Juozas Brazaitis

Dvasinis lietuvio veidas nepriklausomoj Lietuvoj

Nepriklausoma Lietuva, nepriklausomas joje lietuvis – yra nuolatinis mūsų idealas.

Tačiau nepriklausomybė visuomet yra tik reliatyvi. Kiekviena valstybė priklauso nuo kitų. Tiek materialiai, tiek dvasia. Kiekvienas lietuvis savo valstybėje jau irgi yra priklausomas nuo esamosios epochos ideologinės, socialinės bei politinės padėties, nuo visos tautos išgyventojo likimo. Neįmanoma įrodyti, bet vis dėlto patikima tezė, kad 99% žmogus veikia kitų įtakoj, ir tik paskutinis procentas yra jo nuosavasis „Aš“. Tačiau šitas nuosavasis procentas duoda toną visai žmogaus individualybei. Kaip raugas minkymui. Ir svarbu tik, kad savoji individualybė pajėgtų- prisiimti tas visas įtakas, perdirbti jas kaip medžiagą, bekurdama ir bepilnindama savo dvasinį veidą.

Susekti dabartinio lietuvio tipą, sucharakterizuoti jau nepriklausomos Lietuvos žmogų yra labai sunku. Dar per arti jo esama. Dar per daug mūsų akis pagauna atskiras smulkmenas. Jos nustelbia ir kliudo suvokti esminius bruožus. Dar per daug jame patys esame pasinėrę, dėl to subjektyviai lengva pasisakyti. Tik tada, kai galės jau kiti pažvelgti į dabartinį lietuvį iš perspektyvos, tada vaizdas bus ryškesnis, pilnesnis ir objektyvesnis. Tačiau dabartis reikalauja pamėginti diagnoziškai pažvelgti į lietuvį, kitaip sakant, į save pačius, kad galėtum dar bent kiek dvasinio veido formaciją bei kuraciją pasukti racionalesne linkme.

Nepriklausomoj Lietuvoj visuomenė jau kompaktiškesnė kaip anksčiau. Jos neskaido jau taip griežtai socialiniai skirtumai. Nebėra bajorų ir baudžiauninkų. Vadinas, nebėr antagonizmo tarp tų dviejų socialinių luomų. Jėgos gali eiti ne tarpusavio kovai, bet kūrybai. Tiesa, jau stovime akivaizdoje naujos galimos socialinės kovos. Gali prasidėti, tradiciniu terminu tariant, socialinis antagonizmas – tarp proletarų ir kapitalistų. Mes neturime, objektyviai imant, kapitalistų. Mūsų milijonieriai arba dar negimę, arba skolose paskendę. Tačiau ne kapitalo kiekybė nulemia kapitalizmą ir kovą su juo, o kapitalizmo dvasia. Kapitalizmo dvasia yra tie nusiteikimai, kurie turtingesniuosius skatina išnaudoti neturtingąjį, nepagerbti jame žmogaus ir neduoti jam pragyvenimo sąlygų, būtinų žmogui. Proletarų – taip, jau turime. Turime daug neturtėlių, nepajėgiančių duonos kąsnio užsidirbti. Bet svarbiausia – jau atsiranda proletaro dvasia – būtent, pasijutimas, kad turtingesnis išnaudoja, kad jis yra skriaudėjas, kad jo turtas turi priklausyti visiems; tai pavydas ir pagieža, su kuria neturtingasis kreiva akim pažiūri į turtingąjį. Čia bus užuomazga naujai socialinei kovai, jeigu tinkamu laiku nebūtų pašalinta jai proga. Tačiau ligi šiol šita kapitalistinė, o ypačiai proletarinė dvasia dar nėra labai stipri, ir socialinė kova dar nėra suskaldžiusi – mūsų visuomenės. Joje aiškiai pirmaujamas balsas tenka ūkininkams ir iš jų kilusiai šviesuomenei.

