daroma kas įmanoma, nors gal buvo galima padaryti daugiau – ne visi darbštieji ir talentingieji buvo sunaikinti, ne visi buvo palaužti.

Ir vis dėlto tai buvo tik išlikimas, bet ne žengimas priekin. Vienas pagrindinių kultūros slopinimo būdų buvo ideologizavimas, „naujos visuomenės“, „naujo žmogaus“, „didžiųjų statybų“ ir kiti ideologiniai mitai. Ideologizavimui tarnavo ne viena teorija: dviejų kultūrų, socialistinės savo turiniu, nacionalinės savo forma kultūros, socialistinio realizmo, pagaliau visuotinai privaloma marksistinė filosofija. Šios teorijos, įgavusios direktyvinį statusą, mūsų kultūrai, nedavė nieko vertingo, jos buvo veiksmingos beveik be išimčių tik savo represiniu, draudžiančiuoju vaidmeniu. Buvo draudžiama, bent jau netoleruojama tai, kas laikyta buržuazine kultūra, idealizmu, nacionalizmu ir t. t.

Vienas labiausiai netoleruojamų dalykų buvo religija. Užsimota prieš katalikų bažnyčią ir kitas konfesijas, prieš bet kokias tikėjimo apraiškas kultūroje. Pagal partijos ir valstybės ideologų planus „naujasis žmogus“ turėjo būti atsikratęs „religinių prietarų“, ateities socialistinė visuomenė turėjo būti bereliginė. Bet, atrodo, buvo suprantama, kad visiškai atimti iš žmonių tikėjimą neįmanoma, tad buvo stengiamasi kurti bent bereliginę kultūrą, nors tokios ir nežino istorija. Nebuvo pasikliaujama savaimine visuomenės sekuliarizacija, kaip dabar Vakarų pasaulyje, kai religija nėra varžoma, bet savaime kinta jos reikšmė ir vaidmuo, poveikis žmonėms. Buvo netgi kritikuojamas visoks „buržuazinis sekuliarizmas“. Socialistinė kultūra turėjo būti ne šiaip sau laisvamaniška, bet kryptingai ateistinė, tokia, iš kurios būtų ne. tik visiškai išguitas religinis turinys, bet ir pati religija būtų nuolatos puolama, užgauliojama, išjuokiama, neapkenčiama. Iš oficialių tribūnų ne kartą buvo nusiskundžiama, kad dauguma inteligentų yra abejingi religijai, užuot karingai jos neapkentę.

Paradoksalu, tačiau šioje valdiškoje kultūroje religija vis dėlto išliko, nors tik kaip išimtinai negatyvios traktuotės dalykas. Oficialusis ateizmas buvo iš esmės direktyvinis, rėmėsi valdišku, visiems privalomu materializmu, neturėjo gilesnio kultūrinio pamato. Šis ateizmas kultūros požiūriu nepratęsė lietuviškosios laisvamanybės, nors kai kurie jos atstovai pasireiškė kaip gana karingi ateistai.

Kelis dešimtmečius propaguotas valdiškas bereligiškumas neliko be pėdsakų – per jį mūsų kultūra daug prarado. Kad ir kaip kas vertintų religiją, konkrečiai katalikybę, ar atskiras jos apraiškas, negalima paneigti to, kad ji išreiškia ypatingus dvasinius žmonių, išgyvenimus, tūkstantmetį dvasinį žmonijos patyrimą. Žvelgdami istoriškai, matome, kad kartu su religija kilo ir skleidėsi dvasinė kultūra, kad religijos šaknys yra ir kultūros bei civilizacijos šaknys. Drauge su krikščionybe formavosi esminis Europos kultūrai dalykas – žmogaus asmenybiškumas, pagrindinės asmenybės pasaulio dimensijos, universaliųjų vertybių skalė. Nusigręžus nuo religijos, tampa daug kas nepaaiškinama tapybos, architektūros, muzikos, kitų kultūros sričių istorijoje. Ne į visų tautų kultūrą vienodai giliai įėjo religija, bet prievartinis jos išvarymas iš kultūros, pastangos vieną nuo kitos atskirti neišeina į gera nė vienai: Nesunku įsivaizduoti, kaip atrodytų ispanų, portugalų, lenkų bei kitų tautų kultūros istorija, jeigu būtų paneigtas, kultūrinis katalikybės vaidmuo.

