Juozas Aputis

Ar sunku grįžti į namus?

1949 m. vasarą gimtajame Balčių kaime (Raseinų rajone) žmonės buvo suvaryti j vadinamąjį kolektyvinį ūkį. Nežinau, kas pirmieji parašė (pasirašė) pareiškimus. Mano tėvas, dar visai neseniai nusikratęs kumetystės, į Balčių dvarą, į „steigiamąjį“ (mūsų santvarka tiesiog akiplėšiškai moka savo žingsnius dangstyti padoriais žodžiais: susibūrė, susivienijo, žemę ėmė dirbti kartu, panaikino ežias – ištisa kloaka melo lyrikos ir demagogijos!), nėjo, pasiuntė nepilnametį sūnų, mano brolį. Pargrįžęs tas pasakojo, kaip galifė kelnėmis mūvintis žmogus vienai moteriškei grasino pistoletu, daug ką nakčiai uždarė atšaldyti protui, suprasti, kad naujas gyvenimas neduodamas be sunkumų ir skausmų.

Pargrįžęs iš Nemakščių miestelio, tėvą radau galutinai priblokštą, praradusį bei kokią viltį. Brolis, laisvanoriškai atidavęs taip sunkiai įsigytą tėvo žemę, trainiojosi lyg nusikaltėlis. Dar anksčiau, prieš penketą metų, sugrįžus rusų kariuomenei ir spalio naktį mūsų sodyboje susiglemžus viską iki paskutinio siūlagalio (ir maisto atsargas, ir drabužius, ir patalynę, netgi vaikišką kamštinį pistoletuką), tėvas pasakė: „Viskas. Gyvenimo jau nebebus…“ Ir šit dabar, 1949-aisiais, ryškiai pradedamas naujasis negyvenimo žingsnis. „Motin, – sakė jis vieną 1943 metų žiemos rytą, atsisėdęs lovoje ir žvelgdamas pro savo trobos langą į  s a v o  apsnigtą lauką, – motin, ateik.“ Motina atėjo iš plūktinės virtuvės ir sustojo prie tėvo lovos. „Tėvai, kas, ko verki?“ O tėvas žiūri į savo laukus ir toliau, link Balčių miško. „Motin, šiandien jau nebereikia eiti mušti skambalo.“

Būdamas kumetis, tėvas ėjo ir kažkokias dvaro pirmininko pareigas, iš vakaro išklausydavo ūkvedžio nurodymų, o rytą pirmasis turėdavo atsikelti ir reikiamu laiku mušti tarp klevukų pakabintą noragą – šaukti rinktis kumečius, skelbti darbų pradžią, paskirstyti tuos darbus. Paskui ir jis eidavo į laukus kartu su visais, dirbdavo iki vėlumos. Šitaip bemaž keturiasdešimt savo gyvenimo metų – iš pradžių pas ūkininkus, paskui dešimtmečius kumečiu dvare! Šit kodėl tėvas verkė keturiasdešimt trečiaisiais savo gyvenimo metais, atsibudęs savo troboje ant savo žemės. Verkė iš džiaugsmo, nes pagaliau ištrūko iš ano „kolchozo“! Deja, čia pat buvo naujojo „steigiamasis“.

Kam šiandien apie tai rašyti? Informacijos čia lyg ir nėra jokios, visi viską žinome. O ką daryti, kad ir mano viduje tūno anie tėvo ir motinos genai, ir naivūs, juokingi atrodo tie, kurie apie valstietį ir žemę siūlo kalbėti tik žemę dirbantiesiems. Kalbėti, rašyti, prisiminti ir priminti verčia dar ir tai, kad šiandien mokslo žmonės (žemės mokslo!) aiškiai įrodė, jog žemė žmogui dosni ir gera tuomet, kai žmogus ją laiko sava, kada ji iš tikro yra sava. Žemė su žmogumi turi būti tvirtoje santuokoje, ir ne civilinėje, o surištoje Dievo pasiuntinių toje pačioje žemėje. Žodis apie kaimo žmogų šiandien prašosi būti išgirstas dar ir todėl, kad tebėra daugybė teoretikų, kurie įsikibę laikosi paties velnio sugalvotos kolektyvinio žemės dirbimo teorijos (kolektyvinės santuokos negali būti!), įrodinėdami, kad tiktai šitaip žemės ūkis gali klestėti, eiti pažangos keliu. Esama daug ūkių pirmininkų ar direktorių, kurie turi geras galvas ir nėra iš savęs išvarę žmoniškumo, bet, šitiek metų būdami  v a d o v a i,  šiandien negali atsidžiaugti patys savimi, kad vis dėlto ūkyje šis tas padaroma, ir padaroma, suprantama, ne be jo, vadovo, nuopelnų. Taip, tas tiesa, atleiskite už požiaurį palyginimą – ir Volgos-Dono kanalas juk buvo išraustas ne be vadovų! Įsitraukęs į dešimtmečius trunkantį priverstinio darbo ritmą (aritmiją – būtų tiksliau pasakyta!), toks vadovas (ir ne jis vienas, ūkyje jų yra nemaža) jau nebegali matyti (arba gali sunkiai) esminių bjauriai sujaukto žemės žmonių gyvenimo šešėlių. Ne taip seniai Rašytojų sąjungos klube vienas garsus ūkio pirmininkas susižavėjęs kalbėjo apie ūkio valdymo principus, ir iš jo veido buvo matyti, kad šitie principai jam daug svarbesni už žmonių  g y v e n i m o  ir  d a r b o  principus.

