Vytautas Alantas

Lietuviškojo nacionalizmo perversmiai

ApAlantas2ie tautinę ideologiją aplamai

Kalbėti apie nacionalizmą reiškia kalbėti apie tautos meilę. Patriotizmas, nacionalizmas ir pagaliau šovinizmas yra ta pati niuansuota tautos meilė, tik nevienodai suprantama ir aiškinama. Kalbant apie nacionalizmą, žinoma, galima jį aiškinti atsajai, pasiremiant svetimais autoritetais, bet tokia mąstysena bus atitolusi nuo mūsų lietuviškos tikrovės ir istorinių šaltinių. Mūsų lietuviški nacionalizmo paversmiai yra platūs ir gilūs ir tik jais pasirėmę galime pagrįstai kalbėti apie savo tautos meilę. Netikslu ir neprasminga ieškoti deimantų svetimose kasyklose, neištyrus savųjų lobių. Jei svetima plyta bus naudinga ir reikalinga, mes visada galime įsimūryti į savo pastatą. bet tautinę pasaulėžiūrą kurti mes pirmų pirmiausia turime iš savos medžiagos. Netgi nė iš tolo nebūtų pateisinamas užsimojimas, jei nacionalizmo filosofiją mes imtume importuoti iš svetur. Filosofuoti apie nacionalizmą aplamai yra vienas dalykas, kalbėti apie savo nacionalizmą – kitas.
Be pasaulėžiūros nėra ideologijos, pasaulėžiūra ir yra ideologija, o patriotizmas, nacionalizmas, ar dar kaip kitaip pavadinsime tautos meilę, yra neatsiejama tautinės ideologijos dalis. Žvelgdami į nacionalizmo sąvoką iš arčiau, turėsime sutikti, kad ji tokia apimli, jog susitapatina su visu tautinės ideologijos turiniu.
Pabrėžtina ir giliai įsimitina dėmesin mums reikiant surasti atsakymus į šiuos esminius ir likiminius klausimus: ar mes amžinai būsime pasmerkti svyruoti tarp grėsmingojo būti ar nebūti, ar žūt būt turime ieškoti ir surasti išėjimą iš to fatališko akligatvio, į kurį patekome dalinai dėl savo pačių padarytų istorinių klaidų, dalinai dėl mums nepalankių geopolitiniu sąlygų, kadangi Likimas mūsų tautai lėmė įsikurti neramioje rytų ir vakarų kryžkelėje, ar pagaliau, rankas sudėję ir toliau leisime savo Lemtį tvarkyti kitiems, kol galų gali mus galutinai sumals kaimynų imperializmo girnos?
Tautinė ideologija ir yra kelio ieškojimas iš tos grėsmingos padėties. Kartais didelių pavojų akivaizdoje tautai yra neišvengiama susiveržti, ,,įsisprausti” į kietus tautinės ideologijos rėmus, idant išvengtų pavojų ir išlaviruotų į saugų krantą. Atseit, tautinės ideologijos tikslas ir prasmė susmaigstyti į ateitį gaires, kurių prisilaikydami galėtume sėkmingai siekti politinio saugumo, tautinės kultūros suklestėjimo ir medžiaginės gerovės. Tokie kelrodžiai mums bus reikalingi ilgam laikui.
Grįžtelėję į savo istoriją, matome mus esant nuolatinėje gelbėjimosi stadijoje. Nekartojant pasenėjusių tezių, kad tik kiti kalti dėl mūsų nelaimių, ir nepuolant į beprasmį pesimizmą, bet vis dėlto prisimintina, kad, kai Lietuvos vežimas ėmė riedėti pakalnėn nuo imperijos didybės viršūnių ir per Didžiąją Kunigaikštystę, dėl mūsų bajorų nutautėjimo ir Lenkijos anarchijos, įriedėjo į baudžiauninko kiemą. Lietuvių tauta išgėrė kartybių taurę iki pat dugno. Juk tai pakankamai aiškiai rodo, jog mes tame vežime sėdėjome kaip pralaimėtojai, kuriems net ir gimtojo krašto vardas buvo išbrauktas iš žemėlapio. Po trumpo nepriklausomybės laikotarpio vėl tapome apiplėšti ir uždaryti baudžiauninkų stovykloje. Mums reikia pagaliau iš tos lomos pakilti į kalnesnę vietą. Savigaila, verkšlenimai ir netgi prakeikimai čia nieko nepadės. Raktą atverti kalėjimo durims į laimingesnę ir saugesnę ateitį turime patys nusikalti. Ideologija nėra vien tik geni norų bei intencijų formulavimas ir deklaravimas: ji yra drąsus ir atkaklus ryžtas atsisakyti nuo įsisenėjusių štampų, daryti perversmą savo galvosenoje ir telkti visas jėgas dideliam tikslui siekti. Sena lietuvių išmintis sako: kiekvienas savo Likimo kalvis, kaip pasiklosi, taip išmiegosi, ką pasėsi, tą ir pjausi. Nemanau, kad, rūpindamiesi savo tautos likimu, mes galėtume tuos žodžius pamiršti.