Kontaktas tarp ūkininko ir šviesuomenės, užsimezgęs slaptosios kovos laikais, pasiekęs aukščiausią laipsnį nepriklausomybės kovų laikais, irgi. nėra nutrūkęs. Vis dėlto jis yra apsilpęs. Neabejotinai apsilpęs. Apsilpęs, kaip paskiau mėginsimi iškelti, dėl šviesuomenės kaltės. Apsilpęs ir dėl pačių valstiečių natūralaus psichikos pasikeitimo. Senesnių laikų valstietis į inteligentą žiūrėjo su dideliu respektu, pasitikėjimu, pagarba ir meile. Nelemtas šviesuomenės autoriteto piktnaudojimas tą pagarbą liaudies akyse stipriai sukrėtė šviesuomenę ir jos darbą liaudis ima žiūrėti ne kartą jau su panieka,, su kartėliu. Išaugo liaudyje kriticizmas. Mato šviesuomenėje valdininkėlius, kuriems algelė svarbu. Paties valstiečio ūkininko savisąmonė, jo individualizmas jau sustiprėjo. Jis pradėjo jaustis ne dulkė ir ne plytelė valstybėje, bet jėga, reali jėga.

O kada ji pasijus išnaudojama, tada nepalankus žvilgsnis turės tendencijos pavirsti prieštaraujančiu veiksmu. ,.Mes tiems Kauno ponaičiams nuausim šilkines pančiakas“, grasinamai ištrūksta posakiai. Tiesa, ūkininkas vis liks ūkininkas. Jis nepaslankus. Jis pasiskųs, pakeiks, bet vis tiktai tarp savęs; kad ir šiaušdamasis, jis eis jam dedamas pareigas, kol bus neorganizuotas. Bet tik organizuotas jis galėtų pasinešti destruktyviniam darbui, kovos keliui. Paradoksas, kad organizuotas ūkininkas gali būti pavojingas, bet tai faktas. Antra vertus, tik organizuotasis ūkininkas gali išsilaikyti koordinuotam su šviesuomene darbe. Taigi organizacijos reikšmė priklausys nuo to, kokia bus pati organizacija. Destruktyviam darbui lengva būtų pastūmėti ūkininką, nes jis paskiausiais laikais yra labiau sumaterialėjęs, nusižiūrėdamas į šviesuomenės, ypačiai valdininkų, gyvenimą, o šiandien jam ne paslaptis gyvenimas ne tik jo valsčiaus ir apskrities inteligentų, bet ir aukščiausiųjų valstybės pareigūnų. Tiesa, tarp tų pareigūnų galėtų rasti ir nuostabaus pasiaukojimo ir idealizmo bruožų, bet tokia jau visų žmonių prigimtis – pastebėti kas juoda ir pagal tuos dalinius juodumus susiformuoti visuotinę opiniją apie šviesuomenę. Sulaikyti nuo materialėjjmo ir pagiežingumo sunkiau ir religijai. Tie patys inteligentai kaime religiją yra žymiai suracionalistinę ir net sureliatyvistinę jos reikalavimus. Jeigu anksčiau religijos normos, vadinamieji įsakymai, buvo be apeliacijos vykdytini, tai dabar ne vienas iš tų įsakymų yra racionalistiškai pasveriamas: vykdyti, ar ne. Tai yra natūrinio žmogaus kelias į kultūrinį žmogų. Dabartinė šviesuomenė tą kelią jau yra nuėjus. Šviesuomenėj religijos reikalavimai buvo ,,sukritikuoti“ kitados, visai nevykdomi. Naiviai, tėvų namuose būdami, tos religijos laikęsi, lygiai naiviai ją paniekino, iš tėvų pasitraukę. Dabar jau sąmoningai šviesuomenė grįžta prie religijos; sąmoningai įsitikina religijos reikalavimų natūralumu ir racionalumu ir imasi juos vykdyti. Kaime šitas procesas dar bus. Tik organizacinis gyvenimas palaiko ūkininko ir religinį gyvenimą, ir jojo socialinę sąmonę, ir jo idealizmą.

