Jūratė Voloskevičienė

Kam mielas svetimas rūbas

1898 metais lietuvių tautos dainius Maironis rašė:

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį 
Iš kapų milžinų 
Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį 
Iš senųjų laikų! 

Gal poezijos naują pasemčiau šaltinį, 
Tik ne tą šiandieninį, 
Kurs ir rūbą, ir dvasią paskolintą gavo, 
Oi, ne savo, ne savo!

Jeigu šiandien  iš kapų milžinų pakiltų Kudirka ir Maironis, Basanavičius ir Vaižgantas, visą savo gyvenimą pašventę lietuvių kalbos ir šalies valstybingumo išsaugojimui, jeigu šiandien pakiltų tremtiniai, už meilę Tėvynei atgulę šaltojo Sibiro platybėse, jeigu šiandien iš kapo pakiltų mano tėtis, mokytojas Albinas Andrulionis, gerų žmonių dėka išvengęs Sibiro, bet tarybinį gulagą iki pat mirties kentęs čia, Lietuvoje ir dėl to paaukojęs rašytojo talentą, deja deja, jie antrą kartą numirtų iš sielvarto. Iš sielvarto dėl to, kad po šitiekos metų mes, pasak Maironio, tebegyvenam paskolinta dvasia ir tebevilkim ne savo, o svetimą rūbą. Ar dėl to svetimo rūbo knygnešiai nešė į Lietuvą lietuvišką žodį ir raštą? Ar dėl to svetimo rūbo galvas paguldė Sausio 13-osios  ir Medininkų aukos?

Šiandien Lietuvoje beveik neliko Lietuvos. Valstybinis Lietuvių kalbos statusas teliko tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – miestai ir miesteliai puikuojasi išskirtinai užsienietiškomis iškabomis, „Dainų dainelėje“ vyrauja užsieninės dainos, valstybinės institucijos nesilaiko Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo reikalavimų ir niekam nuo to galvos neskauda, o šio įstatymo pakeitimo įstatymas įstrigo Seimo stalčiuose.

Pasinaudodama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio antraja pastraipa, keliu retorinius klausimus: ko vertas švietimo ministras, vienasmeniškai lengvinantis valstybinės kalbos egzaminą nelietuvių mokyklų abiturientams? Ko verta Lietuvių kalbos komisija, nesipriešinanti ar net pritarianti pavardžių ir gatvių rašybai nevalstybine kalba? Ko verta Teisingumo ministerija, negebanti apginti Lietuvos įstatymų ir užtikrinti jų vykdymą?

Dar 1599 m. garsiojoje Postilės „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ Mikalojus Daukša rašė: ,,Kurgi pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? <…>  Tąja kalba paprastai yra rašomi įstatymai, jąja leidžiama tautos istorija, savi ir svetimų tautų veikalai, jąja aptariami valstybės reikalai, atliekami visi reikalai bažnyčioje, taryboje ir namuose.  <…> Bet tai sakau ne tuo tikslu, idant norėčiau peikti kitų kalbų mokėjimą, kuris visada ir visiems buvo ir tebėra naudingas ir garbingas dalykas. Peikiu tik apleidžiančius, paniekinančius ir beveik visai atmetančius savąją lietuvių kalbą. O, Dieve, duok, kad kada nors apsižiūrėtume ir iš tos miego ligos pabustume. <…> Pasigailėkime savo tautos narių, nes visi esame vienas kūnas ne tik Kristuje, bet ir tėvynėje. Mūsų tautos kalbos neniekinkime, ypač tie, kurie žmonių sieloms tarnaujame, nes paniekindami ir apleisdami savo kalbą, mes ir mūsų giminė patenkame į pavojų.

Toks pavojus buvo tada, kai Mikalojus Daukša vertė pamokslus, kuriuos sudėjo į Postilę. Dar didesnis pavojus iškilo dabar, kai mes sava valia, dėl neryžtingumo paminam savo gimtąją kalbą ir leidžiam manipuliuoti tuo, kas protėvių buvo ne kartą apginta.

Š.m. kovo 27 d. vykęs Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdis padarė sensacingą išvadą – Lietuva tampa beraštė (!!!)

Anaiptol, tai jokia sensacija. Mokyklų lituanistai visą Nepriklausomybės laikotarpį skambino aliarmo varpais, tačiau tai buvo balsas tyruose, nes švietimo reformatoriai liko absoliučiai kurti.

Užuot kūrę savą lietuvišką tautinę mokyklą, kaip padėvėtus rūbus iš pasaulio šiukšlyno susirinkom viską, ką išmetė, ko atsisakė kitų šalių švietimo praktika. Profiliavom, individualizavom, testavom, interpretavom ir visaip kitaip …avom.

Paniekinę mokytojo autoritetą, vadovėlius keisdami kompiuteriais, užuot informacines technologijas naudoję kaip pagalbinę priemonę, tapome jų vergais.

Skaudu ir apmaudu, kai ugdymo programų kūrėjai, neatsižvelgdami nei į moksleivių amžiaus psichologiją, nei į gebėjimų skirtingumą, nei į pedagogų praktikų rekomendacijas, kuria programas, paremtas savo asmeninėmis ambicijomis, kurias laisva ranka laimina inisterijai ir kiti įtakingi asmenys. Anot dabartinio švietimo ir mokslo ministro, „tokia politika“… Tačiau numesti bombą ant Hirosimos taip pat buvo kažkieno politika.

Kai švietimui iš biudžeto nubyra tik tai, kas lieka nuo kitų sričių, kai švietimo sąskaita užkaišiojamos kitos skylės (prisiminkime 2011 m. 17 mln. Lt. švietimui skirtų lėšų, atiduotų muitinėms), kai mokinio krepšeliui teskiriama vos 3310 Lt, o kalinio išlaikymas mokesčių mokėtojams kainuoja 23 000 Lt., gerų rezultatų nėra ko laukti.

Tad, mielieji ponai, kurie, anot Mikalojaus Daukšos, žmonių sieloms ir gėriui tarnaujate, nekaltinkite mokyklos, kad Lietuva tampa beraštė. Pripažinkite, kad tai jūsų politikos, paremtos ne racionaliais sprendimais, o vien tik taupymu, rezultatas.

Dėl tokios politikos jau greit pamiršime kalbėti „kalba Valančiaus, Daukanto, Daukšos ir Donelaičio, Maironio, Baranausko, Vaižganto ir Putino, Krėvės, sūduvių, dzūkų, mažlietuvių ir žemaičių, ir aukštaičių,“ nors tai daryti ragino šviesios atminties poetas Bernardas Brazdžionis, net ir svetur dėvėjęs savą lietuvišką rūbą.

 

Autorė yra Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos

ir Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos pirmininkė

2013-04-20

Parašykite komentarą