Potencinis nacionalizmas tautoje

Mes visais amžiais buvome žemdirbių tauta, ir tautos meilė buvo sutapatinama su žemės meile. Kodėl ir kaip ta tautos-žemes meilės kibirkštis išliko gyva žemdirbio lietuvio sąmonėje per įvairias gadynes, to klausimo neliesiu: tai būtų plati ir atskira tema, o tik pažymėsiu faktą, jog, nežiūrint tamsiųjų amžių ir daugybės ,,gesintojų”, potencinė tautos meilė niekad nebuvo išblėsusi iš mūsų senolių dvasios. Mūsų kaimiečiuose ji reiškėsi gimtąja kalba, tautosaka (dainomis, pasakomis, legendomis), žmonių išmintimi – daile ir papročiais. Nežiūrint žiauriai nepalankių politinių, kultūrinių ir religinių sąlygų, lietuviai žemdirbiai gyveno savitu lietuvišku gyvenimu, gyveno lietuviškame uždarume.
Taigi, pirmųjų mūsų nacionalizmo paversmių reikia ieškoti po šiaudine pastoge. Kaimas ir yra tas podirvis, iš kurio ėmė prasikalti pirmieji mūsų sąmoningo nacionalizmo diegai. Iš lietuviško kaimo ištryško tas nuostabus poveržis į mokslą: kaimiečių vaikai ėmė studijuoti aukštosiose mokyklose, ir tai buvo lemiamas žingsnis lietuviško nacionalizmo raidoje. Lietuviai inteligentai, pasiklausydami istorijos skliautuose iš praeities skambančių lietuviškų balsų ir, itin žavėdamiesi Lietuvos senųjų laikų didybe, ėmė rimtai puoselėti lietuviško nacionalizmo mintį.

