Aleksandras Solženicinas

Gal patirtis ir Lietuvai?

,,Mes taip beviltiškai nužmogėjome, kad už šios dienos skurdų srėbalą atiduosime visus principus, savo sielą, visas mūsų protėvių pastangas, visas ainių galimybes – kad tik nesuardytume savo sugurusio egzistavimo. Nebeliko mūsų nei tvirtybės, nei išdidumo, nei širdies kaitros. Mes net visuotinės atominės mirties nebijome, trečiojo pasaulinio karo nebebijome (gal plyšelyje pasislėpsime), – mes bijome tik pilietinės narsos žingsnių! Kad tik neatitrūktume nuo bandos, nė žingsnio nežengtume pavieniui – ir staiga neliktume be baltų batonų, be dujų balonėlio, be registracijos Maskvoje.“

,,Ir tas, kuriam neužteks drąsos net savo dvasiai apginti – tegul nesididžiuoja savo pažangiomis pažiūromis, nesipuikuoja, kad jis akademikas ar liaudies artistas, nusipelnęs veikėjas ar generolas, – tegul taip ir pasako sau: aš – galvijas ir bailys, man kad tik sotu ir šilta būtų.“

,,Kai smurtas įsiveržia į taikingą žmonių gyvenimą – jo veidas liepsnoja nuo pasitikėjimo savimi, jis toks ir ant vėliavos, ir šaukia: ,,Aš – Smurtas! Išsiskirstyti, pasitraukti, sutraiškysiu!“ Bet smurtas greitai sensta, keletas metų – jis jau nebepasitiki savimi, ir kad jau nebepasitiki savimi, ir kad išsilaikytų, kad padoriai atrodytų, – būtinai pasikviečia į sąjungininkus Melą. Nes: smurtas neturi kuo prisidengti, išskyrus melą, o melas gali išsilaikyti tik smurtu. Ir ne kiekvieną dieną, ne ant kiekvieno peties uždeda smurtas savo sunkią leteną: jis reikalauja iš mūsų tik nuolankumo melui, kasdien dalyvauti meluojant – ir čia visa ištikimybė.

Ir čia yra mūsų nevertinamas, pats paprasčiausias, prieinamiausias būdas mums išsivaduoti: asmeniškai nedalyvauti mele! Te melas viską užgula, te melas viską užvaldo, bet pačiame mažiausiame užsispirkime: te valdo ne per mane!“

 

,,Lietuvos profsąjungos“, 1989-05-03, p. 7 (Išvertė Vida Statkevičiūtė iš ,,XX viek i mir“, 1989 ).

www.savastis.lt  2014-03-24

Parašykite komentarą