Veronika Povilionienė

AŠTUONIŲ VAIKŲ MOČIUTĖ VERONIKA POVILONIENĖ: SVARBIAUSIAS TURTAS – ŠEIMA

Eglė JUOZĖNAITĖ

Iš Dzūkijos kilusiai, nacionalinės kultūros simboliu tapusiai lietuvių liaudies dainininkei Veronikai Povilionienei visai neseniai gimė anūkas. O prieš du mėnesius – anūkė. Dabar jau aštuonių anūkų močiutė, etnologė  V.Povilionienė „TV publikai“ papasakojo, kokį patiekalą jos sūnus gamina per Kūčias ir kaip keitėsi Kalėdų tradicijos laikui bėgant.

– Kaip pasikeitė Kalėdų laikotarpio tradicijos?

– Šventimas pasikeitė. Anksčiau advento laikotarpis buvo ramybės, susikaupimo metas. Kai aš auginau savo vaikus, pasninkaudavome, trečiadieniais ir penktadieniais nevalgydavome mėsos. Dabar vaikai turi savo šeimas, savo papročius. Ateitų dabar kokia mergaitė ir pasakytų, kad nevalgo penktadieniais mėsos, tai tikriausiai visi ją pirštais užbadytų. Dabartinis metas kitoks. Aš tokio blizgesio, tokio koncertų gausumo su pasipinigavimu kaip per adventą nelabai matau. Anksčiau adventas buvo ramybės, pakantumo metas. Negalima buvo skaldyti malkų, pyktis. Nieko negalima. Pasikeitė viskas. Eglutės žiebiamos viena po kitos. O eglutės į Lietuvą atėjo gal po Pirmojo pasaulinio karo. Aišku, geriau eglutę užsižiebti negu kokius nors baisius filmus per televizorių žiūrėti.

– O kokia yra visa eglučių atsiradimo Lietuvoje istorija?

– Pirmiausia mokyklose eglutės atsirado ir pradėjo jas puošti po Pirmojo pasaulinio karo. Tada prasidėjo komunistų kova su Bažnyčia. Būdavo užpirkti ir spektakliai, koncertai, visi vežami linksmintis, kad tik nebūtų žmonės su šeima, nesilaikytų savo tradicijų, o būtų pionierių rytmečiuose.

Mano laikais būdavo net ne eglutė puošiama, o tiesiog šakos. Ant jų būdavo sukabinami raudoni obuoliukai. Jeigu dar būdavo saldainių su blizgančiais popieriukais, tai, Dievuliau, kokio grožio eglė buvo. Žaisliukų mažai kas turėdavo, po karo pas mus jų nebuvo, bet mes neturėjome. Darydavome žaisliukus ir girliandas iš šiaudų, popieriaus. Dar kokią šermukšnio uogą įverdavo kas nors. Tarp langų įdėdavo vatos, o ten jau iškarpytas gražias snaiges. Spinteles visados nupuošdavo gražiais karpinukais. Bet svarbiausia buvo ne pats eglutės puošimas, o laikas, praleistas su šeima, artimaisiais.

– Koks buvo jūsų Kūčių stalas, kuo patiekalai skyrėsi regionuose?

– Pas mus dvylika valgių buvo, bet, pavyzdžiui, kūčiukų, kuriuos valgė visoje Lietuvoje, suvalkiečiai nekepdavo. Jie darydavo lazankes arba skryliukus. Tokius kvadratėlius, kuriuos aguonpieniu užpildavo. Žemaitijoje virdavo barštelius su grybų ausytėmis. Kitur troškindavo kopūstus su bulvėmis. Bet visur būdavo žuvis, silkė, aguonpienis, medus, kruopos, šiupiniai. Taip pat kisielius. Avižinio kisieliaus Dzūkijoje nelabai būdavo, kiek pamenu. Visi darydavo tirštą, beveik kaip želę, spanguolių kisielių. Mūsų didžiausias Kūčių valgis yra pyragėliai arba koldūnai su grybais. Sūnus labai gražiai juos padaro. Visi jų mielai laukia ir pasigardžiuodami valgo.

– Per Kalėdas visi kepa vištą ar kalakutą. Iš kur atkeliavo ši tradicija?