Pirmieji lietuviško nacionalizmo balsai

Pirmasis Didžiosios Lietuvos rašytojas Mikalojus Daukša 1599 m. išleido, išvertęs iš lenkų kalbos, Vijūko postilę su savo garsiąja prakalba, brėžte pabrėždamas gimtosios kalbos svarbą tautai. Jo žodžiais, tauta esanti stipri ne savo pilimis, turtais, gamtos grožiu, bet savos kalbos vartosena. Daukša buvo pirmas lietuvis, drąsiai priminęs savo sulenkėjusiems tautiečiams, ką reiškia tautai gimtoji kalba.
Praslinkus 200 metų, pasigirdo iš tamsos kitas balsas. 1806 m. Pranas Bogušas-Bohušas perskaitė savo garsųjį referatą apie lietuvių kalbą Varšuvos Mokslo Mėgėjų Draugijoje. Jis itin aukštai iškėlė lietuvių kalbos senumą, groži, lygindamas ją su graikų, romėnų ir kitomis kalbomis bei pabrėždamas ją nesant prastesnę už jokią kitą kalbą.
Neįmanu pasakyti, kiek tie balsai turėjo reikšmės ir įtakos tautinio atgimimo pradininkams, bet atsimintina, jog lietuvių kalbos pagerbimas ir tyrinėjimas buvo vienas svarbiausių jų uždavinių. Anie iš amžių gilumos ataidėję lietuvių kalbos, o kartu ir lietuvybės meilės šūkiai tautos prisikėlimo skelbėjams buvo didelė paskata domėtis ne tik lietuvių kalba bei istorija, bet ir aplamai tautinės kultūros reikalais. Tie šūkiai žadino jų patriotizmą, kuris ruošė kelią nacionalizmui.
Lietuvių tautiniam atgimimui, be abejo, bus atėjęs pagalbon ir ano meto istorijos mokslas. A. V. Kojelavičius (1527-1613) lotyniškai parašė Lietuvos istoriją, bet itin čia atžymėtinas mozūrų kilmės pirmasis Lietuvos istorikas M. Strijkovskis (miręs 16-jo ir 17-jo amžių sąvartoje), parašęs lenkų, lietuvių, žemaičių ir visos Rusijos kroniką. Strijkovskis buvo rimtas istorikas ir kritiškai žiūrėjo Į šaltinius. Dėl sintetinio požvelgio į Lietuvos istoriją jis vienu atveju prilygsta geriausiems XX amž. istorikams. Jis pirmas iškėlė ir pabrėžė faktą, jog XIV amž. Lietuva kovojo ir atsispyrė ne tik Ordinui, bet beveik visos Europos galybei. (L. E. XXIX t.).
Kaip lietuvių kalbos aukštinimas, taip ir Lietuvos galybės pabrėžimas žadino tautinio sąjūdžio dalyvių patriotizmą, o kartu brandino pradus ir nacionalizmo, kurio svarbiausias ir ryškiausias tos gadynės atstovas buvo Simonas Daukantas.

S. Daukantas — mūsų nacionalizmo pradininkas

Simonas Daukantas (1793-1864) yra lietuviško nacionalizmo pradininkas. Studijuodamas Vilniaus universitete, jis parašė veikalą ,,Darbai senovės lietuvių ir žemaičių” ir daug vėliau, 1824 m., Amerikoje buvo išspausdintas kitas jį labiausiai išgarsinęs veikalas: ,.Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”. Daukantas buvo pirmas istorikas, griežtai atskyręs lietuvybę nuo lenkybės, suversdamas lenkams kaltinimus už visas Lietuvos nelaimes: baudžiavos įvedimą, Lietuvos valstybės pražudymą, istorijos suklastojimą ir t.t. (L. E. IV t.).
Daukantas savo veikaluose idealizuoja Lietuvos praeitį, kelia aikštėn protėvių teigiamas būdo savybes, pabrėžia jų aukštą dorovę, teisingumą, vaišingumą, narsą, apykantą ir savo teiginius pailiustruoja iš senovės atkilusia ir dar tebegyva žmonių išmintimi: patarlėmis, priežodžiais, žodžiu, tautosaka, senovę siedamas su dabartimi dvasios dorovės ir išminties ryšiais. Skaitydamas Daukanto raštus, rodos, gyveni praeityje ir dabartyje. Jo istorija, tarčiau, yra giesmė lietuvių tautos garbei, epas, apdainuojąs karžygišką Lietuvos senovę. Garbindamas praeitį, Daukantas kėlė savo amžininkų entuziazmą bei susižavėjimą prosenolių žygiais, kurie jiems buvo didelė paskata, pavyzdys ir Įkvėpimas varyti tautos gaivinimo darbą.
Daukanto raštai turėjo didelės įtakos aušrininkams, varpininkams ir aplamai tautos atgimimo darbuotojams. ,,Būdo” autorius buvo lietuvis patriotas, nacionalistas iš didžiosios raidės ir net šovinistas, nes idealizuodamas savo tautą, jis piktai smerkė lenkus. Tą tautos senovės garbinimą bei lenkų smerkimo filosofiją perėmė aušrininkai ir visi tautinio atgimimo kovotojai. Tiesą sakant, dar ir po šiai dienai ne vienas iš mūsų panašiai tebegalvojame, kaip tas didysis lietuviško nacionalizmo kūrėjas. Daukantas laikytinas lietuviško nacionalizmo tėvu, o gal ir panlituanizmo pradininku.

