Vilija Dailidienė

„Grožinė literatūra ir jauno žmogaus vertybės“

ANKETA

1. Vertybių samprata sudėtinga, ji glaudžiai susijusi su išorės pasauliu, žmogų jaudinančiais ekonomikos, kultūros, religijos, politikos klausimais ir su jo pastangomis tą išorės pasaulį padaryti sau artimesnį. Tačiau dar niekas nepateikė vienareikšmiško atsakymo į klausimą, kokia yra šio pasaulio vertybių sistema, kokios vertybės svarbesnės, prioritetinės, o kokios – ne. Koks vaidmuo, Jūsų nuomone, šioje vertybių sistemoje kiekvieno žmogaus gyvenime turėtų tekti tautinėms-etninėms ir etinėms vertybėms? Ar dabartinei lietuvių grožinei literatūrai dar rūpi etiniai idealai?

2. Vertybės atspindi žmogaus esmę – kuo jis gyvena, kas jam svarbiausia socialiniu, psichologiniu, doros ir kt. požiūriais. Grožinę literatūrą be vertybių sunku įsivaizduoti. Vienos vertybės yra amžinos, kitos laikinos. Kokios lietuvių klasikinės literatūros vertybės tebėra aktualios?

3. Visai neseniai viešojoje erdvėje dar kartą įsiplieskė diskusija apie būtinybę mokykloje formuoti, kurti didįjį Lietuvos pasakojimą. Ar tikrai reikalingas literatūrinis kanonas mokykloje? Ką ir kodėl Lietuvos pasakojimas turėtų byloti mokykloje. Ką apie tai manote?

4.Kas Jums, kaip pedagogui(ei), mokslininkui(ei), menininkui(ei), žmogui, piliečiui(tei), šiame gyvenime atrodo verta dėmesio ir vertinga?

5. Ar vertybė yra grožinė literatūra? Kas, Jūsų įsitikinimu, yra vertinga, elitinė literatūra mokykloje?

6. Kokios vertybės tebemaitina grožinę literatūrą? Dabartinės literatūros vertė ir vertybės. Koks yra naujausios lietuvių literatūros vertybių pasaulis? Ko jis reikalauja iš skaitytojo? Ar ant tautinės literatūros suręstų pamatų, kuriuos sudaro lietuvių kalba, etninė žemė, kraštovaizdis, tautosaka, pasaulėjauta ir pasaulėvoka, gali būti statoma šiandieninė literatūra?

7. Kokių minčių Jums kelia tautinis tapatumas vertybių krizės sąlygomis. Ar įmanoma tautinio tapatumo vertybių transformacija neatsisakant pamatinių vertybių? Ar tautiškumas ir nacionalinė kultūra tebėra vertybės?

8. Kokias vertybes teigia postmodernizmo literatūra ir estetika? Kas iš postmodernistų, Jūsų įsitikinimu, labiausiai verčia skaitytojus (ir literatūrologus) polemizuoti su tekstais, abejoti, ieškoti savojo santykio su literatūros kūrinio vertybių pasauliu? Ar postmodernizmo ir postmodernistų teigtos vertybės nepaseno?

9. Kokia vieta vertybių hierarchijoje tenka estetinėms vertybėms? Ką dar, be estetinio skonio lavinimo, vidinio žmogaus pasaulio turtinimo, jausmų ugdymo, galėtų nuveikti grožinė literatūra ir menas?

10.Ar šiandien poezija yra vertybė? Kas yra vertybė poetiniame tekste? Ką pasakytumėte apie vertybių kaitą poetų kūryboje?

11.Ar įsivaizduojate, kaip jaunieji skaitytojai vertina šiuolaikinius, naujausius lietuvių literatūros kūrinius? Ar šalies bibliotekose jiems prieinama kokybiška literatūra? Kaip grožinė literatūra prisideda prie vertybinio vaikų ir jaunimo ugdymo, kaip su jaunuoliais kalbėtis apie sąžinę, svetimo skausmą, melą, tiesą, pasiaukojimą, atsidavimą? Kaip padėti formuotis asmenišką santykį su knyga? Koks vaidmuo siekiant šio tikslo tenka literatūros kūrinio individualumui?