Šitokis kelias ūkininko dvasiai gal charakteringiausias yra suvalkiečių tarpe. Jie toliausiai yra pažengę kultūros istorijos raidoje. Mažiausiai juo yra pažengęs aukštaitis. Jis dar nėra sutraukęs natūrinio žmogaus dvasios dorybių. Bet ir jam grės tas pats kelias – vėl, jeigu sąlygos bus tokios, kokias jis randa šviesuomenės gyvenime. Ir čia tenka žiūrėti, kad tas kelias būtų palankiausias ir jam, ir visai valstybei.

Šviesuomenės, kuri jau lemia valstybės gyvenime, šituo trumpu nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pažymėtinos trys kartos: seniausia, vidurinė ir jauniausia. Visos jos yra kilusios iš to paties kamieno – iš kaimo. Tas kamienas skirias nebent jauniausios kartos, nes tik paskesniais laikais taip stipriai pasikeitė ūkininko psichologija. Jeigu šitų trijų kartų dvasinis veidas nėra vienodas, daugiau kaltos tos aplinkybės, kurios dėjo bruožą po bruožo mūsų šviesuomenės dvasiniam vaizdui. Būtent, seniausioji karta, kurios veteranai eina vienas paskui kitą į kapus, savo etninį pagrindą kultivavo Rytuose; vidurinė karta, kurios daugumas dabar yra įstoję į kuriamąjį darbą, kultivavosi Vakaruose; jauniausioji karta, tik dabar pradėjusi reikštis viešajame gyvenime, jau išaugo ir subrendo čia pat Lietuvoje.

Rytų gyvenimas su savo biurokratine karjerizmo atmosfera daugelį mūsų šviesuomenės prarijo. Iš šimtų lietuvių studentų lietuvybei išliko ištikimi dešimtys. Už tat likusieji buvo aistringi idealistai, kurie būsimąja Lietuva tikėjo, jos ilgėjosi, realiai jai dirbo. Tačiau ir jie, kaisdami Rytų atmosferoje, buvo gavę svetimųjų bruožų. Socialiniu atžvilgiu jų daugumas tapo socialistinės luominės valstybės šalininkais; mažesnė dalis palinko į darbininkų luomą, didesnė -: į valstiečius. Religiniu atžvilgiu – mažesnė dalis buvo ateistai, didesnė – indiferentai, liberalai, su aiškiomis antipatijomis Bažnyčiai. Dalis pasinešė ir į aiškų nihilizmą – visa ką neigti, šaipytis. Tačiau tai buvo žmonės su nusistatymais; su jais suaugo, sukietėjo. Jų negalėjo pakeisti naujas gyvenimas su teisingais ar klaidingais posūkiais. Dėl to gyvenimo banga juos užpila. Tačiau ligi šiol jų įtaka tebėra stipri praktiniame visuomenės gyvenime, nes jie tebedominuoja akademinėse, ekonominėse, apskritai, aukštosiose sferose. Iš čia suprantamas noras kitai ideologijai, religinei, katalikiškajai, turėti akademiniame gyvenime tam tikrą celę, laisvą nuo anos grupės ideologijos. Lygiai suprantamos ir pastangos su šita cele kovoti.

