Vytautas Alantas

Mano pasisakymai

Vytautas Alantas, Lietuvių rašytojų draugijos ir Lietuvių žurnalistų sąjungos garbės narys, šiais metais pasiekė garbingą 80-ją savo amžiaus sukaktį (žiūr. Balio Gražulio straipsnį šiame NV numeryje). Sukakties proga NV redakcija paprašė gerb. sukaktuvininką V. Alantą, kaip nenuilstantį mūsų tautinės kultūros pradmenų ieškotoją ir jos ideologijos ryškintojo, mūsų žurnalo skaitytojams atskleisti savo credo, kuriuo vadovaudamasis jis galėjo taip gausiai praturtinti mūsų kultūrinį lobyną. Taip susidėstė jo straipsnis ,,Mano pasisakymai”, kurį čia su dėkingumu autoriui mielai pateikiame. — RED.

Gan ilgą laiką mėginau aptarinėti: kas yra menas, literatūra, grožis ir t.t. Pats fabrikavau aforizmus, rinkau kitų išmintį ir galiausiai priėjau išvadą, kad kiek galvų, tiek ,,menų”, ,,literatūrų”, ,,grožių’’ ir kt. Tos sąvokos amžinos, labai realios ir kartu be galo miglotos: labiau apčiuopiamos intuityviai kaip objektyviai.

Bet vis dėlto ilgainiui tos mintys lyg ir išsikristalizavo ir įgavo aiškesnes formas. Taigi, mėginsiu čia tais klausimais pasisakyti, tartum daryčiau ilgo gyvenimo ir didelės bylos konspektinę apžvalgą, juo labiau, kad mano credo apims ne tik meną, bet ir visuotines mano tautos problemas.

APIE KŪRYBĄ IR MENĄ

Kūryba yra chaoso apvaldymas kūrėjo valia.
Kiekvienas žmogus yra kūrėjas, tik ne visų vienodi polėkiai.
Menas yra grožio ir negrožio priešybių žaismas.
Meno negalima išmokti: jis yra dievų dovana.
Meno kūrėjas yra pasmerktas sunkiam darbui: iš tinginio motina Gamta atima jam dovanotą  dovaną.
Menininko kūrybiniame žaizdre turi sudegti gyvenimas, kad iš jo gimtų grožis.
Jei menininkas nesusidraugaus su prisilaikančiomis prie jo gimtinės upelio kranto laumėmis, jis niekad nesupras upelio čiurlenimo kalbos.
Protestas yra neišskiriama kūrybos dalis.
Meno kūrinio vertinimas niekad nesibaigia.

 

APIE LITERATŪRĄ

Literatūra yra tikrovės tikrovė, kitaip sakant, tikrovės esencija, perkošta per rašytojo kūrybinį koštuvą.
Poezija nėra užšifruota telegrama ar hieroglifų plyta: ji yra atviras, aiškus žodis, taikąs į skaitytojo protą, jausmus ir vaizduotę.
Jei rašytojas nepajėgs įtikinti skaitytojo, jog iš debesies gali ir rožėmis lyti, gal būtų geriau, jei jis savo plunksną pakeistų batsiuvio yla.
Baigiamasis plunksnos brūkštelėjimas gali kūrinį priartinti prie tobulybės viršūnės, bet gali ir atitolinti, nes kraštutinybė ne visada būna tobulybės paskutinis žodis.
Rašytojavimo idealas – minties ir formos sintezė.

 

APIE MENĄ IR TAUTOS SIELĄ

Nėra tarptautinio meno: tėra tautinis menas.
Menininkui duoda palaiminimą savieji, o ne svetimieji dievai.
Per meną tauta kalba pasauliui.
Per meną atsimaino tautos siela.
Menininkas, nejaugęs į savo tautos istoriją bei kultūrą, bus tik plūduriuojantis šapas, nešamas upės tėkmės paviršiumi.
Aš galiu pasiskolinti iš kaimyno idėją, bet negaliu tapti svetimos tautos kūrėju, nepergimęs dvasiškai ir neįaugęs į kitą kultūrą, bet ar tokia ,,saltomortale” įmanoma?
Menininkas yra burtininkas, barstąs vizijas ant tautos kelio.
Tautą reikia visą laiką kurti.
Menininkas yra tautos sielos paslapčių ieškotojas,
NES
jos slypi senųjų amžių paversmiuose, iš kurių atsiaidi pirmapradis genties kalbėjimas, padaręs mus tauta;
jos slypi tautosakos posmuose, padavimuose ir legendose;
jos slypi tautinės mitologijos mistikoje;
jos slypi giliai po žemėm užkastose įkapėse;
jos slypi gimtajame žodyje;
jos slypi tautos kraujyje;
jos slypi Lietuvos gamtos atmainose ir jos spalvingumo įvairybėje.

