Algirdas Patackas

Kvislingai (apie atvirą laišką dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo)

2012-06-14

Galima skaičiuoti, kiek dienų ar savaičių gyvavo Lietuvos valstybingumas 1941 metų vasarą, bet niekas nepaneigs, kad jis gyvavo. Galima kartoti, kad Lietuva kapituliavo 1940 metais, bet niekas nepaneigs, kad ji sėkmingai sukilo 1941-ųjų birželį. Visa tai birželio 23-iąją iškelia į vieną gretą su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja (Prof. Edvardas Gudavičius).

Neseniai buvo paviešintas „Atviras laiškas dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriuo smerkiama Lietuvos valdžia, kažkiek prisidėjusi prie perlaidojimo ir moralizuojama šia tema: „Ši ceremonija, ir ją lydėjęs šio žmogaus gyvenimo ir veiklos iškilmingas minėjimas buvo didelė moralinė klaida“. Su laiško turiniu susipažinsite žemiau patalpintoje publikacijoje, tačiau ne ji yra vertingiausia, nes ten nieko naujo nepasakyta.

Vertingiausias yra sąrašas tų, kurie pasirašė.

Įsidėmėkime šias pavardes – šie žmonės gyvena tarp mūsų, beveik visi jie tituluoti, jie moko mūsų vaikus, jie yra kvislingai*. Kvislingai ta prasme, kad dėl bestuburiškumo, fariziejiškumo, konjunktūros ar nesusigaudymo pasirašė visiems laikams „aš esu prieš savo tautą“.

Jie paniekino tuos 6000 vyrų, iš kurių virš 2000 žuvo, jų auką, kurios vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui. Jie paniekino Antaną Morkūną, studentą, vieną pirmųjų žuvusį, jie paniekino Juozą Savulionį, kuris išgelbėjo Aleksoto tiltą nuo susprogdinimo, jie paniekino drąsųjį leitenantą Joną Dženkaitį, kuris vienas su keletu bendražygių neleido sovietų divizijoms pereiti tiltą ir kuris mirė nuo žaizdų, jie paniekino mano mokyklos laikų draugo Algimanto Žižiūno tėvą, žuvusį ir palikusį jį našlaičiu, kurio kapą tik slapta galėjo lankyti. Jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape. Jie visi juk galėjo ramiai laukti, kol ateis vokiečiai, nesikišdami į dviejų drakonų ardynes. Bet jie, menkai ginkluoti, stojo į mūšį vardan tautos garbės, vardan efemeriškos nepriklausomybės, kuri greit buvo užsmaugta.

Prie jų kapų – o jų buvo 87 – Juozas Brazaitis ištarė pranašiškus žodžius: „Kiekvienas idealistas, pasirinkęs Tėvynės gynėjo lemtį, tikėjo pergale ir troško gyventi. Jie ne tiek bijojo priešų ir mirties, kiek bijojo, kad tautiečiai nesupras jų aukos ir pamirš juos“.

Jie, tie iš sąrašo, padarė dar daugiau – jie juos išdavė.

Tikiu, kad ne visi, kurie pasirašė, padarė tai laisva valia. Gal būt jiems pritrūko atsparumo atsispirti virtuoziškam virtualiam šantažui; niekaip negaliu patikėti savo akimis, matydamas ten kai kurias pavardes.

Bet yra kaip yra – jos ten įrašytos šalia oportunistų, žemgrobių, amžinų kompromisierių, intelektualinių plepių ir panašios faunos. O kas parašyta – kirviu neiškirsi. Taip sako tautos išmintis ir atmintis, kuri, beje, išdavystei yra negailestinga.

_____________________________

*kvislinga – pagal Norvegijos fašistų veikėjo V.Kvislingo (Quisling), padėjusio vokiečiams okupuoti Norvegiją, pavardę; išdavikas, priešų bendrininkas.

 

http://propatrialt.wordpress.com/2012/06/14/algirdas-patackas-kvislingai-apie-atvira-laiska-del-j-ambrazeviciaus-brazaicio-iskilmingo-perlaidojimo/

1 komentaras

  1. kaip jauteisi sededamas salia p.gylio? algirdai,nesmeisk kvisligo… tau dar labai toli iki jo…tu niekad nebuvai radikalas… sukvislingeijai algirdai,jei sedi salia kazkokio ir kitu pasoneje,tai dar nereiskia jog esi kovotojas… vienintelis kovotojas pries sita mesla buvo butent kvislingas,kuris garbingai atliko savo SAVO PAREIGA EUROPAI… apsidairyk kas sedi tavo pasoneje…

Parašykite komentarą