Tik susikūrus nepriklausomai valstybei, sugrįžo ir kita dalis šitos senesniosios kartos, subrendusios rusų dvasioje. Sugrįžo ir tie, kurie su lietuvybe ryšius buvo kitados tyliai sutraukę dėl gardaus valgio šaukšto, anot Kudirkos. Dėl naujo šaukšto jų dalis ir sugrįžo į Lietuvą ir ėmė. dėtis tikraisiais lietuviais. Iš jų išaugo eilė savanaudžių, veidmainių, idealistinėmis skraistėmis prisidengusių savo grobuoniškus norus. Juos teisingai ir talentingai Grušas dešifravo Karjeristuose. Iš jų pirmiausia ir atsirado tas grybas, kuris apnuodijo mūsų šviesuomenės veidą: įveisė jame karjerizmo bruožus, demagogijos, kultūrinės stagnacijos, savęs tukinimo; jie suardė liaudies akyse inteligento aureolę ir nutraukė su ja dvasinį kontaktą. Prieš juos ar prieš jų produktą pakėlė pasipiktinimo balsą ir patys taurieji atgimstančios Lietuvos kovotojai: Maironis, Jakštas. Bet jų balsas jau buvo balsas piemens, kuris pernešė per pavojingas klampynes avelę ir pamatė, kad jos neišvengiamai vilkų dantys tykoja. Prieš šitą sumenkėjimą pakėlė balsą jau nepriklausomos valstybės dešimtmečiui praėjus ir tyliai visuomenės gyvenimą stebėjęs Faustas Kirša Pelenuose. Bet irgi veltui…

Aną šviesuomenės kartą vis daugiau atsveria kitos dvi, ypačiai vidurinė, brendusi jau Vakarų Europoje. Į Vakarų Europą mūsų šviesuomenė, kilusi iš valstiečių, pirmiausia patraukė iš kunigų seminarijų. Dėl to pirmieji vakarietiškos dvasios pionieriai buvo kunigai. Tačiau su prieškariniais laikais atsiranda tenai ir pasaulininkų inteligentų. Karta, tiek kunigų, tiek pasaulininkų, kurie brendo maždaug Didžiojo karo metu Vakaruose, ir duoda vieną iš pagrindinių tonų dabartiniam inteligentiniam veidui. Vakarų dinamizmas, organizuotumas, sistemingumas, racionalumas negalėjo palikti svetimi ten studijavusiems lietuviams. Ta dvasia kultivavo flegmatišką, neveiklų, savim nepasitikintį, smulkių užsimojimų etninį lietuvio charakterį, kurį laiką dar kvėpavusį rusiškojo nihilizmo atmosferoje ir apskritai rytietiškame palinkime į refleksiją, ne į akciją. Gal dėl to ir šita karta davė Lietuvai daugiau organizuotumo, užsimojimo, pasitikėjimo savimi ir aktyvumo. Ji gi, permetus savo akciją į liaudį, sukūrė ypačiai organizuotą jaunimo, darbininkų visuomenę. Iš jos lig šiol išeina daugiausia visuomeninės ir kultūrinės iniciatyvos. Tas populiarusis laikrodžio sukimas labai charakterizuoja šitos kartos dinamizmą, kurį stengias subanalinti ankstesnės kartos, ypačiai rytietiškos dvasios stagnacija.

Šitos kartos idėjiniame nusistatyme atgijo ir tai, kas rytietiškoje kartoje buvo paneigta. Aristotelinėje tomistinėje filosofijoje daugumas mūsų vakariečių studentų bręsdami, susiformavo ideologiją, kuri iš esmės gerai harmonizavo su iš tėvų paveldėta dvasia: religingumu, demokratiškumu, lietuvišku tautiškumu, galimu luomų solidarumu. Visa tai šviesuomenė iš instinktyviosios srities valstiečių tarpe pakėlė savyje iki sąmoningo laipsnio. Nenuostabu, jeigu šitą religinės šviesuomenės srovė rado daugiausia atgarsio liaudyje, ypačiai priaugančioje kartoje. Lietuvišką mokyklą baigusieji iš jaunesniosios kartos irgi pritapo prie jos idėjų ar bent tapo jai giminiški.