Atmetus religiją, nuo kultūros atskiriama žymi dalis jos nacionalinių tradicijų, susiaurinamas jos mąstymo horizontas, galimybė iš esmės kalbėti apie žmogaus pasaulį, įprasminti jo būtį. Eliminuojant, krikščionybę, yra nuskurdinamas ir sulėkštinamas daugelio sąvokų, tokių kaip sąžinė, atsakomybė, kaltė, atgaila, auka, atpildas, nuodėmė, malda, meilė, kančia, mirtis ir kt., išreiškiančių asmenybės pasaulį, apibūdinančių žmogaus būtį, turinys. Tiesa, daugelis šių sąvokų turi ir pasaulietiškąjį, tiksliau, pilietiškąjį prasmės sluoksnį, tačiau pastarasis, skirtingai nuo krikščionybės, nepasiekia giliųjų egzistencinių žmogaus reikmių. Materializmu grindžiama kultūra nedaug ką žmogiškai reikšmingo gali pasakyti apie tokius dalykus kaip kančia, mirtis, pasiaukojimas, gailestingumas, todėl yra linkusi apie tai tylėti. Vietoje kultūros yra kuriama pseudokultūra, kurioje nutylimi esminiai dalykai apie žmogų ir pasaulį.

Iš kultūros išnyksta šventumo substancialiąja prasme samprata. Paties žodžio nevengiama, netgi mėgstama kalbėti apie šventas pareigas, šventus jausmus, šventą atminimą, tačiau dažniausiai pilietine, netgi politine prasme, o tai visai kas kita. Be abejo, kai kurie dalykai mums yra tokie brangūs, svarbūs, reikalingi, kad pavadiname juos šventais (sakoma, kad mums šventa protėvių žemė), tačiau kartu suprantame, jog tai nėra besąlygiška šventenybė. Tad nenuostabu, jog nusiskundžiama dėl to, kad mūsų gyvenime nedaug beliko dvasingumo, žmoniškumo, gerumo. Iš tikrųjų šie dalykai mūsų gyvenime nyko, nes buvo išvyti iš kultūros. Materializmas ir valdiškasis ateizmas įstengia palaikyti tik juslingumą, bet ne dvasingumą, o nesudvasintas juslingumas virsta vulgariu hedonizmu. Supolitintame viešajame gyvenime buvo kalbama apie neapykantą klasiniam priešui, reiškiama panieka gerumui ir gailestingumui, tad nenuostabu, kad šių dorybių tarp mūsų nedaug teliko.

Normalioje, tai yra pliuralistiškoje, demokratiškoje visuomenėje kultūra taip pat yra pliuralistiška, joje vienas šalia kito gyvuoja skirtingi, netgi vienas kitam priešiški, vienas kitą neigiantys reiškiniai. Kartu su religiniais išsitenka ir areligiški arba tikslingai antireligiški kūriniai, veikalai, teorijos, filosofinės minties kryptys. Be skirtingų dalykų sugyvenimo, be požiūrių, įsitikinimų, skonių įvairovės neįmanoma normali kultūros raida. Tačiau negali būti vaisinga perdėm bereliginė, tuo labiau – antireligiškai orientuota kultūra. Beje, panašiai yra vertintinas ir priešingas atvejis – ištisai sureliginta kultūra, ką šiandien matome kai kuriose, islamiškose šalyse.

