Kęstutis Jaskelevičius

Epitafija kaimui ir tautai

Viename dienraštyje mokytoja iš Panevėžio Lionė Lapinskenė pasakė, kad lietuvių kalbai ir tautiškumui yra iškilęs rimtas pavojus.  Jos žodžiais tariant, viskas yra atsidūrę ant griovio krašto. Įvertinkime šias mintis, žvelgdami per Lietuvos kaimo prizmę. Ar ne kaimas šimtmečiais buvo tautiškumo ir tradicijų puoselėtojas, kalbos saugotojas? Ar ne kaimiškose pirkiose iš kartos į kartą būdavo perduodami papročiai, dainos, amatų įgūdžiai? Ar ne kaimas tylomis, ir ne tik, sugebėdavo, pasipriešinti galingesnių kultūrų invazijai? Tuomet, kai miestų bendruomenė, ko gero pati gerai nesuvokdama pasekmių, mielai mėgdžiodavo svetimšalių manieras, madas, valgių receptus, o bjauriausia – svetimą kalbą, sparčiai risdavosi nutautėjimo nuokalne, kaimų bendruomenė, dėka savo įgimtojo konservatyvumo, tai tarsi atsverdavo. Buvo išsaugomas balansas tarp mobilumo ir konservatyvumo.Vargu ar reikia minėti konkrečius istorinius laikotarpius, visi juos gerai žinome, kas pats pergyvenęs, kas iš knygų. Kokia naujoji realybė, kokia naujoji grėsmė? Vyksta agresyvus Vakarų, o ypač amerikietiškosios kultūros skverbimasis į nacionalinę terpę per visus įmanomus plyšius. Tai jau ne kultūros mainai, ne siekis pažinti kitas tautas, o tylus ir šliaužiantis užkariavimas ir pavergimas.

Nors lietuvių kalbą tarsi ir saugo įstatymai bei specialios institucijos, Vilniuje ir Kaune kone kiekviename žingsnyje puikuojasi iškabos vien anglų kalba. Prieš dvidešimt metų užrašai buvo bent jau dviem kalbomis – rusų ir lietuvių. Provincijos miestai ir miesteliai kol kas yra atsparesni svetimos kultūros ir kalbos baciloms. Tačiau ar ilgai?

Reikia būti realistais. Valstybių ekonominė integracija, darbo jėgos migracija, nevaržomas piliečių judėjimas sudaro sąlygas skverbtis galingesnėms kultūroms, daryti įtaką tautiniam savitumui. Lietuva šiame procese negali būti jokia išimtis. Ir tik kaimiškoji tautos dalis per šimtmečius išugdytais būdais gali atremti globalizacijos iššūkius. Išsaugoti minėtąjį balansą tarp miestietiškojo mobilumo ir kaimiškojo konservatyvumo. Integracijos ir globalizacijos procesų forsavimas, kurio siekia ir kurį skatina tarptautinio kapitalo galybė, aštrėjant ekonominės problemoms, atlėgs Vakarų valstybės artimiausiu metu vėl sieks, ir jau siekia, antiintegralumo, gal net kultūrinio ir ūkinio uždarumo. Norint tuo įsitikinti, pakanka pažvelgti į Prancūzijos, Olandijos, Anglijos, kitų valstybių kultūrines ir socialines problemas. Tačiau galutinai neišnykti nūnai vykstančių kultūrų ir religijų maišalynėje, sugebės tik tos tautos, kurios išsaugos būtent kaimiškąją, provincialiąją savo dalį. Ir neabejotinai išaugs tam tikras intelektines galias, kurių dėka neprarandamas alternatyvus mąstymo sugebėjimas ir nepuolama aklai vykdyti galingesniųjų kaimynų užgaidų. Nors reikia įvertinti ir tai, kad kaimiškoji bendruomenė dvasiškai yra palūžusi, jos šaknys yra pakirstos. Ši erozija sparčiai vyksta toliau. Tuo tarpu politinius sprendimus, kurie yra nepalankūs ne tik kaimui, bet ir visai tautai, dažniausiai priima miesto bendruomenės atstovai.