Žodis apie žemės ūkio žmogų į viešumą išeina dar ir todėl, kad bandos gyvenimo šalininkai (valdymo modeliuotojai) mus, jau nebe žemės ūkio žmones, puola tokiais argumentais: tai ką, gal kaimo žmogui nereikia karšto vandens, ambulatorijos, valgyklos, mokyklos, bibliotekos? O visa tai jis gali turėti tik bandoje, tik didžkaimyje, kaip apie gyvenvietes kadaise yra pasakęs poetas Albinas Žukauskas. Betgi ar šiandien civilizuotame pasaulyje negalima turėti šilto vandens gyvenant gražiai medžiais apsodintame ūkyje, į kurį nuo didesnio, asfaltuoto pagrindinio kelio ateina irgi medžiais apsodintas (gal net ir išasfaltuotas, o žvyruotas – būtinai) keliukas. Atleiskite, bet iki ambulatorijos ar ligoninės apskrityje (ar rajone, kaip dabar vadiname), iki vaistinės, parduotuvės ar bibliotekos ūkininkas bet kada gali nuvažiuoti savo automobiliu, o į mokyklą vaikus kasdien gali surinkti specialus autobusiukas, už kurio išlaikymą ūkininkai moka tam tikrą sumą litų ar konvertuojamų rublių… Beje, kas lengviau: ar dešimt penkiolika kilometrų pavažiuoti iki vaistinės, parduotuvės, ar kasdien po dešimtį ar dvylika kilometrų barškintis su kibirais melžti savo karvės? O šiandien taip daryti tenka ne vienam kaimo žmogui. Jei žmogus gyventų savo ūkyje, tai jo vaikas po pamokų kasdien grįžtų į  n a m u s,  į savo namus, į savo šeimą, tėvai lauktų pargįžtant  s a v o  vaiko, pavasarį pirmoji gegužė rikteltų savo žemėje, savo ievoj. Tikrai tikiu, kad šitokiomis sąlygomis užaugtų dvasiškai turtingas žmogus, žmogus su gražiais savo išskirtinumais.        Sentimentali romantika? Sakykit kaip norit tie, kurie žavitės vadovavimo modeliais, o žmogui smagiau gyventi, kai niekas jam nevadovauja arba vadovauja tiek, kiek gali nesipurtydamas priimti žmogaus vidus. Sakysite, kad laikas, gyvenimas jau įrodė savo tiesą ir bet kokios kalbos apie čia nupieštąjį paveikslą yra tuščias reikalas. Šioje vietoje norėčiau palyginimui prisiminti vieną mažą atsitikimą: prieš daugelį metų Vilniuje buvo surengta jaunųjų dailininkų paroda – netikėta, išsiskirianti. Daug ginčytasi, diskutuota. Dienraštyje pasirodė itin kritiškas vieno žurnalisto atsiliepimas apie tą parodą. Rodos, bene svarbiausias jo kritikos argumentas buvo tai, kad dailininkai atitrūkę nuo tikrovės, kad nemato to, kas teigiama, pažangu, ir panašiai. Rodos, keli ar vienas menotyrininkai, o gal ir patys dailininkai tam žurnalistui po kurio laiko iš peties laikraštyje surašė atsakymą, įrodydami jo neišmanymą. Tačiau tas žurnalistas, matyt, turėjo gerą uoslę, o gal jis ir parašė palieptas kito, aukštesnio, dar geriau užuodžiančio, nes dar po kurio laiko partijos CK šią parodą įvertino kategoriškai neigiamai. Teko su tuo žurnalistu pabūti sykiu kariuomenės stovykloje; prisiminęs aną įvykį, jis didžiuodamasis pasakė: „Gyvenimas parodė, kad aš buvau teisus“. Buvo graudoka matyti šitą žmogų, kuriam gyvenimas yra kokio nors CK parodymas. Lygiai taip pat yra graudokas, o kartais pyktį keliantis argumentas, kai sakoma: ir kaimo žmogus nori karšto vandens… Bet argi šito karšto vandens reikia būtinai ieškoti mieste, ar negalima jo pasišildyti  s a v o  s o d y b o j e?