Žvelgdami į dabartinę lietuvių kultūrą, galime pasidžiaugti, kad literatūros mokslas ir kritika, kaip ir dailėtyra, filosofija bei kitos disciplinos, pradėjo persitvarkyti dar gerokai iki persitvarkymo politikos pradžios, tai yra savo vidinių paskatų dėka tylomis vadovavosi iš dogmatiškų stereotipų. Nepaisant ilgamečio ideologinio slogučio ir komandų „iš aukščiau“, mūsų humanitarinė kultūra kilo, augo humanitarų profesinis išprusimas ir sąžiningumas. Plėtėsi akiratis ir išmanymas, įgalinantys akademiniuose leidiniuose, monografijose ir straipsniuose adekvačiau, kompetentingiau aiškinti, ir vertinti estetinius reiškinius. Brendo pilietinė drąsa nušviesti istorijos, politikos įvykius kitaip, negu reikalavo centro interesai bei „klasinė pozicija“. Tik religijai nebuvo daroma nuolaidų, jos atžvilgiu vis buvo laikomasi nuostatos – kalbėti tik neigiamai arba nekalbėti nieko.

Literatūros mokslas ir kritika, kūrybiškiausią ir pažangiausia mūsų humanitarinės kultūros sritis, ilgai buvo koncepciškai nepajėgi žvelgti į religiją šiuolaikiškai, kaip į savitą kultūros fenomeną. Nebuvo rasta, gal ir nenorėta rasti, būdų objektyviai, bent jau korektiškai, traktuoti literatūros ir religijos santykį. Neigiamu požiūriu į religiją ne kartą buvo lyg ir norima kompensuoti nukrypimus nuo įkyrėjusių dogmų kitais klausimais. Vienoje vietoje palankiau atsiliepus apie moderniuosius meno reiškinius, kitoje, tarsi atsveriant, buvo pabrėžiamas klerikalizmo ribotumas, tamsybiškurnas, tapatinant su juo visą katalikybę. Nebuvo randama būdų interpretuoti religinius įvaizdžius, siužetus, o ką jau kalbėti apie religinių tekstų turinio integravimą j bendrąjį literatūros kontekstą. Nukentėjo ne vieno mūsų poeto ir rašytojo kūrybinės individualybės interpretacija, skirstant jų kūrybą į pažangiąją ir konservatyviąją, reakcingąją (religine, klerikalinę), vieną dalį be pagrindo sureikšminant, o kitą – nutylint. Nereikia net aiškinti, kad rašytojo kūryba, kaip ir pati jo individualybė, yra unikali visuma, kurios negalima skaidyti bei brukti, jos nedeformuojant, į ideologizuotas schemas. Deja, mūsų pokario literatūros moksle apstu deformuojančio schematizmo, ir tai yra didelė negerovė, žinant, kiek žymių mūsų rašytojų ir šiaip šviesuolių buvo kunigai, giliai tikintys žmonės, savo dvasioje sujungę į darnią vienovę tikėjimą ir kūrybiškumą bei pilietinį aktyvumą. Daugiau kaip keturiasdešimt religijos draudimo metų, simboliškai lygintini su spaudos draudimo keturiasdešimtmečiu praėjusiame šimtmetyje, padarė, kaip ir anuomet, mūsų tautos kultūrai, moralei, gal ir visam mentalitetui sunkiai nusakomos, nors ir aiškiai jaučiamos žalos.

Laimei, ir šiuo atžvilgiu esama gražių išimčių. Ir stagnacijos metais buvo parašoma darbų (L. Gineitis, J. Šlekys ir kt.), kuriuose negatyvizmas krikščionybės adresu buvo įveikiamas aukšta erudicija, lietuvių literatūros reiškinius nušviečiant plačiame europinių idėjinių krypčių kontekste. Tai perspektyviausias kelias, jame stovi ryškiausios jaunos humanitarų kartos asmenybės (D. Kuolys, kiti sietyniečiai), savo protą ir sąžine brandinę nepriklausomai nuo oficialios kultūros.