12.Ką manote apie programinę literatūrą ir mokymo programų puoselėjamas vertybes? Kokių galimybių programos suteikia mokiniui vertybinę-pilietinę orientaciją susikurti pačiam? Kaip ir kodėl jaunoji karta perkainoja vertybes ir kaip dėl to pasikeičia jų vertybių sistema? Kaip pažadinti rūkuose pasiklydusias tikrąsias vertybes, susieti su šių dienų aktualijomis, jauno žmogaus vidiniu pasauliu?

Parengė Zenonas Lapinskas

 

Į anketos „Grožinė literatūra ir jauno žmogaus vertybės“ klausimus atsako Vilija Dailidienė

1.Dailidiene Bendraudami žmonės laikosi Dekalogo, bent jau toje kultūroje, kurią geriausiai pažįstu. Nesvarbu, ar vertina jį kaip sandoros su Dievu sąlygą, ar kaip žmonijos sukauptos išminties glaustą išdėstymą. Bet kuriuo atveju Dekalogas yra vertybių sistemos pagrindas, jo niekas neatšaukė. Etninė lietuvių pasaulėjauta yra suaugusi su krikščioniškąja, tarp jų nėra priešpriešos, jų nebeįmanoma atskirti. Ją perimame ne tik iš aplinkos, ją mums perduoda kalba. Kitaip sakant, nėra takoskyros tarp tautinių-etninių, etinių ir visų kitų vertybių, jos visos priklauso vienai sistemai. Nebent klausiama, ar galima iš naujo susikurti vertybes nutraukus kultūrinius saitus. 0 kokį ryšį su realiu gyvenimu toks kažkieno susirankiotas vertybių darinys turės?

Grožinė literatūra visais laikais pasakoja, kaip asmuo apsisprendė tam tikromis aplinkybėmis ir kaip jo elgesys nulėmė jo paties ar aplinkinių likimus. Joks autorius negali išvengti savo paties sukurtų personažų poelgių vertinimo. Ar autorius visada moralus? Ne, ne visada. Nepriklausomai nuo to, ar jis lietuvis, ar ne. Skaitytojas tik turėtų žinoti, kad būna ir taip.

2.Klasikinė literatūra yra išmintinga literatūra. Ji yra pripažinta kaip klasikinė, nes apie žmogų ir gyvenimą pasakė tiesą. Keista ar nekeista, bet kiekvienas klasikos kūrinys yra aktualus. Tik neįmanoma kalbėti abstrakčiai, kiekvienas aktualus savaip. Pavyzdžiui, Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ visų pirma yra kūrinys apie Mykoliuko ir Severiutės meilę. Septyniolikmečiui apysaka turėtų kalbėti tiesiai į širdį. Pasakojimas apie Mykoliuką su Severiute paraistėje ir apie Severiutę, atėjusią pakviesti Mykoliuko pagriežti vestuvėse, – ar įmanoma rasti gražesnių žodžių apie meilę? Ir išsiskiria tie mylimieji ne dėl intrigų, kurias taip mėgstama vaizduoti serialuose. Kodėl toje vietoje autorius nededa taško? Ogi jam rūpi, kaip žmogus gyvena, kai jo asmeninė laimė sugriūna. Kaip jis išlieka žmogumi? Rapolas Geišė turi šitiek gyvenimo išminties, bet kai jis nebėra tijūnas, niekas nebenori jo klausytis. Ar ne su tokia patirtimi susiduria kiekviena mama ar tėvas – taip norėtų perteikti savo išmintį ne tik mažiems, bet ir užaugusiems vaikams: tie kratosi, pyksta, užsikemša ausis. Tėvai jaučiasi nereikalingi, „suvartoti“. Geišei likimas atsiunčia Adomėlį. Tėvams – anūkus. Tada jiems būna duota bent jau dešimt metų, per kuriuos gali pasakyti savo anūkams tai, ko nespėjo per darbus pasakyti savo vaikams, kai jie buvo maži.

Arba Žemaitės „Marti“. Katrė nei gražiuoju, nei piktumu Vingių nepakeičia. Jie žiaurūs, buki, nedori. Jei tik gali, jie sunaikina už save dvasingesnius. Argi penkiolikametis neturi žinoti, kad gražiais žodžiais ir pavyzdžiais tokiems kaip Vingiai jokio poveikio nepadarysi?

Jono Biliūno „Liūdna pasaka“ galėtų atskleisti jaunuoliams, kad ne kiekviena kova laimima, bet nekovoti, pataikauti smurtautojams yra niekinga.