Klausimas – iš kur tas vargšas valstietis, ūkininkas imtų pinigų tam savo gyvenimui su karštu vandeniu susikurti? Tegu tiksliai apskaičiuoja skaičiuotojai, tačiau oficialiai po karo Lietuvos žemės ūkis yra gavęs ne mažiau kaip 15 milijardų rublių valstybinių investicijų, o kiek dar yra įdėję patys žmonės, ūkiai, o už kiek milijardų buvo sunaikinta žemės ūkio turtų, vien tik norint pasakyti: pats  g y v e n i m a s  į r o d y s, kaip teigė tas žurnalistas, sulaukęs CK nutarimo. Žinoma, paskaitęs čia tuos pasamprotavimus, ne vienas gali priekaištauti: taip tai taip, bet viskas jau yra praėję! Žinoma, praėjusio laiko nesugrąžinsi. Prieš daugelį dešimtmečių buvusi natūrali žemės ūkio gamyba (gaminta maždaug tiek, kad valstietis galėtų patenkinti savo šeimos reikmes) dabar visame pasaulyje yra smarkiai supramonėjusi; tas ypač būdinga didžiosioms valstybėms – beje, ir jos skaudžiai junta žmogaus atotrūkį nuo natūralaus santykio su žeme. Mes, mažo krašto žmonės, galime džiaugtis, kad ir po visų klaikių negandų natūralusis, žmogiškasis šaltinis vėl ima veržtis, nors dažnai ir ne toje pačioje vietoje, kur jis buvo užverstas visokia bjaurastim, bet trykšta, ištryško jis dabar, ėmė atsigauti ūkininkų ambicijos, noras žemę dirbti pagal savo išmanymą. Tiktai gaila, kad šiame kelyje sudaroma daug kliūčių.

Bijausi, kad vienas kitas čia pasakytas žodis dėl atgimstančio kaimo ir dėl atsigaunančių ūkininkų vėl sukels funkcionierių (tikrąja to žodžio prasme – funkcionierių) pyktį: ko tie rašytojai ir visokie paišytojai kišasi ten, kur nieko neišmano? Atsiprašome, daug ko neišmanom, tačiau tai, kad kiekvieno žmogaus siela veržiasi stiprinti, tvirtinti savo prigimtį, savo individualybę, žinome. Be to, ar mes, rašytojai ir paišytojai, ne iš jūsų, „socialistinio“ kaimo modeliuotojų ir valdymo programuotojų, nuolat girdėjome pamokymus, apie ką ir kaip rašyti? Ar ne jūs dar visai neseniai mus graudenote, kad mes, rašydami apie individualią kaimo žmogaus (kaip ir apskritai žmogaus) paskirtį ir prasmę, norime atgaivinti patriarchalinį kaimą, kad mes nematome pažangos, kad apskritai pasisakome prieš progresą? Koks velnias, kaip sako žmonės, jums blauzdą laužė taip skubintis griauti vienkiemius, ar jūs nuoširdžiai buvote tamsuoliai, ar  n u o š i r d ž i a i  suvokėte, kad vienkiemių naikinimas yra daugiau negu sodybos palaidojimas žemėje? Jei tai supratote nuoširdžiai, tai jūs taip pat nuoširdžiai kasėte duobę lietuvių tautos dvasiai, savitumui, o gal net ir gyvybei! Pereikit šiandien švilpiniuodami per dykvietes vietoj buvusių  g y v e n i m ų  ir stabtelkite kokiame jūsų pastangomis, laiminimais sukurtame didžkaimyje, užeikite į šalčiu dvelkiančius, milijonus kaštavusius kultūros namus, pasigėrėkite silikatiniais namais, kurių ne viename begyvena tiktai karšėjimo laiką baigiantys senukai, nes vaikai vis tiek pabėgo į didmiestį, nes ne vien karšto vandens žmogui reikia, o ir  n a t ū r a 1 i o s  tiesos.

Užteks samprotauti. Dieve padėk tiems, kurie garsiai pasakė: norim turėti savo gyvenimą. Kita, kolektyvinio gyvenimo modeliuotojų (ar išlaikytinių), grupė sako: sunku savarankiškai gyventi, tiek rūpesčių, tiek darbo. O kitas – jau ne iš tos modeliuotojų kastos, o iš pačių žemdirbių – pritaria: velniams man reikia tos žemės, tų vargų? Irgi tiesa: ir anais laikais buvo tokių, kuriems žemės nereikėjo, nes nugriebęs kokį centą, praleido jį per gerklę. Tokiems kolektyvinis gyvenimas – aukso amžius. Tokie jį gal ir sumislijo. Tie, kurie nuoširdžiai mano, jog, dirbdami dabartinėmis kolektyvinėmis sąlygomis, mažiau pavargsta ir mažiau turi rūpesčių, nuoširdžiai ir klysta: tai, kad kiekviena dabartinio nuasmeninto darbo valanda daug kam išrodo lyg ir lengvesnė, tik paliudija, jog  i n d i v i d o  poreikius, troškimus yra giliai paėdęs apgaulingai išlaisvintu skelbiamas kolektyvinis žemės darbas. Žmogus, tariamai išlaisvintas nuo žemės darbų rūpesčių, yra tikrai išlaisvintas ir nuo tobulėjimo rūpesčių.

 

 

,,Pergalė“, 1989, nr. 10

Parašykite komentarą