Donata Marčiulionytė

Baimė gyventi

sų šiandieninis pasaulis kupinas baimių, fobijų ir streso. Žmonėse susiformavęs genas, pavadinimu baimė, įsišaknijęs keliose kartose ir tęsia savo egzistenciją. Žinoma, nėra ko norėti, kai mūsų seneliai ir tėvai išgyveno tokius pasaulinius sukrėtimus kaip karas, koncentracijos stovyklos, komunizmas ir diktatūra. Šie pasauliniai įvykiai visiems laikams pakeitė žmonių psichologiją ir vertybes. Bijoti kažko tapo įprasta.

Kai šiek tiek keliavau po Izraelį ir lankiausi Jeruzalėje, gidas žydas, didžiąją gyvenimo dalį gyvenęs Odesoje, bet prieš porą metų grįžęs į Jeruzalę, sakė, jog žydai, jau gimsta su baimės ir pavojaus jausmu. Sprogimai ir grasinimai jiems tapo taip pat įprasti, kaip mums rytinė kava. Kiekvienas žydas, gyvenantis Izraelyje, žino, kad ryte išleidęs vaikus į mokyklą gali jų nebepamatyti. Tai yra siaubinga ir nenormalu.

Ar tam mes gimėme ir buvome sukurti, kad nuolat vienas su kitu kariautume ir visą gyvenimą jaustumėmės nesaugūs, įsitempę, o galiausiai mirtume nuo vėžio, kurio pagrindinis sukėlėjas yra stresas ir nervinė įtampa. Kažkoks labai jau keistas gyvenimo ciklas.

Tačiau šios baimės yra ne tos, kurias pasirenkame patys ir kurias galime valdyti. Jeigu kiekvienas pagalvotų apie tai, ko bijo ir dėl ko jaučia pavojų, susidarytų nesibaigiantis sąrašas, ir tai nebūtų vorų ar pelių baimė.

Žmonės bijo likti vieni, būti atstumti, pasirodyti kvaili, nesudaryti teigiamo įspūdžio, kalbėti, reikšti savo mintis. Ir baisiausia baimė, kuri tik gali būti, – tai būti savimi. Kiekvieną dieną žmogus kažko išsigąsta. Tai gali būti pasąmoninis išgąstis, tačiau jis anksčiau ar vėliau perduos reakciją organizmui ar psichikai.

Kiek yrą pasaulyje žmonių, kurie nuolat bijo susirgti, dažniausiai vėžiu. Ar jų gyvenimas ramus? Be abejonės, kad ne, netgi jei jie niekada tuo „išsvajotuoju“ vėžiu ir nesusirgs, bet kiekvieną dieną atras kokį nors simptomą ar numatomą grėsmę.

Žmonės taip pat bijo tamsos, bijo būti užpulti, bijo nepažįstamų žmonių, kurių išvaizda atrodo įtartina. Tokių baimių yra begalybė, ir kiekvienas mūsų turime kokią nors kvailą savo baimę, kuri yra visiškai neracionali, bet jos atsikratyti ne taip jau ir lengva.

Aš labiausiai bijau nežinomybės. Nesvarbu, kokia tai būtų nežinomybė, bet kai ji ateina, jaučiu, kad mano logiškas mąstymas kažkur dingsta ir atsiveria durys fantazijai. Man baisu, kai girdžiu garsus ir nežinau, kas tų garsų sukėlėjas, man baisu, kai žinau, kad mano artimieji kažkur keliauja ir nežinau, ar jau saugiai pasiekė tikslą, man baisu, kai einu į egzaminą ir nežinau, kokia atmosfera tvyro salėje ir kaip jausiuosi pradėjusi egzaminą. Man baisu, kad ateitį gaubia tik vienas dalykas – nežinomybė. Kai nežinai, jautiesi praradęs valdžią ir organizuotumą, jautiesi taip, lyg neturėtum visiškai jokios sprendimo laisvės, nes nežinai, nieko nežinai. Žinojimas suteikia pasitikėjimo savimi ir bebaimiškumo. Vieną kartą atsidūręs kokioje nors pavojingoje situacijoje kitą kartą jau žinosi, kaip elgtis, o kai žinosi, nieko nebebijosi.

Manau, kad gyventi baimių apsuptyje yra kvaila ir nesveika tiek kūnui, tiek sielai. Suprantu, kad apsimesti, jog nebijai ir iš tiesų nebijoti – du skirtingi dalykai, bet viską galima pakeisti.

Baimės jausmas yra labai stiprus, bene vienas stipriausių jausmų, kokius tik galima jausti. Yra sugalvota daugybė būdų, kaip tų baimių atsikratyti, bet aš žinau patį geriausią – tikėti. Kai tiki, kad tau viskas bus gerai, viskas ir būna gerai.

Tai nebūtinai turi būti tikėjimas Dievu, tai gali būti tikėjimas savimi ir žmonėmis, tikėjimas gerumu ir pagalba. Niekam ne paslaptis, kad tikinčiam žmogui labai lengva gyventi, nes kai tiki, žinai, kad tau nieko blogo nenutiks, o jei ir nutiks, na, matyt taip ir turėjo būti. Žmogus visur su savimi nešiojantis tikėjimą tampa bebaimis ir svarbiausia – laisvas. Jis gali laisvai vaikščioti į darbą, juoktis ir negalvoti, kad galbūt greitai ir nelauktai kažkur kažkam kažkas atsitiks ir kažkaip paveiks visą pasaulį, o tuo pačiu ir jį.:

Laisvas žmogus mato tik tai, kas jį iš tiesų supa – meilę, gerumą, grožį ir pasitikėjimą savimi bei pasauliu.

 

 

,,Naujos tėviškės žinios“, 2012-10-11, 4

Parašykite komentarą