Kristijono Donelaičio „Metai“ teigia, kad gyvenimas gali būti rūstus, bet vis tiek jis yra didelė vertybė. Nesugniužti dėl to, kas nuo tavęs nepriklauso, neprarasti tikėjimo ir vilties – tai labai svarbios jaunuoliams autoriaus nuostatos.

Daviau tik pavyzdžių. Klasikos kūrinį mokytojas moko perskaityti, o kūrinio tiesas mokinys atranda pats. Tegu jis ginčijasi su kūriniu, ne su mokytoju, svarbiausia, kad yra perskaitęs ir apmąstęs. Supratimas gali ateiti ir vėliau.

3.0 kaip neišmanydamas savo Tėvynės istorijos individas gali jaustis visaverte asmenybe? Su kuo jis palygins kitų bendruomenių istoriją? Nesidomės niekuo? Ar žavėsis visais kitais ir niekins, ką turi savo?

Lietuvos pasakojimas perteikia, kaip atskiros asmenybės savo pasirinkimu nulėmė mūsų tautos ateitį. Jų gyvenimas reikšmingas ne tik jiems patiems, bet ir mums. Istorijos supratimas suteikia mums galimybę gyventi prasmingai: kiekvieno iš mūsų asmeninis pasirinkimas yra svarbus ne tik asmeniškai. Mūsų istorija ir ją perteikiantys tekstai susieja mūsų tėvus, mus ir mūsų vaikus – kaipgi mes galime apsieiti jų nepažindami? Pakriksime kaip bitės be motinėlės ir nepaliksime jokio savo buvimo pasaulyje ženklo.

4.Nieko nauja nepasakysiu: labiausiai žmones suartina bendra veikla. Ne kada nors, o būnant kartu mezgami ryšiai su žmonėmis. Labai sunku, kai neturi su kuo kartu pasidžiaugti ir neturi kam pasiguosti. Bet kad sulauktum supratimo, turi nuolat, kasdien džiaugtis kitų džiaugsmais ir išklausyti kitų rūpesčius.

5.Manau, kad vertinga ta literatūra, kuri geba įtikinti, jog nesame rojuje, todėl sunkumai yra tikrovės dalis. Jų negalime išvengti, bet jais negalime pateisinti savo neveiklumo, atsitraukimo į šalį, zyzimo. Vertinga literatūra moko nenuleisti rankų, neprarasti vilties, nesvaičioti. Mokykloje turi būti labai įvairių kūrinių – kad mokiniams atsiskleistų gyvenimo įvairovė. Elitinė literatūra yra ta, kuri parašyta talentingai.

6.Kultūra bet kuriuo atveju turi turėti pamatus. Kitaip nebūna. Mūsų kultūra suteikia mums vertybines atramas, nesame beorėje ar beprasmėje erdvėje. Gimtoji kalba perteikia ir tautos pasaulėjautą, ir pasaulėvoką, kartais gal net mums sąmoningai to nesuvokiant. Gebėjimas kalbėti gimtąja kalba tiesiogiai susijęs su mūsų visų kūrybiškumu: kaip dar, jei ne gimtąja kalba, galime pasakyti ką nors prasminga apie save pačius ir pasaulį, išreikšti savo žodžiais supratimą apie tai, kas vyksta čia ir dabar? Gimtoji kalba leidžia priimti visas kitas įtakas ir paversti savo kultūros dalimi. Kintant aplinkybėms, niekas išankstinio jų vertinimo nepateikia: pačiam reikia įsivertinti. Kad modernybė mūsų nesužlugdytų, turim ją apmąstyti ir rasti žodžių apie ją kalbėti. Šiuolaikinė lietuvių grožinė literatūra kaip tik ir liudija, kad šie procesai mūsų kultūroje vyksta.

7.Visada mokiau savo mokinius: prieš vertindami abstraktų principą, pritaikykite jį konkrečiai situacijai. Šį klausimą suprantu taip: ar įmanoma atsisakyti gimtosios kalbos, bet išsaugoti joje užkoduotą vertybių sistemą? Problemų kyla ne tėvams, vaikams. Pakeitus kalbą, nebėra kaip su gimtąja kalba gautos vertybių sistemos perteikti kitai kartai. Dažnai šioje situacijoje apskritai nutrūksta susikalbėjimas: vaikai nei perima tėvų kultūros vertybes, nei geba įaugti į kitą kultūrą, nes pažįsta tik jos dalį. Tada ši naujoji karta neįsišaknija realybėje ir apskritai nebeturi ką pasakyti savo vaikams – jokia kalba.