Abu šiuos dešimtmečius dėl daugybės aplinkybių į kaimą buvo ir yra žvelgiama vien per ūkinę prizmę, per pieną, grūdus, mėsą, cukrinius runkelius. Tai neabejotinai svarbu, nes ekonomika yra tiek kaimo, tiek visos tautos egzistencijos pagrindas tačiau ar to pakanka? Kaimo žmogus yra tarsi du viename, anot populiarios reklamos frazės Žemės ūkio veikla jam ne tik gamybos, bet ir gyvenimo būdas. Bet kokia kita veikla kitoje srityje irgi neišvengiamai turi įtakos gyvenimo būdui, tačiau dažniausiai jo nenulemia. Tuo tarpu visa kaimo žmogaus buitis, laisvalaikis, atostogos, net pomėgiai priklauso nuo gamybinės veiklos pobūdžio. Žinoma, tai daugiau būdinga šeimos ir ūkininkų ūkiams, kurie kol kas dar vyrauja kaime. Todėl tradicinio kaimo likimas daug priklausys būtent nuo to, kaip pavyks išsaugoti šią gamybos ir gyvenimo būdo vienovę bei užtikrinti jos vyraujantį vaidmenį. Gali tobulėti technologiniai procesai, kilti darbo našumas, gerėti kaimo infrastruktūra, tačiau negali būti pažeista tam tikra riba tarp šeimos ūkių ir samdomuoju darbu besiremiančių ūkių. Būtent šeimos ir vidutiniai ūkiai sukuria kaimo dvasią, išsaugojo jo gyvybingumą.

Kaimo ir tautos dvasia – ar tai tik mistika, supoetinta metafora? Jokiu būdų, ne. Tai kompleksas ekonominių, socialinių ir kultūrinių  aplinkybių, kurios ir sukuria tą visumą, pajėgiančią pasipriešinti nutautinimui ir kultūrinei niveliacijai. Kaimo naikinimas nūnai vyksta dviem keliais: ekonominiu ir kultūriniu – dvasiniu. Ekonominiame kaimo naikinime kelyje pasitelkiame patys įvairiausi scenarijai: skatinamas ankstyvas pasitraukimas iš prekinės gamybos, sukuriamos diskriminacinės ūkinės sąlygos, kaimo gyventojai gera valia ir net prievarta verčiami parduoti savo žemes bendrovėms ar miestelėnams, o pastaraisiais metais net ir užsieniečiams, korumpuota teritorijų planavimo sistema, nualinta socialinė sfera, daugelyje vietovių kaimas be jokio reikalo paverčiamas saugomų teritorijų rezervatais. Šitaip kaimas tampa atgrasus jaunoms šeimoms, netenka ekonominio gyvybingumo ir yra pasmerktas prarasti tautos stuburo vaidmenį. Ar benorės tokiame kaime gyventi jauna agronomo, veterinaro, gydytojo, mokytojo, miškininko ir šiaip ūkininko šeima?

Ypač pavojinga tendencija – vis labiau žemės ūkio gamybą, o tuo pačiu ir kaimą įvairiais pavidalais užvaldantis akcinis kapitalas. Kas tinka pramonei, statybų ar paslaugų verslui, tas nepriimtina žemės ūkiui. Samdomojo darbo sistemos įsivyravimas nūdienos kaime – tai modernių kumetynų atkūrimas. Antai vien per 2002-2007 metus samdomųjų darbuotojų skaičius žemės ūkyje išaugo nuo 28,3 tūkst. iki 40.6 tūkst., o šeimos narių, dirbančių savo ūkiuose sumažėjo nuo 152,3 tūkst. iki 73,4 tūkst. Ar galima lyginti šeimininko – ūkininko ir samdomojo darbuotojo – kumečio motyvaciją?