Vilniaus universitetas

Vilniaus universitetas, kitaip vadinamas Academia Vilnensis, žinoma, nebuvo joks tautinio atgimimo ir lietuvybės centras, bet tik netiesiogiai bus prisidėjęs prie tautinio lietuvių sąjūdžio. Tas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos mokslo ir kultūros židinys garsėjo Vakarų Europoje savo moksliniais laimėjimais, o etnografinėje Lietuvoje kovojo su protestantizmu bei užsilikusiomis žmonėse senovės lietuvių tikėjimo apraiškomis. Universitetas leido tikybinę literatūrą lietuvių kalba, turėjo provincijoje tinklą mokyklų, kur buvo mokoma ir lietuvių kalbos. Žodžiu, jo tikslas buvo grynai konfesinis, tačiau įvairiatautinės profesūros tarpe atsirado mokslininkų, kurie domėjosi ir lietuviškais dalykais, pvz., istorija.
Čia paminėtinas prof. K. Sirvydas (1579-1631), kuris parašė garsųjį pirmąjį trijų kalbų žodyną, sukėlusi nemažą tuometinės pradėjusios formuotis lietuvių šviesuomenės susidomėjimą, ir išleido išvertęs pamokslus ,,Punktus sakymų”.
Istorikas J. Lelevelis (1786-1861), gimęs sulenkėjusio vokiečio šeimoj, studentaudamas ir profesoriaudamas Vilniuje, artimai susidraugavo su lietuviais veikėjais, ir Lietuva, anot jo paties, pasidariusi jo ypatingų studijų objektas. Lelevelis ragino lietuvius geriau pažinti savo kalbą ir praeitį, susirašinėjo tais klausimais su D. Poška. To laiko lietuviai veikėjai aukštai vertino jo nuopelnus Lietuvai. Poška Leleveliui ir Bagužiui pagerbti parašė odę. S. Stanevičius, kuris buvo Lelevelio studentas, irgi dažnai savo profesorių prisimindavo. Būdamas emigracijoje, Lelevelis nenustojo domėjęsis Lietuva ir 1839 m. Leipcige išleido Lietuvos istoriją iki unijos su Lenkija. Vėliau tas veikalas buvo išverstas prancūzų kalbon. Labai galimas dalykas, kad Lelevelis buvo paskatinęs Daukantą pasirinkti istoriko profesiją.
Profesorius, poetas, pamokslininkas M. K. Sarbievijus (1595-1640) pasižymėjo kaip vienas didžiausių savo amžiaus lotyniškai rašančių poetų. Savo kūryboje jis pasiekė tobulumą, prilygstantį Horacijui. Sarbievijus buvo mozūras, bet, ilgai gyvendamas Lietuvoje, pamėgo jos gamtą ir žmones. Jo kūryboje gausu lietuviškos tematikos. Jis prisimena Vilnių, Gedimino pilį, gražias Vilniaus apylinkes, žavisi Lietuvos vietovėmis: Trakais, Nemenčine, Merkine, Metelių ežeru, Kražiais, Dubysa, Birutės kalnu, Leipalingio pievomis ir t.t.
Vienas iš geriausiai pavykusių Sarbievijaus kūrinių buvo laikomas 10 giesmių ciklas, vadinamas ,,Silviludia” – ,,Miškų žaidimai”, kur apdainuojama Lietuvos miškų grožis. Sarbievijus buvo populiariausias XVII amž. pradžios Europos poetas. Jis plačiai išgarsino Lietuvą, jos gamtą ir sostinę Vilnių, paskirdamas jam odę, kurioje minima Lukiškio žalia aukštuma, didžiojo kunigaikščio dvaras, vadinamas Palemono rūmais, o Gedimino pilis – Kapitolijumi.
Gedimino pilies štai kapitolijus
Nuo galingų šlaitų kyla aukštybėn.
Ir va bokštai bei kuorai išdidžiai debesynuos skęsta.
Gal ir ne visai be pagrindo amžininkai Sarbievijų vadino Lietuvos poetu. Jo ,,Lyrikos knygos” susilaukė daugiau kaip 60 leidimų.
(L. E. XXVI t., J. Jurginis, V. Merkys, A. Tautavičius, Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 1968).

