Eglė Juozėnaitė

Lietuviams patriotiškumas – sėdėjimas prie televizoriaus

Praėjusį savaitgalį Kauno kino teatre „Romuva“ vyko patriotinių kino filmų festivalis „Mes turime kuo didžiuotis“. Gediminas Jankauskas, kino kritikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, vienas iš šio festivalio sumanytojų ir pristatytojų sako, kad į patriotinio kino „Herkus Mantas“, „Skrydis per Atlantą“, „Jausmai“ peržiūrą susirinko nedaug žmonių. Baltų tautų siekis būti laisviems ir už tai kovoti nesulaukė dėmesio, o patriotizmo sąvoka pakito šiuolaikinėje iškreiptų sąvokų karalystėje.

– Kokios istorijos turi būti pasakojamos kine, kad jis atlieptų daugybės žmonių jausmus, ilgai išliktų aktualus? Koks kinas gali būti vadinamas patriotišku?

– Kine turi būti rodomos nebanalios ir prasmingos istorijos, sukurtos menininkų, kurie patys ieško atsakymų į amžinus būties klausimus. Tada ir mąstančiam žiūrovui jie padarys didelį įspūdį. Deja, dabar dominuojantys vienkartinio naudojimo komercinio kino produktai tarnauja visai priešingiems tikslams. O patriotiškiausi filmai yra tie, kurie žadina žmogaus tautinę savimonę, meilę gimtajam kraštui, savo tautos istorijai, papročiams ir tradicijoms. Gal tai skamba ir labai senamadiškai, bet kitaip nepasakysi. Štai amerikiečiai nesigėdija pabrėžti savo patriotizmą ir gyvenime, ir filmuose. Žinoma, kraštutinumų yra visur, ir tai paprastai vadinama pseudopatriotizmu. Tėvynės meilė turi būti ne paradinė, o nuoširdi ir natūrali.

– Žodis „patriotas“ šiandien nėra populiarus ir sulaukia skirtingų interpretacijų. Ką jums reiškia žodis „patriotas“ ir kaip patriotizmas reiškiasi kine?

– Kadangi seniai gyvename iškreiptų sąvokų karalystėje, tai nuolat ne tik iš paprastų žmonių, bet net ir politikų ar politologų girdime ciniškai sakant: „Patriotas – idiotas“. Dažnai mėgstama savo kategorišką teiginį „paramstyti“ kokio nors garsaus mąstytojo žodžiais, pavyzdžiui, „Patriotizmas – tai paskutinis niekšo prieglobstis“ (Samuelis Džonsonas) ar „Patriotizmas – tai vergija“ (Levas Tolstojus). Tokie viešų žmonių pasisakymai tik dar labiau kompromituoja tikrąją patriotizmo reikšmę. Apie amerikiečius galime sakyti, ką tik norime, bet tėvynės meilės stoka jų tikrai niekas neapkaltins. Jie tiki, kad tikrai gyvena demokratiškoje ir žmogaus laisves gerbiančioje šalyje ir tuo didžiuojasi. Ir išreiškia tai filmuose ne tik rodydami per visą ekraną pergalingai plazdančią JAV valstybinę vėliavą. Mes Kaune praėjusį savaitgalį „Romuvos“ kino teatre surengėme nedidelį lietuviško patriotinio kino festivalį „Mes turime kuo didžiuotis“. Deja, žiūrovų, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo nedaug. Suprantama, juk savaitgalį lietuviai išreiškia patriotizmą, per televiziją žiūrėdami sporto rungtynes ir pramogas.

– Apie ką mums pasakoja Herkaus Manto, S.Dariaus ir S.Girėno, žmonių, išgyvenusių karą, savęs paieškų istorijos? Ar jos gyvos šiandien ir ko iš šių kino istorijų galime pasimokyti?

– Kaune parodyta istorinė drama „Herkus Mantas“ ir du filmai apie S.Dariaus ir S.Girėno tragiškai pasibaigusį skrydį (dokumentinis „Lituanikos sparnai“ ir vaidybinis „Skrydis per Atlantą“) buvo puikus pretekstas priminti, ką šie filmai mums reiškė tada, kai buvo sukurti. Visi šie filmai buvo rodomi ilgai ir turėjo didelę auditoriją. Nors „Herkus Mantas“ pasakoja apie seniai išnykusios prūsų tautos didvyrišką kovą su kryžiuočiais, mes šį filmą suvokėme kaip amžiną baltų tautų siekį būti laisviems ir už tai kovoti. O S.Darius ir S.Girėnas, galima sakyti, suvienijo lietuvių tautą net du kartus – per tragiškas lakūnų laidotuves 1933-iaisiais ir tada, kai „visa Lietuva“ žiūrėjo „Skrydį per Atlantą“.

– Koks bus kinas po pusšimčio ar šimto metų ir ką galės pasakyti ateities kartos apie tą kiną, kurį mes kuriame šiandien, tą, kuris buvo kuriamas sovietmečiu? Kaip keičiasi kinas, temos, kūrėjai? Kuria linkme juda?

– Sunku prognozuoti. Viena galima teigti tvirtai – kinas tikrai bus! Ateities kartoms jų protėvių filmai visada atrodo naivūs ir senamadiški. Bet tikrosios vertybės ir technologiškai pakitusių priemonių kine išliks. O koks bus jų poreikis ateities pasaulyje, parodys laikas.

– Kaip manote, ar istorinis kinas laikomas prioritetu kultūros politikoje, ar apskritai netrūksta finansavimo kokybiško kino kūrybai, juk kinas yra galinga priemonė, galinti daryti poveikį masėms, ugdanti patriotiškumą.

– Finansavimo kokybiško kino kūrybai trūks visada. Ne visada kino kūrybai skirtos lėšos yra panaudojamos racionaliai. Prisiminkime aistras dėl vaidybinio filmo apie Žalgirio mūšį. Tuoj minėsime jau 603-iąsias šio įvykio metines. O kur plačiai reklamuotas 600-ajam jubiliejui skirtas filmas „Žalgiris – geležies diena“, kuriam buvo skirti nemaži finansai? Panašu, kad šiemet nesulauksime ir kauniečių žadėto jubiliejinio vaidybinio filmo „1863“.

– Ar filmai „Tadas Blinda. Pradžia“, „Kita svajonių komanda“ gali būti įvardyti kaip šių dienų patriotiniai kino filmai? Ar šiandieninis kinas netampa tik verslu, komercija, ar sugeba prisitaikyti prie esamų aplinkybių?

– Lietuvoje kinas iš tikrųjų vis labiau tampa verslu. Nes filmų autoriai vis rečiau sako žodžius „menas“, „misija“, „idėjos“. Užuot samprotavus apie norą meno priemonėmis keisti pasaulį vis dažniau kalbama apie mažą biudžetą, neleidžiantį naudotis brangiai kainuojančiais kompiuteriniais efektais. Tarsi jais ką nors pasaulyje galėtume nustebinti.

– Kokius šiuolaikinius kino filmus rekomenduotumėte pasižiūrėti?

– Rekomenduočiau visų pirma pažiūrėti Gyčio Lukšo „Duburį“, Kristinos Buožytės „Aurorą“, Šarūno Barto filmus, lietuvišką dokumentiką.

Parengta pagal dienraščio ,,Respublika“ priedą ,,TV publika“

2013-06-16

 

Parašykite komentarą