Neretai džiūgaujama dėl sparčiai mažėjančio užimtųjų darbuotojų skaičiaus žemės ūkio veikloje ir menkstančio jo indėlio šalies BVP. Girdi, šitaip mes vejamės išsivysčiusias industrines valstybes, tokias kaip JAV, Angliją, Prancūziją, Olandiją, kur yra aukšta paslaugų ir finansinio sektorių dalis. Koks idiotas pirmasis šiuos neva teorinius teiginius paleido į apyvartą ir kuriuos kartojo visi ligšioliniai premjerai ir žemės ūkio ministrai. Ir štai rezultatas: jei 2002 metai žemės ūkyje dirbo 242 tūkst. žmonių ir tai sudarė 17,2 proc. bendro šalies ūkyje dirbusių darbuotojų, tai 2007 metais jau dirbo perpus mažiau (146,1 tūkst.,) ir tai sudarė 9,5 proc. bendro darbuotojų skaičiaus. 2000 metais žemės ūkis sukūrė 6,3 proc. BVP, o 2008 metais – jau tik 4 proc.

Tai joks ne laimėjimas, nes šis mažėjimas vyksta toli gražu ne darbo našumo sąskaita. Vyksta kaimo žmonių nuvarymas nuo žemės. Aktyvioji gyventojų dalis traukia dirbti svetur, randa darbą miestuose, kitose veiklos srityse. Todėl metas atsikratyti stereotipų ir suvokti, kad išvystytas agrarinis sektorius ir aukštesnė jo dalis BVP – tai nėra šalies atsilikimo požymis tai tiesiog šalis, turinti savitą ūkio struktūrą, savitas eksporto trajektorijas. Ar išgyvena dėl to Airija ir Naujoji Zelandija? Ir žemės ūkyje gali būti kuriamos aukštos agrotechnologijos ir intelektiniai produktai naujų augalų ir gyvūnų veislių pavidalu, plečiant ekologinį sektorių ir pan.

Daugeliui nuo liežuvio nenulipa sunkmetis, finansinis stabilumas. Tačiau štai kredito unijos – šie kaimo bankeliai, dar pernai buvę prispausti didžiųjų bankų, šiandien tvirtina apie besiplečiančią veiklą. Vadinasi yra vilties, kad ir kaimo ekonomika išgyvenanti sunkmetį daugiau nei dešimtmetį, netruks atsitiesti.

Antrasis, dar pavojingesnis, kaimo naikinimo kelias – tai dvasinis. Ekonomika atsigaus per penkmetį, tuo tarpu kultūrinė – dvasinė aplinka formuojasi ilgus dešimtmečius. Lietuvos kaimo ypatumas – žema jo koncentracija, viena žemiausių Europoje. Panašus koncentracijos lygis gal dar yra Baltarusijoje, Latvijoje, Bulgarijoje, kai kuriuose kalnuotose Balkanų valstybėse. Tai istorinis paveldas, per laiką susiklosčiusi dislokacinė sankloda, dėl kurios nereikėtų pergyventi, o tik prisitaikyti. Nereikėtų manyti, kad kaimo koncentracijos arba urbanizacijos skatinimas yra savaime pozityvus dalykas. Natūraliai kuriantis ūkininkų gamybos centrams ir sodyboms, vystantis kaimo turizmui, antrąjį, o neretai ir pagrindinį būstą kaime įsigyjant miesto gyventojams, vyks priešingas – dekoncentracijos procesas. Ir tai išsaugos Lietuvos kaimo savitumą ir patrauklumą.

Kokia šiuo požiūriu valstybės politika? Deja, jos nėra. Yra begalė norminių aktų, publikacijų apie kaimo plėtrą, į kurią žvelgiama, kaip taisyklė, per ekonominę prizmę. Kaimo, kaip visumos, šioje plėtroje ir valstybės politikoje nėra. Kultūriniu – dvasiniu požiūriu kaimas yra išdraskytas tarp keliasdešimt savivaldybių, kurios elgiasi su juo kaip tinkamos. Kaimo mokyklų uždarymas – ar tai ne dvasinis kaimo naikinimas? Kaimo bibliotekų, kultūros centrų likvidavimas – ar tai ne kultūrinis kaimo skurdinimas? Savivaldybės spręsdamos savo vietines problemas, dažniausiai finansines, ranka moja į kaimo reikšmę visuomenės ar tautos gyvenime. Keli sprendimų galią turintys valdininkai dažniausiai vadovaujasi vien savo interesais. Deja, daugeliui postas, asmeninė ar klano gerovė tapo svarbiau už viską.