Žemaičių romantikai

Vilniaus universitete 18-jo ir 19-jo amžių sąvartoje studijavo būrelis žemaičių studentų, kurie ėmė domėtis Lietuvos istorija, kalba ir tautosaka. Paminėtini čia S. Stanevičius (1799-1848), S. T. Valiūnas (1789-1831), J. A. Pabrėža (1771-1849), kuris žemaičių romantiniam tautiniam sąjūdžiui atstovavo savo moksliniais ir religiniais raštais. Vieni studijavo Vilniaus universitete, kiti darbavosi šalia jo. Paminėtinas čia žemaičių bajoras D. Poška (1757-1830), kuris, greičiausiai užsikrėtęs Sirvydo pavyzdžiu, rašė trijų kalbų žodyną, bet nebaigė: tyrinėjo Lietuvos praeitį, rinko senienas ir tautosaką, vare plačią korespondenciją su lietuviais ir nelietuviais mokslininkais ir itin pagarsėjo savo Baublio muziejumi, kurį įrengė milžiniško ąžuolo stuobryje, pastatęs jį savo sodybos sodelyje. Be viso ko, jis parašė poemą ,,Mužikas žemaičių ir Lietuvos” ir savo amžininkų buvo laikomas didžiausiu žemaičių poetu.
S. Stanevičius, gal iškiliausias universiteto studentų žemaičių būrelio dalyvis, irgi rašė Lietuvos istoriją, tyrinėjo lietuvių kalbą ir rašė jos gramatiką, kūrė pasakėčias ir itin pagarsėjo savo 1823 m. paskelbta patriotine giesme ,,Šlovė žemaičių”, kurioje kelia garbingą Lietuvos praeitį, ragina gaivinti lietuvių kalbą, entuziastiškai džiūgauja įvykus stebuklui, nes tauta išsigelbėjusi iš pražūties. ,,Šlovė žemaičių” yra savotiška patriotinės veiklos deklaracija, sakytume, himnas, primenąs A. Mickevičiaus ,,Odę jaunystei”. Tos giesmės vienas posmas taip skamba:
Šlovė visus sujudina gera tėviškei daryti.
Ir ką amžiai pagadino,
Čėsas yra atitaisyti.
Žemaičių romantizmui atsirasti galėjo būti keletas priežasčių: bendra romantizmo amžiaus nuotaika grįžti į praeitį, kitataučių kultūrininkų susidomėjimas Lietuvos istorija ir aplamai Lietuva, o tai, be abejo, drąsino ir skatino lietuvius patriotus gyvinti lietuvišką veiklą. Įdomu pastebėti, kad Lietuvos simpatikai kitataučiai – istorikai, kultūrininkai ir rašytojai – garbinte garbino Lietuvos praeitį, rašė jos istoriją, domėjosi lietuvių kalba ir t.t., bet į lietuvius žiūrėjo kaip į mirštančią tautą, kurios praeitis jiems buvo tik kaip didinga, pasigrožėtina panorama, kaip medžiaga istorijai ir literatūrai. Betgi vis dėlto kitataučių šiltas domėjimasis Lietuvos reikalais žemaičių romantikams sudarė palankų tautinį klimatą iš arčiau pažiūrėti į lietuviškus reikalus. Nors jie dar neturėjo apčiuopiamesnių planų Lietuvos ateičiai, bet jiems jau kilo noras, anot Stanevičiaus, atitaisinėti ,,ką pagadino čėsas”, kitaip sakant, jie suprato, kad atėjo vietas patiems imtis tvarkytis savo kieme. Tai jau buvo neabejotinas tautinės sąmonės pabudimas, sakytume, po kojomis lietuviško pagrindo apčiuopimas.
Taigi, buvo keletas priežasčių žemaičių romantizmui susiformuoti, betgi svarbiausia priežastis buvo ta, kad tautos pasąmonėje tiek amžių inercingai išglūdėjęs tautinis jausmas pagaliau turėjo imti kristalizuotis ir prasiveržti į paviršių konkrečiomis patriotizmo formomis. Tai nebuvo tautinis užgimimas, tai buvo tautinis atgimimas. Žemaičių romantikų veikla yra pirmas visuomeninio pobūdžio etapas į lietuvišką nacionalizmą. Drąsesnieji to laikotarpio veikėjai, pvz. Daukantas, paskelbė pirmieji šūkį: Šalin nuo Lenkijos! Tas šūkis turėjo milžiniškos įtakos aušrininkams ir varpininkams bei visai lietuvių galvosenai moderniais laikais. Tai buvo drąsūs patriotinis šuolis lietuviško nacionalizmo link. Tai buvo psichologinis perversmas, pastūmėjęs lietuvius glaudžiau glaustis prie lietuviško kamieno.