Putinas Mykolaitis Altorių šešėly gražiai atskleidžia, kaip iš tų pačių Vakarų pūstelia į Lietuvą ir dar kitokių idėjų dvasia. Kunigo daktaro Laibio lūpomis romane prabyla sumoderrninta natūralistinė filosofija, parsinešta irgi iš Vakarų. Spręsdamas individo ir kolektyvo santykius, arba, konkrečiai kalbant, kunigo santykius su savo Bažnyčia, jis mato, kad Bažnyčia iš savo tarnų reikalaujanti visiško pasiaukojimo, visiško atsidavimo, net savęs sunaikinimo dėl Bažnyčios imperializmo. Ir tokis Bažnyčios imperializmas nėra smerkiamas. Nesmerkiamas būtų nė valstybinis imperializmas, kuris asmenybę taip pat sunaikina dėl valstybės gerovės. Ir matom paskutiniais laikais įsigalėjusį praktikoje valstybinį imperializmą, ar fašistinį, ar nacionalsocialistinį, ar komunistinį imperializmą, kuriame respekto asmenybei, žmogui visai nebeliko. Valstybė sprendžia ne pagal teisinius moralinius principus, bet pagal savo naudą. Įsigalėjo praktikoje amerikiečio James pragmatizmas: dalykas yra teisingas tada, kada jis mums duoda naudos.

Šitokios perneštinės idėjos negalėjo pritaikymo ir Lietuvos valstybiniame

visuomeniniame gyvenime; negalėjo jos neatsiliepti ir jauniausiajai kartai.

Jauniausioji karta, dabar beįeinanti į viešąjį gyvenimą, jau yra augusi ir brendusi nepriklausomoj Lietuvoje, lietuviškos mokyklos auginta. Pasikeitus ūkininko psichologijai, ir jaunosios kartos etninis pagrindas truputį kitoks. Pasikeitusi jau ir aplinkuma, kuri formuoja būsimąjį inteligentą. Tačiau šitoje aplinkumoje jis neišvengia svetimų įtakų. Jas pažįsta jau netiesiogiai santykiaudamas su Rytais ar .Vakarais, bet per savo mokytojus, per anų abiejų ankstesniųjų kartų žmones.

Kandidatas į naująjį inteligentą tebekopia daugiausia iš kaimo. Likdamas toj pačioj lietuviškoj aplinkumoj, jis neturi kada nusikratyti kaimiškomis tradicijomis. Naujų tradicijų – inteligentinių jis neturi kur susidaryti, nes jų iš viso dar neturim. Iš kaimo jis atsineša į mokyklą ir paskui į gyvenimą kai kuriuos bruožus; pirmiausia stiprią jėgą, energiją, kuri kalnus kiloja. Tik ji labai neapdirbta. Nėra gimnazijoj nei universitete kas jų sukultūrina ir pakeičia grakštesnėmis tradicijomis. Dėl to kaimiškas vulgarumas, vadinamasis berniškumas, dažnai yra išlikęs ir mūsų kalboj, ir dainoj, ir šokyje, o tapus šiokiu ar tokiu viršininku, ir mūsų santykiuose su klientais.

Tiesa, studentiškos tradicijos šlifuoja būsimą inteligentą. Bet daugelis mūsų akademinių tradicijų yra paskolintos iš antrosios kartos, kuri jas parnešė iš vokiškojo tipo universitetų. Daugelis vokiškųjų, tradicijų, insignijos, špagos, ceremonialas bažnyčioje ir net eilė dainuškų ar dainavimo būdų, prigijo studentuose. Tos tradicijos, kurios vokiečiuose istoriškai yra pateisinamos (pvz., viduramžiškos špagos!), mums pasidarė primestos, mūsų dvasios dar nesu virškintos. Šitos tradicijos tik rodo, į kurią pusę kultūriškai gravituoja mūsų jauniausioji karta, nors ir Lietuvoje brendusi.

truputį silpsta.