– Manyčiau, kad kalakutas atėjo iš Amerikos. Dar vienas dalykas. Kai aš jau buvau nutekėjusi ir lankiausi pas savo auklėtoją talkoje, tai labai nusistebėjau. Ji ruošėsi darbininkams kepti vištą, bet jie pasižiūrėję sakė: „Ne, ne, mokytoja, mes šito nevalgome, mums duokit lašinių.“ Žodžiu, višta, paukštiena dažniausiai būdavo ligonių maistas. Jau jeigu kokia nesveikata būdavo, tai virdavo sultinį, tos vištos patrupindavo. Višta buvo paskutinis maistas. Dabar pasikeitė viskas.

Kiek atsimenu, iš mėsos kepdavo zuikį. Čia buvo prabanga. Būdavo ir dešrytės virtos, bet dažniausiai per pietus, nes iš ryto važiuodavo, bėgdavo visi bažnyčion. Tos ankstyvosios mišios, rarotos, buvo labai svarbios. Pono Dievulio visi prašydavo sveikatos, laimės, kad viskas šeimoje ir žemėje būtų gerai. Kartu tai buvo paties žmogaus susikaupimas. Net vaikai į tas mišias eidavo noriau negu į bet kurias kitas. Tai buvo Dievulio gimimo laukimas. Gal tas Dievulis ir buvo toli, bet visiems atrodydavo, kad skraido angelai, kad kažką atneša, kad senis ateina su dovanomis.

– Koks buvo lietuviškas Kalėdų Senelis?

– Kalėdų Senelis yra atėjęs iš kitų kraštų. Lietuvoje vaikščiodavo Kalėda. Jis vaikščiodavo pas kaimynus, pabelsdavo į langą. Išgirdę beldimą klausdavo: „O kas čia vaikšto?“ Jis atsakydavo: „Ateina Kalėda ir atneša laimės, Kūčią.“ Visa tai buvo skirta vaisingumui, kad gerai augtų javai. Nenešdavo telefonų, nebent riešutus. Kalėda neturėjo raudonų drabužių, jis būdavo su kailiniais, kepure, barzda. Tarybiniais metais buvo Ded Moroz, slavų Kalėdų Senelis, bet mano šeima tarybiniais metais tikėjo seniu Kalėda. Slavų dievas turi pompastikos, o mūsiškis labai paprastas, šaliku apsivyniojęs, su vyžomis.

– Taigi visos tradicijos, kokios jos būtų, akcentuoja dėmesį šeimai, savai giminei?

– Taip. Tik dabar mes į šeimą nelabai kreipiame dėmesio. O seniau šeima buvo viskas. Žiūrėkite, tauta buvo ištremta. Jeigu ne šeima, nežinau, kaip žmonės būtų išsilaikę kokioje Vorkutoje ar dar kur nors. Ištremti. Dabar bėga iš Lietuvos. Nesuprantu kodėl. Tada tremtiniai, grįžę į Lietuvą, nerado nieko, net „cveko“ sienoje, o vis tiek kūrėsi, gyveno, išgyveno. Dabar mes visi galvojame apie telefonus, mašinas, keliones. Labai reikėtų pagalvoti apie Tėvynę. O geriausiai Kalėdų dvasią atspindi Vilniaus Šilo specialiosios mokyklos mokinio Danieliaus Kalinausko sukurtas eilėraštis pavadinimu „Naktis ir angelas“: „Ant pušų baltas sniegas, Žemėj tylu, tu ateik tamsią naktį, paklausyt angelų. Tau angelas sako, kad nori pakilti, nuskristi į dangų, įžiebti ten viltį. Vilties kibirkštėlę įžiebti aukštai, nunešti į Žemę, kad šviestų ilgai. Ant šakų baltas sniegas, mėnulio šviesa, mano angelo balsas ir širdies šiluma. Tylią naktį žvaigždėtą, kai aplinkui tamsu, lai kiekvieną aplanko kuo daugiau angelų.“ Tai eilėraštis vaiko, kuris yra pusiau paralyžiuotas. Aš nežinau, kuo jis rašė, bet jo kūrinyje yra Kalėdų viltis. Tas vaikas džiaugiasi tuo, ką turi. O svarbiausia, jis linki kitiems turėti daug daug vilties.

Parengta pagal priedą „TV publika“                          2015-12-24

Parašykite komentarą