8.Postmodernizmo literatūra kyla iš siekimo supurtyti visuomenę ir pažadinti iš sotaus pasitenkinimo ir saviapgaulės, kad viskas savaime, niekur nesikišant, yra gerai, o bus dar geriau. Norima priversti skaitytoją susimąstyti. Jokių vertybių postmodernistai neteigia, jie tik atskleidžia, kad neištveriama gyventi sugriautų vertybių sistemoje. Jei nelieka kultūros atramų, jei visi elgiasi, kaip jiems tą akimirką šauna į galvą, pasaulis pasidaro nepažinus, poelgių pasekmės nebenuspėjamos, ir žmonija žūsta. Postmodernizmas yra nepraeinantis reiškinys. Bet jis turi būti priimamas protu, išlaikant tam tikrą kritinį žvilgsnį, nes emociniu lygmeniu postmodernistų kūriniuose labai stipriai išreiškiamas siaubas, neviltis. Tai ne visiems ištveriama.

9. Sukurdamas ką nors gražaus, žmogus jaučiasi prilygstantis visatos Kūrėjui. Menas teikia žmogui gyvenimo džiaugsmo. Atitraukia nuo buities, verčia apmąstyti savo paties gyvenimą, ieškoti prasmės.

10. Kad išmoktum skaityti poeziją, reikia ją skaityti. Arba girdėti – eilėraščiai kartais tampa puikių dainų tekstais ir taip pasiekia daugelio širdis. Teko matyti puikios poezijos, užrašytos mieste ant namų sienų ar tvorų: grafičių kūrėjai nenurodo autoriaus, tie kūrinėliai virsta jaunimo tautosaka. Eilėraštis visada turi galimybę stipriau nei prozos tekstas veikti jausmus ir vaizduotę, ypač kai kalbama taupiai, o pasakyta daug, arba kad ir nieko labai prasmingo nepasakyta, bet net graudu, kaip gražu:

Rodos, nieko neįvyko,                                                           gyvenimas yra

tik lietus nuplovė kiemą… (M. Daukšos gatvė, Vilnius)       burtažodis

                                                                                               kurį ištarus

                                                                                               nieko

                                                                                                neįvyksta

                                                                                              (Šv. Mykolo gatvė, Vilnius)

Gražu, kai kas nors sukviečia jaunimą į jų pačių poezijos skaitymus, net jei užšifruoja eilėraščių deklamavimą nesuprantamu žodžiu – vadina slemu ar pan. Jaunimas ieško poezijos ir interneto platybėse – nori rasti ką nors apie save pačius savo pačių kalba.

11 . Kad galėtume kalbėtis apie kūrinius, reikia visiems pokalbio dalyviams būti juos perskaičius. Reikia susitarti, ką atsirinkti skaityti. Knyga bibliotekoje gali būti, bet lentynose tiek daug knygų, reikia žinoti, ko būtent ieškai. O turėti su kuo pasikalbėti perskaičius knygą taip pat nėra paprasta. Be to, reikia tinkamų pokalbiui laiko ir vietos.

12.Tokia tinkama vieta ir laikas pokalbiui apie literatūrą – ir šiuolaikinę, ir klasikinę – gali būti pamoka. Iš savo patirties žinau: su jaunimu reikia kalbėtis nuoširdžiai ir ne monologu. Nebūna taip, kad šauktum tyruose, – visada kas nors atsiliepia. Bet tas, kuris atsiliepia, nori būti išklausytas. Nesakyčiau, kad jaunimas perkainoja vertybes: bręsdami jaunuoliai aprėpia vis daugiau realybės ir trokšta ją suprasti, jie ieško, su kuo galėtų pasikalbėti ne apie buitį, o būtį. Mums tereikia neprarasti jų pasitikėjimo mumis, įrodyti, kad ne tik kalbame, bet ir laikomės tų principų, kuriuos deklaruojame. Tada jie su mumis kalbėsis. Bet jei esame pasiklydę, tai kam jiems gaišti su mumis laiką?

,,Gimtasis žodis“, 2016 m., Nr. 5

Parašykite komentarą