Gyvendamas jau savoje valstybėje, jaunosios kartos žmogus beturi mažiau revoliucinės nuotaikos. Atitrauktas nuo visuomeninio veikimo, iš viso, daugumą imant, mažiau begalvoja visuomeniniais klausimais. Pamažu pasuka jis arba į mokslą arba į buršišką gyvenimą. Nors mokslui sąlygos sunkios, nors vargiai bėra pasaulyje biblioteka, skaitykla, nepakenčiamesnė akademiniam darbui, kaip mūsiškė, tačiau atsineštinis sveikas pagrindas duoda užtenkamai uolumo ir sugebėjimo studijuoti ir pasiekti patenkinamų rezultatų. Tačiau pažymėtina, kad moksle pereinama į vienašališką specializavimąsi. Specializavimąsi tik dėl profesijos, dėl duonos kąsnio. Kas nėra tiesiogiai susiję su būsimąja profesija – nebesidomima. Akademinės paskaitos susilaukia iš studentų tarpo ko mažiausia klausytojų, jeigu tos paskaitos jų profesijai nėra privalomos. Yra pavojus, kad gali išaugti specialistai, be platesnių horizontų į mokslą ir gyvenimo visumą. Tokie žmonės nuo bendrojo valstybės gyvenimo pamažu atsišlieja.

Nežiūrėdama į mokslą kaip į mokslą, o tik kaip i pragyvenimo šaltinį, dalis akademinės jaunuomenės tapo amžinais studentais, kai tik gavo šiokias tokias tarnybėles. Kiti, tarnybomis apsirūpinę, pasuka grynai buršiško pasilinksminimo keliu. Imti iš gyvenimo visa yra patapę jiems beveik gero tono ženklu. To mokosi jie iš vyresniųjų, sakytum, savo vadų; tą pateisina ir hedonistinė filosofija.

Tačiau apie juos nėra ko bekalbėti. Jie iš gyvenimo iškris, kaip pelai. Gyvenimui ima paprastai vadovauti tie nedaugelis, kurie pajėgia išlikti nepriklausomos dvasios. Šitokios nepriklausomos dvasios akademiniame gyvenime daugiausia jausti ideologinėse organizacijose. Nors ir mušdamiesi į profesiją, jų nariai neatitrūksta iš vienos pusės nuo ideologijos, padedančios visą žiniją suvesti į sintezę, sistemą, nepraranda kuriamojo veiklumo, kuris kyla, besimušant į gyvenimo paviršių. Žinoma, jiems dažnai gresia abudu pavojai: atitrūkti tik į grynuosius, siauruosius, „duoninius“ mokslus arba atitrūkti ir nuriedėti į pilkiausiąjį hedonizmą be jokios asmenybės ženklo. Tai dažnas kelias atskiroms asmenybėms. Tačiau pati idealistinė linkmė pas mus nėra subankrutavus ir nesilpnėja. Iš šalies i ją žiūrima su simpatija.

Idėjiškai akademinė jaunuomenė jau vis labiau orientuojasi pagal Vakarų gyvenimą. Rytų įtaka vis labiau silpsta, nors senosios kartos ne vienas Rytų auklėtinis tebėra akademiniame forume labai svarus. Tik jų įtaka idėjiškai jau silpnesnė gal dėl jų pasyvumo; gal dėl to, kad Vakarų dvasia paskutiniais laikais iš viso pas mus prieinamesnė ir agresyvesnė už Rytų. Idealistinės linkmės akademinis jaunimas ir eina išvien su tos antrosios vidurinės kartos reprezentantais. Jie palinkę ir reikalauja aktyvumo; jie reikalauja griežtumo ir tempo; jie reikalauja didesnių užsimojimų. Tai jau geras ženklas, kad sulaužyta bent kiek baudžiauninkiška dvasia, sulaužytas sėslio lėtasis tempas ir nepaslankumas. Tačiau kol kas tai tik žodinis išsivadavimas. Tebėra pavojus apie tai tik kalbėti, o ne daryti; pavojus perdirbinėti tik pačias formas, persėdinėti iš vieno organizacijos pavidalo į kitą, o ne iš esmės dirbti; pavojus iš kitų reikalauti, ne iš savęs duoti. Pasakytum, tai kunkuliavimo periodas, savęs ieškojimo.

Akademinis jaunimas užgriebtas platėliau, nes jis labiausiai išryškina savyje tuos dvasinius bruožus, kurie glūdi būsimajam inteligente. Jau į savaimingą gyvenimą išėjusiame inteligente akademiniai bruožai tiek apiblėsta, kiek apiblėsta iš viso subrendęs žmogus.

Naujasis inteligentas, išėjęs iš studentų, labai daug priklauso nuo politinių ir socialinių aplinkybių. Antspaudą jam deda pirmiausia imperialistinis ir totalistinis valstybės supratimas. Iš Vakarų Europos mielai sutinkamas principas – viskas valstybei, viskas per valstybę, viskas iš valstybės. Valstybė yra suprema lex. Privati iniciatyva turi būti valstybei palenkta. Religinės ir visuomeninės įstaigos nesmerkiamos, jos toleruojamos, jos net palaikomos – tiek, kiek jos pritaria ir palaiko valstybės politinį režimą. Praktikoje galioja anas minėtasis pragmatizmas; teisinga tai, kas yra naudinga valstybei. O apie tai sprendžia atskiros asmenybės, nebe visuomenė. Jos uždavinys eiti savo kasdienines pareigas ir paklusti centralizuotai, stipriai centralizuotai, ir į valstybės rankas suimtai gyvenimo vadovybei. Ir prie šitų sąlygų inteligentas ar pusinteligentis prisitaiko. Jis įpranta atsisakyti savo individualybės, bent jos niekur nereikšti, užsidaryti savo profesijoj; joje išmoksta būti automatas. Savo interesų horizontus suredukuoja į save ir savo šeimą. Maištingo veikslo jam nekyla, nes jis stipriai ekonomiškai yra suimtas valstybės saujoj. Net tie, kurie studentaudami buvo lakesnės, maištingesnės dvasios, tie aprimsta, nes žino, kad valstybė jam algą moka, o gali ir nemokėti. Savarankiškesnis galėtų būti ne valdininkas, bet laisvos profesijos žmogus, kaip teisingai yra iškėlęs Grušas Karjeristuose. Tik laisvosios profesijos lietuvių neišplėlotos. Pagaliau net ir jos yra stipriai jau sucentralizuotos valstybės rankose. Ir laisvosios profesijos žmogus vardan materialinės savo egzistencijos įsipareigoja manyti taip, kaip mano valstybė, ir daryti, ką ji daro.

Net ir savaime, be jokios valstybinės represijos, visuomeninė dvasia silpna. Randama sau pasiteisinimo nebesidomėti viešaisiais reikalais ir nesiimti už juos atsakingumo. Belieka nusiteikimas, kad už juos turi atsakyti kažkas kitas, tik ne aš. Jeigu kas daroma negerai ar nedaroma, atrodo, kalta yra valstybė, kalti tie kiti asmenys, o patsai kaltintojas jaučiasi atleistas nuo pareigos imti ir daryti pačiam, kad būtų geriau. Dostojevskis buvo teisingas, Didžiajame Inkvizitoriuje vaizduodamas, kad ateina tam tikri laikotarpiai, kada žmonės atsisako nuo savo laisvės. Kam ji, ta laisvė; paimkit ją iš mūsų! Tik duokit mums duonos ir žaislų! Juk maloniau pasinerti mažo ratelio, kompanijos, šeimos ar net profesijos džiaugsmuos, nekaip kvaršinti sau galvą viešaisiais dalykais, kurie paprastai reikalauja pasiaukojimo. Ir tie kiti ateina ir paima tą laisvę, stengdamiesi duoti reikalaujamos duonos ir žaislų, ypačiai žaislų. Juk nė vienoje valstybėje nėra taip stipriai akcentuojamos viešosios iškilmės, paradai, šventės, kaip Vokietijoj, Sovietų Rusijoj ar Italijoj. Tie žaislai turi sugundyti žiūrėtoją, nustebinti, pagauti ir vesti paskui. Tai tas pats psichinis pergyvenimas, kurio vedami vaikai seka paskui kareivių orkestrą.