Tolesnė mūsų nacionalizmo raida

Žemaičių romantikų darbą toliau varė aušrininkai ir varpininkai. Tautinis sąjūdis tolydžio plėtėsi ir stiprėjo, įgaudamas vis ryškesnes formas. Draudžiamoji spauda, itin ,,Aušra” ir ,,Varpas”, lietuviško nacionalizmo plėtroje buvo didelis postūmis pirmyn. Garbinti tai senovė tebegarbinama, bet atsigręžta ir į dabartį ir imta konkrečiai kalbėti apie lietuviškus reikalus: ypač tokia linkme buvo redaguojamas ,,Varpas”. Sujudo kaimas ir ėmė jaunimą leisti į mokslus. Iš jaunosios inteligentų kartos atsirado susipratėlių lietuvių patriotų, kurie stojo griežton kovon su rusų valdžia. Įdomu, kad aušrininkai, vildamiesi spaudos draudimo atšaukimo, iš pradžios prieš rusus nesišiaušė, bet pamatę, kad šilkinių pirštinaičių taktika nieko nepadeda, pradėjo atvirą kovą. Pasipriešinimas persimetė ir į kaimą, kuris davė tūkstančius knygnešių ir spaudos platintojų. Kova buvo sunki, pareikalavusi daugybės aukų. Tautos meilė buvo pakrikštyta kalėjimų ir Sibiro kančiomis, o kartais ir pralietu krauju. Jei taip kraštutinai drąsiai buvo stota į kovą, tai, matyt, patriotizmas lietuvio pasaulėžiūroje jau buvo giliai įleidęs šaknis.
Atsimintina, kad tuo metu, t. y. 19-jo a. pabaigoje, tautinė mintis jau tiek buvo subrendus, kad galėjo duoti pakankamai medžiagos tautos himnui sukurti. Jo autorius dr. V. Kudirka savo kūrinyje suformulavo principus, koks lietuvis turi būti ir ko siekti ir tarp kito, galima sakyti, kanonizavo Lietuvos praeities kultą:
Lietuva tėvynė mūsų,
Tu didvyrių žemė.
Iš praeities tavo sūnūs
Te stiprybę semia.
Taip buvo suformuluota pirmąkart tautos praeities reikšmė ir svarba lietuviško nacionalizmo sampratoje, kuri paskum nusitęs per visą nepriklausomybės laikotarpį ir iki šių laikų. Ir vargu ar ji dings iš mūsų patriotizmo filosofijos, nors gal savo pažiūras į Lietuvos praeiti mes peržiūrėsime ir imsime i ją žiūrėti kritiškiau, tačiau imperinės didybės atbalsiai visada mus žavės ir mūsų protėvių žygių atsiminimai visada liks mums tautinio pasididžiavimo ir įkvėpimo šaltiniai.