Peršasi akivaizdi išvada: atsigaunantys nuo deformacijos ir sąstingio humanitariniai mokslai turi atsikratyti (kartu su kitomis dogmatiško mąstymo liekanomis) supaprastinto, ideologizuoto, tuo labiau nihilistinio požiūrio į religiją, Šiems mokslams, ypač literatūros mokslui, kyla nelengvas ir neįprastas uždavinys – susikurti originalias arba iš kitur perimti koncepcines priemones aiškinti ir vertinti religiją ar atskiras jos apraiškas kaip specifinius kultūros fenomenus, integralią kultūros visumos dalį. Reikalingos koncepcijos, laisvos nuo pseudomokslinių, atkeliavusių iš aštuonioliktojo amžiaus, požiūrių į religiją kaip į „nežinojimą“, „tamsybę“, „atsilikimą“ ir pan. Be abejo, religijos istorijoje pakankamai rasime ribotumo, konservatyvumo ir „tamsybės“, tačiau mokslas taip pat ne visais atvejais yra tik „šviesybė“. Ir jame netrūksta scientistinio dogmatizmo, technokratinio ribotumo, profesinio uždarumo. Vaisingas gali būti tik požiūris, padedantis suprasti religiją kultūros kontekste, kaip specifišką kalbėjimą apie galutinius žmogaus būties klausimus, kalbėjimą, nukreiptą ne tik į protą, bet ir į kitas subjektyvumo sferas. Galima pripažinti ar atmesti tai, ką religija teigia, galima laikytis skirtingų ją aiškinančių teorijų, tačiau religija negali būti eliminuojama iš kultūros. Joje neturi būti pamirštama ar sąmoningai nutylima, kas religija yra pagal savo specifiką, kas ji tikintiesiems buvo šimtmečiais ir kas ji yra jiems šiandien. Būtina pažinti ne vieną kurią religijos dalį, o ją sudarančių komponentų visumą kaip savitą kultūros dalį – religinę kultūrą.

Suprantama, kad po tiek neigimo ir slopinimo metų nebus lengva šito pasiekti. Dėl teorinių dalykų išeitį galėtume rasti greičiau. Daug padėtų sisteminga pažintis su šiuolaikine religijotyra, religijos istorija, filosofija. Žinoma, keblumų bus – šiuolaikinėje religijotyroje yra ne viena kryptis bei mokykla, reprezentuojama fundamentaliais veikalais. Kuriai iš jų reikėtų atiduoti, bent pradžiai, pirmenybę? Religijos istorijų, bendrų ir skirtų atskiroms konfesijoms, taip pat yra daug. O kur dar mums nežinomi dalykai – religijos psichologija, religijos sociologija? Norint iš neaprėpiamos mokslinės literatūros apie religiją atsirinkti tai, kas tinkamiausia, ir išsiversti į lietuvių kalbą, reikia jau nemenko išprusimo. Šiuolaikiniu teoriniu pagrindu turėtų persitvarkyti, atsikratydama išankstinių ateistinių schemų, ir mūsų kukli originalioji religijotyra. Be to, svarbu žinoti ir tai, ką apie save kalba pati religija, apie katalikybę – katalikiškoji teologija.

Tačiau teorijos dalykų žinojimas tėra tik darbo pradžia. Tas žinojimas pasiteisina tik tada, kai mokėsime jį tinkamai ir kūrybiškai taikyti mūsų kultūros palikimo tyrimui. Tai nėra paprasta, čia nelengva ką nors pasiskolinti ar perimti iš kitur, reikės patiems suprasti ir atrasti. Didžiausias stabdys yra tai, kad Lietuvoje dar nepradėtas sistemingas religinės kultūros tyrimas. Kultūrinis krikščionybės palikimas dar nėra patekęs į istorinių tyrimų akiratį kaip specialus objektas, nors sparčiai atgaunanti teises katalikų bažnyčia vis aktyviau reiškiasi ne tik konfesiniu, bet ir kultūriniu, socialiniu savo turiniu. Tiesa, atskiri katalikybės, protestantizmo (mažiau kitų religijų) istorijos klausimai yra nušviečiami, tyrinėjant lietuvių raštijos, tapybos, architektūros, muzikos istoriją, tačiau tai nėra tas pat, kas bažnyčios, bažnytinio meno, konfesinės raštijos istorija. Šių dalykų tyrimas bendrame kultūros kontekste bus tik pusė darbo, jeigu lygia greta nebus tyrinėjama ir aiškinama katalikybės misija, jos istorija jos pačios savimonės požiūriu. Objektyvus ir dalykiškas ne tik katalikybės, bet ir protestantizmo, stačiatikybės, judaizmo istorijos Lietuvoje pažinimas yrą reikalingas šiuolaikiniam lietuvių literatūros, kitų meno šakų istorijos supratimui. Šalia šio yra ir kitas, bene pagrindinis tikslas – atsigaunant religiniam gyvenimui Lietuvoje, bažnyčia turi pažinti pati save, savo artimą ir tolimą praeitį, nes praeities pažinimas yra vidinių jėgų sutelkimo bei tęstinumo ateityje sąlyga.