Formuojasi, vadinas, minios žmogus. Jis susidaro paprastai mieste. Jo vaidmuo ir pasireiškia tik mieste, arba, geriau sakant, minioje. Atskiras jos narys rolės nevaidina. Tik visa masė sudaro foną, kuriame pasireiškia vadovaujantieji. Minia, kaip choras, kaip statistai spektaklyje, kad solistai išryškėtų ir efektą darytų. Minia sudarys masę gatvės, stadionų, teatrų iškilmėms stebėti; jomis džiūgauti, juoktis, žavėtis. Tik susitelkti, gilintis ir sielotis ji nemėgsta. Dėl to ji pripildys stadionus nepabaigiamų šūkavimų saviškiams laimėjus; neapykantos svetimiesiems laimėtojams; neapykantos iki žiaurumo ir zoologinio keršto. Ji pripildys tuos teatrus ir kinus, kuriuose bus daug pigių efektų, žadinančių smalsumą, sentimentalumą, pikantiškumą, juoką. Tai pats pigusis primityvusis menas. Aukštesnis menas jai nesuprantamas, jo nemėgsta ir nelanko.

Tai naujas luomas, miesčioniškasis luomas. Jis susidaro jau ir pas mus. Jame rasime iš dalies valdininkų, net aukštųjų; rasim tarnautojų, laisvosios profesijos žmonių, pusinteligenčių ir kitokių. Juos visus jungia menkas intelektinis, estetinis lygmuo, visus jungia pasyvus dalyvavimas viešuosiuos reikaluos, hedonistiniai interesai gyvenime. Putinas-Mykolaitis vaizdžiai Altorių šešėly atskleidė tai Glaudžiaus ir kitais tipais.

Miniažmogis pas mus kol kas susidaro1 daugiausia iš kaime augusių į miestą atkilusių žmonių. Jų išsineštines natūrinio žmogaus dorybes absorbuoja miestas ir deda ant jų naują miesčionio tinką. Tačiau buvusiam kaimiečiui, virstančiam dabar miesčioniu, daros gaila netolimos praeities. Šitą jo dvasios melodramą yra pajautę mūsų rašytojai ir poetai. Ją išreiškė pasiilgimo šauksmu – atgal prie žemės, prie kaimo, prie natūrinio gyvenimo.

Atgal betgi į kaimą nebesųgrąžinsi. Antra, mums reikalingas ir miestas. Kad tik jis būtų lietuviškas. Miestas juk duoda toną krašto civilizacijai ir kultūrai. Dėl to tektų dilemą išspręsti: miesčioninti blogąja prasme ir tam tikslui maitinti ir toliau gyventojus pigiąja gatvės spauda, banaliais, spektakliais, azartiniais žaislais; ar sistemingai kelti miniažmogio intelektinį, moralinį, estetinį lygmenį, kad jis pavirstų asmenybe, kurioje dvasinis pradas dominuotų.

Kai mums rūpi nepriklausomoje: valstybėje turėti nepriklausomosios dvasios lietuvį, tai pasirinkti nėra sunku. Tik labai sunku įvykdyti, nes mes, jau daug ką laimėję, dar nepakankamai išmokom gerą mintį ryžtingai paversti darbu.

 

 

                       „Židinys,“ (1938, Nr. 5 – 6), pasirašyta J. Ambrazevičiaus.

 Perspausdinta iš „Raštų“, t. IV (Chicago, 1983).

Parašykite komentarą