Vien 2000-2008 metais uždaryta 680 kaimo bendrojo lavinimo mokyklų. Kai kurios protestuojant tėvams ir mokytojams, tačiau dauguma tyliai – mat vyksta mokyklų tinklo „optimizavimas“, kurio tikslų ir kriterijų niekas dorai nesuvokia. Ypač agresyviai ši vadinamoji tinklo reforma vyksta Mažeikių, Marijampolės, Zarasų, Alytaus, Raseinių, kai kuriuose kituose rajonuose. Švietimo ir mokslo ministerijai tai nė motais – juk savivaldybės yra mokyklų steigėjos. Kažkoks paradoksas – pokario metais, okupuotoje Lietuvoje kaimo mokyklos buvo steigiamos, o mūsų visų laisvoje Lietuvoje – uždaromos.

Per minėtąjį laikotarpį kaimo vietovėse buvo likviduotos 275 kaimo bibliotekos, 105 kultūros centrai.. Kultūros ministerijai irgi tai nė motais – juk steigėjos yra savivaldybės. Daugelio savivaldybių politikai ir valdininkai kaimo biblioteka įsivaizduoja tik kaip knygų išdavimo vietą. Kitaip tariant, net neįsivaizduojama, kad bibliotekos atlieka svarbią kultūrinės traukos, auklėjamąją, šviečiamąją, net politinę, aiškinamąją funkciją. Pagaliau tai svarbi žmonių bendravimo vieta. Vienoje Varėnos rajone kaimo bibliotekoje man pasakojo, kad prieš įvairius rinkimus čia užsuka dešimtys žmonių paklausti apie kandidatus, arba tiesiog patarimo už ką balsuoti. Savo darbui atsidavusi kaimo bibliotekininkė neretai yra vienas gerbiamiausių žmonių, ne mažiau nei klebonas.

2009 metais kaimo dvasinis naikinimo vajus dar suaktyvėjo. Ar gali šiems procesams pasipriešinti kaimo bendruomenės? Deja, labai retai. Kita vertus, ne visur kaimo bendruomenės yra aktyvios ir atkaklios, daug kur jų apskritai nėra. Kas dar gali pasipriešinti? Tikroji kaimo dvasinė būklė nėra ištirta ir žinoma visuomenei. Šioje srityje dirbančios mokslo įstaigos yra nagrinėjusios demografinę būklę kaime, moterų užimtumą, kaimo verslo problemas, kitus fragmentinius dalykus. Tačiau Lietuvos kaimas per visą šį laikotarpį nėra tirtas ir nagrinėtas kaip ūkinė, socialinė, kultūrinė ir dvasinė visuma. Be tokio išsamaus ir visapusiško tyrimo nėra galimybių pateikti pagrįstus pasiūlymas, nubrėžti šios krizės įveikimo būdų. Kas galėtų tokį tyrimą atlikti? Manyčiau, kad tai įmanoma atlikti tik daugelio suinteresuotų tyrėjų suvienytomis pastangomis. Šiame tyrime be įvairių sričių mokslininkų galėtų dalyvauti rašytojai, kaimo likimui neabejingi piliečiai. Idėja, mano manymu, būtų sužlugdyta, jeigu to imtųsi kuri nors viena mokslo institucija. Kamerinis darbas pagimdytų dar vieną konjunktūrinę ataskaitą. Tačiau šiandien yra svarbiausia įtikinti valstybės vadovus, kad toks veiksmas yra būtinas. Būtinas vardan kaimo ir visos tautos ateities.

Pranešimas diskusijoje, įvykusioje LR Seime.
2009 m., balandis

Parašykite komentarą