Nacionalizmas nepriklausomoje ir okupuotoje Lietuvoje

Vasario 16 d. deklaracija, atseit, valstybės atkūrimas, plačia atvėrė duris nacionalizmui suklestėti. Čia itin reikėtų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad, išmušus valandai griebtis ginklo, lietuviškas nacionalizmas pasirodė, kaip jau toli pažengusios tautiškai susipratusios tautos apraiška. Tautiečiai gyvai atsiliepė į valdžios šauksmą; stoti savanoriais į kariuomenę. Už tėvynės laisvę žuvo 6000 vyrų naujoje Lietuvos istorijoje tai buvo pirmoji tokio dydžio kraujo auka tėvynei, tai buvo lietuviško nacionalizmo kraujo krikšto auka.
Tad nepriklausomybės pradžioje jau buvo sudarytas tvirtas istorinis bei moralinis pagrindas toliau nacionalizmui vystytis visai: kanalais: per mokyklą, spaudą, meną ir t.t. Pati valstybė tuo rūpinosi. Mokyklose nacionalizmas nebuvo jaunimui brukamas per nevalią, nes tam ir reikalo nebuvo: visa tuometinė kultūrinė ir visuomeninė aplinka sudarė palankiausias sąlygas auklėtis bei gyvent patriotinėmis nuotaikomis. Didelės tautinės šventės, ypač Vasario 16 dienos minėjimas, kariuomenės paradai, dainų šventės, visa tai kėli tautinį pasididžiavimą ir žadino tėvynės meilę. Partijos skyrėsi savo politinėmis programomis, bendros kalbos nerado, tačiau nebūti galima pasakyti, kad jos būtų skelbusios labai skirtingas pažiūras patriotizmą, šiuo atveju i nacionalizmą. Tiesa, dešinieji ideologą dėliojo ant svarstyklių Dievą ir Tėvynę, atiduodami pirmenybę Dievu ir bijodami, kad per didelė tautos meilė, atseit, kultas, nenustelbtų tikėjimo, pripažino tik ,,protingą” tėvynės meilę, būtent, patriotizmą ir atmetė nacionalizmą, kaip perdėtą ,,neprotingą” tėvynės meilę, be kadangi tai buvo daugiau teoriniai ideologų svarstymai, tai praktiniame gyvenime didesnės reikšmės neturėjo.
Nacionalizmą žadino ir per visą nepriklausomybės laikotarpiu užtrukę nesusipratimai dėl Klaipėdos reikalų ir Vilniaus okupacijos. Poeto mestas šūkis: – Mes be Vilniaus nenurimsim! – giliai įsirėži į tautos sąmonę. Žodžiu, nepriklausomybės laikais nacionalistinė dvasia giliai įleido šaknis į visos tautos dvasią, kuri, prasidėjus okupacijai, sudarys tvirtą tautinį skydą prieš pavergėjų užmačias.
Užplūdus mūsų tėvynę maskolių armijai, vėl naują kruviną lapą į Lietuvos istoriją aplamai ir į nacionalizmo istoriją paskirai įrašė Miško Broliai – partizanai. Tai buvo lyg ir savanorių žygio tęsinys, tik su tuo skirtumu, kad savanoriai išėjo kovoti valdžios raginami, o partizanai – patys tėvynės balso šaukiami, nors iš tikrųjų ten ir čia pagrindan buvo padėtas tas pats savanoriškas apsisprendimas ir ryžtas ginti tautos laisvę nuo išorinių priešų. 1940-1950 metai buvo Miško Brolių bunkerių metai, kai lietuviškas nacionalizmas užsigrūdino ir galutinai subrendo. Didžioji tautos tragedija, partizanų sąjūdis pareikalavo 30000 kovotojų gyvybių ir nežinia kiek civilinių gyventojų aukų. Ta didžioji patriotų armija tėvynės meilę įrašė į tautos istoriją savo krauju.
Okupuotoje Lietuvoje net ir žodis ,,tauta” kone išbrauktas iš viešojo vartojimo ir, tiesą sakant, spaudos puslapiuose retai kur tą žodį užtiksi: jį pakeitė ,,nacija” ir ,,tarybinė Lietuva”. Apie nacionalizmą jokios kalbos nėra, nes mat didysis brolis visas tautybes apglėbė viename glėbyje ir taip glaudžia prie savo plačios krūtinės, kad joms tik palikta laisvė garbinti ,,broliškų tautų didžiąją tėvynę” ir uždrausta nė iš tolo neužsiminti apie savo tautos meilę. Toje ,,broliškų tautų tėvynėje” nacionalizmą ir net šovinizmą leista išpažinti tik ,,didžiajam broliui”.
Betgi lietuviai patriotai kovos vėliavos nenuleido. Tai rodo pirmaisiais okupacijos metais partizanų pasipriešinimas, tai rodo patriotizmo blykstelėjimas 1972 m. Kauno gatvėse susideginus Romui Kalantai, o svarbiausia tai rodo atkakli, pogrindinė patriotų kova, besireiškianti slapta spauda, dvasiškijos viešu ir slaptu pasipriešinimu nureliginimui bei nutautinimui ir pagaliau kovotojų ryžtu neišsižadėti laisvės idealų, nevengiant didžiausių aukų ir nebijant gėdingų bylų, kalėjimų ir trėmimų Sibiran. Kovotojai jaučia po savo kojom patriotinį pagrindą, kurį padėjo aušrininkai, knygnešiai, savanoriai kūrėjai ir partizanai. Visi laisvės kovotojai įmūrijo į tą pagrindą savo plytą.