Tad turime rasti galimybių pradėti sistemingą Lietuvos katalikų bažnyčios, vienuolynų, Lietuvos bažnytinio meno, konfesinės raštijos istorijos tyrimą. Tas pasakytina ir apie kitas religijas. Negalima pasitenkinti perdėm ideologizuotais, sociologizuotais, kartais ir grubiai tendencingais požiūriais, išreikštais negausiuose, bažnyčios tematiką atspindinčiuose pokario istoriografijos darbuose. Tad daug ką teks daryti pirmą kartą. Nors vis dėlto stovime ne tuščioje vietoje. Tvirtas pamatas – tai išeivijoje gyvenančių mūsų tautiečių Pauliaus Rabikausko, Viktoro Gidžiūno, Pauliaus Jatulio, Stasio Ylos, Antano Liuimos ir kitų darbai. Tačiau dar praeis kiek laiko, kol ją darbai taps prieinamesni ir žinomesni, kol mūsų tyrinėtojai įgis tinkamą kvalifikaciją.

Dar daug ką reikia pradėti, ir darbai pajudės į priekį tik bendromis pasauliečių mokslininkų ir bažnyčios pastangomis. Nemažai vilčių galime sieti su ketinančia grįžti į tėvynę Lietuvių katalikų mokslų akademija. Pačiai pradžiai reikėtų parengti enciklopedinį leidinį apie personalijas – ištaisyti tai, ką nutylėjo arba neteisingai parašė tarybinės enciklopedijos. Toliau turėtų rūpėti sutelkti žmones kapitalinio pobūdžio darbams, kuriuos galima nudirbti tik laikantis griežtų akademinio tyrimo reikalavimų. Tačiau kapitalinių leidinių pasirodymo tenka ilgai laukti, tuo tarpu spragą kultūroje reikia greitai užpildyti. Tam labai tiktų esė žanras, nereikalaujantis nuodugnių tyrimų, talpus apmąstymams nei interpretacijoms. Juoba kad Lietuvos religijų istorija, o ypač lietuvių tautinio atgimimo ir Nepriklausomybės laikotarpis, tam teikia puikios medžiagos. Sunku tikėtis, kad atsigautų Lietuvos katalikybės kūrybinis dinamizmas, būdingas Šio amžiaus pirmajai pusei, bet neabejotinai ji taps svarbia kultūrinės veiklos paskata.

 

,,Pergalė“, 1990, nr. 2, p. 181-184

 

1 komentaras

  1. Nutautinimas yra viena sudėtinio globalizacijos plano dalis: pasityčiojimai iš iškilių Lietuvos veikėjų, iš savo papročių, iš savo pačių atkurtos valstybės institucijų, žmogžudžių kedžių kultas – gėdingi faktai. Lietuvos valstybės švietimo sistema nebeugdo patriotizmo, pilietiškumo, mūsų mokyklose kaip priešprieša Vakarams iki šiol dėstoma melo imperijos Rusijos istorijos versija.
    Agresyvios Rusijos imperijos kaimynystėje Lietuvos valstybė gali išlikti tik po Europos Sąjungos (ES) skėčiu. Įstojimo į ES Sutartis mums leidžia išlaikyti savo savastį. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą