Arvydas Juozaitis

Kai niekas nenorėjo mirti

,,Istorija mus pašovė. Tik mes vis dar tuo netikime, kad mirtinai. Ir vis dar slenkame, kaip mirtinai sužeistas karys, kuris šventai tiki, kad prišliaužęs prie artimiausio apkaso įgrius į jį ir ras išsigelbėjimą. Tragiškos, bergždžios gyvybės pastangos.“

,,Nes velnias jau sugundęs lietuvius. Kiekvienam pasakyta ir kiekvienas išgirdo: pasirūpink savimi, apie tautą negalvok. Kitaip sakant, paskelk tautai karą. Tai juk taip nesunku. Tereikia pabėgti iš Lietuvos, susidūrus kad ir su menka bėda. Tereikia išstumti vaikus, nuolat sakantiems, kad dingtų ,,iš šio prakeikto krašto“. Ką čia kalbėti! Būdų palikti tėvynę, nutautinti savo vaikus – šimtai. Ir pasiteisinimų, kodėl taip reikia daryti – legionas. Tereikia susigundyti. Ir trečiasis pasaulinis karas tavyje įvyks. O jeigu įvyko tavyje, vadinasi, jis apėmė ir tavo tautą, Verk neverkęs!“

,,Išlieka tik tie, kurie laimi sekundės dalį sau ir savo aplinkai. Ta aplinka vadinama labai paprastai: Tėvynė. Tėvynė išmoko nebijoti mirties. Ko daugiau reikia žmogui?

Nes Tėvynė išsaugo tavo gyvybę ir tada, kai tavęs jau nebėra.

Juk nieko baisaus, kad tavęs nebebus fiziškai. Juk nėra nei Čiurlionio, nei Maironio – ir kas baisaus? Nieko baisaus Iš to kyla tik daugiau būties ir net gyvenimo. Jie daug didesni dabar, negu gyvi būdami.

Jeigu teisingai gyvenai ir laimėjai lemtingąją sekundės dalį –tu amžinas savo Tėvynėje.

                      Nes Tėvynė – tai indas, kuriame tu išlieki, jeigu padarei viską, kad tas indas nesudužtų.“

,,Nūdienė žmogų apėmusi siaubinga mirties baimė – tai tautos nykimo ženklas. Žinoma, baisu mirti žmonijos vandenyne, kuriame tu – niekas. Ir kuriame tu atsidūrei savo valia. Gražus ,,begalinio pasaulio jausmas“, tačiau jis žiaurus, negailestingas ir nežmoniškas.“

,,Istorijos misijos nejaučiantis žmogus –baisus. Pirmiausia baisus pats sau ir savo vaikams, nes kiekviename žingsnyje toks žmogus bijo mirti. Ir tada jis sėja mirtį aplink save. Net žiūrėdamas draugui į akis jis galvoja: anksčiau mirsi tu, ne aš. Todėl žmogus ir neturi tikrų draugų.“

,,Išeiname iš namų, iš Tėvynės, jausdami, kad nebebus kur grįžti – Tėvynės indas jau sudaužytas. Ir patys išeidami jį sudaužėme.“

,,Dievaži, lietuviai yra paskutinieji Europos pagonys, turėję nesuprantamos galios sukurti didesnę, negu leido tautos jėgos, sukurti valstybę, -ir dar kokią valstybę! Tačiau lietuviai nustebino ir kita savo galia –troškimu greitai išnykti.“

,,Kai 1940 metais praradome savo tautos ekumeninę valstybę, dar nesupratome, su kuo atėjo laikas atsisveikinti. Nacionalinė katastrofa buvo ne tik svetimos kariuomenės invazija. Tai buvo civilizacijos kerštas valstybei, kuri, tarsi nepastebėjusi Pirmojo karo pamokos, ėmė kurti ir saugoti savo būties ciklą, kuriame niekas nebijojo mirti.

O dabar atėjo paskutinio lūžio metas. Dabar, pabėgę iš Tėvynės, jau bijo mirti. O kosmopolitinis pasileidimas Tėvynėje moko tos baimės ir namuose. Dabar kiekvienas rezga mintis, kaip gelbėti save. Tik save. O visa kita –lai pražūva.“

Kai niekas nebijojo mirti, ,,Metai“, 2014, Nr. 8

Parašykite komentarą