Žodis apie universalizmą

Mes, lietuviai, susėdę prie stalo svarstyti savo reikalų, prieš pradėdami darbą, prasiveriame langus ir imame dairytis, ką apie tai galvoja mūsų kaimynai, svetimi autoritetai ir būtinai užgriebiame dar plačiau, būtent, universalizmą, internacionalizmą, kosmopolitizmą ir kitokius labai miglotus ,,izmus”. Vieni sako, kad tautinės formos labiau susiaurinančios, negu praplečiančios asmenybę. Atseit, reikia asmenybę padažyti kažkokiame tarptautiniame padaže, kad ji pakankamai išsiplėstų. Kiti vėl siūlo mums savo nacionalizmą ,,suuniversinti” ir t.t. Lyg ir susidaro Įspūdis, kad mes nepasitikime savimi, kad mums reikia autoritetų ir patarėjų, įsistiprinusių svetimuose ,,izmuose”. Imkime, kad ir mūsų nacionalizmą. Atsirado mūsuose mąstytojų, kurie nerimsta lietuviškuose rėmuose ir žūt būt galuojasi mūsų ideologiją, konkrečiai, nacionalizmą pakreipti universalizmo link ir džiūgauja, jog jiems tai pavykę padaryti, tik nepasako, kas tas universalizmas yra ir kodėl mes būtinai turime ieškoti universalių marškinėlių savo nacionalizmui papuošti.
Bandydami lietuvišką nacionalizmą įtraukti į universalizmo miglotas platybes, jie siūlo nutrūktgalvišką išvadą, būtent, kad nacionalizmas turįs tapti universalizmo išraiška, o universalizmas esąs loginė nacionalizmo tąsa. Gal tą neaiškią formulę būtų galima aiškiau taip nusakyti: nacionalizmą reikia dažyti universalizmo padaže, kad jis taptų lietuviško nacionalizmo viralu. Atrodo, kad mes patys bijome savo originalaus, iš istorinių ištakų išplaukiančio nacionalizmo ir būtinai norime jam duoti universalizmo šlifuotę. Ar tik tie universalistai nebus atėję iš svetimų ideologijų ir beldžiasi į lietuvišką nacionalizmą su savo receptais? Lietuvių tauta neteko 6000 savanorių kūrėjų, giriose žuvo 30000 Miško Brolių partizanų, niekas nesuskaičiuos kiek lietuvių paguldė galvas Sibiro taigose, žodžiu, dešimtim tūkstančių mūsų tautiečių prarado gyvybę tik dėl lietuvybės, tad ar nesidaro juokinga besiklausant, kad lietuviškas nacionalizmas dar turis meilinti kažkokio universalizmo palaiminimo?
Lietuviškas nacionalizmas yra gimęs iš lietuviško podirvio, t. y. istorijos, augęs ir brendęs kietose lietuviškose sąlygose, žodžiu, yra grynas lietuviškas padaras ir jam jokių svetimų virtuvių prieskonių nereikia. Tik toks nacionalizmas mums yra artimas, suprantamas ir puoselėtinas. Knyginis, nuo lietuviškos tikrovės bei istorijos atplyšęs nacionalizmas niekad nebus mūsų nacionalizmas, o liks tik bergždžias postringavimas, kuris neveda niekur. Netikiu, kad mūsų nacionalizmas vystytųsi pagal kažkokius iš svetur pasiskolintus kriterijus. Jei mes norime susikurti saugų gyvenimą ir nedrebėti dėl rytojaus, privalome labai rimtai ir sąžiningai apsidairyti, ką ir kaip daryti, idant išbristume iš nuolatinių nelaimių ir susikurtume tokią gyvenseną, kurioje galėtume ramiai ir kūrybingai plėtoti savo galias.

,,Naujoji viltis“, 1983, Nr. 16

Parašykite komentarą