 

APIE TAUTOS SIELOS IEŠKOTOJUS

Aš ieškojau tautos sielos senuose foliantuose, aš jos ieškojau ramovių šventuose ąžuolynuose, aš jos ieškojau didvyrių ir valdovų žygiuose,
aš juos ieškojau imperijos platybėse, karalių rūmuose, baudžiauninkų lūšnose ir atgimusios tautos artojo varomoje vagoje, kur ji glūdėjo ilgus amžius užversta.
Aš per visą gyvenimą beldžiaus į amžių duris, ieškodamas tautos sielos ir tik savo gyvenimo saulėlydyje supratau, jog tą paslaptį pavydžiai saugo dievai ir kad mirtingajam leista žvilgterėti tik pro uždangos plyšelį. . .

 

APIE LIETUVIUS

Mes vis dar savo išgyvenimuose tebesiblaškome tarp valdovų imperinės pilies ant Gedimino kalno ir susmegusios į žemę vargdienio lūšnos, laukdami iš kitų užuojautos ir paramos, bet dar nedrįsdami praverti karališkų rūmų langus ir mesti žvilgsnį į Lietuvos ateities viziją.
Mes, lietuviai, esame mįslinga tauta: atrodo, mūsų narsieji prosenoliai kūrė imperiją tik tam, kad mes, jų palikuonys, būtume priešų vėtomi ir mėtomi.
Aš nežinau, kas įmetė į mūsų tarpą nesantaikos obuolį, bet be abejo tai panašu, tartum ant tautos vežimo ašių vietoje tepalo kažkas nuolat barstytų žvyrą. O gal taip dedasi dėl to, kad mes esame dinastijų tauta?
Mes visi mylime savo tautą, tik, man rodos, ta meilė nėra panaši į vieną veržliai tekančią srovę, o tėra atskirų meilių samplūdis: kiek tautiečių, tiek meilių.
Nuo tautos kamieno priešai drasko gyvus lapus, o ir patys lapai atplyšta ir krenta į svetimą dirvą. Aš nežinau, ar lietuviai su kuo taip lengvai atsisveikina, kaip su savo tauta?
Aš nežinau, ar kur tauta yra parodžiusi tiek heroizmo, kovodama už savo laisvę, kiek parodė lietuvių tauta.
Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir, persiėmę tos narsybės dvasia, įnikę žvanginame kardais su savo broliais, kartais net ir tikruosius priešus pamiršdami.
Mūsų ginčininkų savitarpio erzelynė man primena nykštukus, besimojuojančius mediniais kardeliais po ąžuolu, kurio gilėmis mes visi mintame.

 

APIE LIETUVYBĘ

Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.
Amžinoji Ugnis yra Lietuvybės ženklus prasmuo.
Lietuvybės drungnumas – pakelė j tautinį susinaikinimą.
Lietuvis neatlaiko svetimo ,,klimato”, nors savybėje jo patriotizmas neginčytinas.
Lietuviška šeima – Lietuvybės židinys arba su Lietuvybe atsisveikinimo kryžkelė.
Nulietuvėjimas – tautinė savižudybė ir visokia trąša svetimoms dirvoms.
Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit nuleidžia Lietuvybės vėliavą ir kapituliuoja prieš kitatautį: ar tai įsisenėjusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlus svetimybių pamėgimas, ar pagaliau viskas kartu?
Kai tautietis nebegirdi Geležinio Vilko staugimo nuo Gedimino kalno, tarp jo ir tautos nusileidžia Lietuvybės balso nebepraleidžianti uždanga.
Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos atskalūnu: mums verkiant reikia Lietuvybės apaštalų.
Tautos išdavimas – didžiausias dievų keršto šaukiąs nusikaltimas. O ar atleis dievai Lietuvybės išdavimą?
Aš nesibraunu į svetimą sąžinę ir nešnipinėju, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten pirmon galvon skaisčiai liepsnotų Lietuvybės lempelė.

 

APIE ISTORIJĄ

Ąžuolas giliai įleidžia šaknis į podirvį: užtat jis toks galingas. Lietuvis būtų daug atsparesnis kaip lietuvis, jei, to mūsų švento medžio pavyzdžiu, savo sąmone giliai įsisiurbtų į savo tautos istoriją.
Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės paviršiumi plūduriuojantis laivelis, kurį vėjai stumdo kaip nori, jau nebekalbant apie audras.
Mūsų kelias į istoriją pramintas kietokai: mes skubėjome ten ieškoti atramos ir semtis įkvėpimo, kovodami dėl tautos atgimimo, atkuriant valstybę, ir šiandien mūsų tautos did­vyriai kažin ar negirdi iš gilios praeities senolių šnabždesio, stiprinančio juos atlikti žmogaus pečiams sunkiai pakeliamą misiją — neleisti priešams palaužti ir palaidoti tautos.
Tautos istorija, kaip didysis epas, kuris gal turi pradžią, bet neturi pabaigos. Vargas tai tautai, kuri apsileidžia tą epą kurti ir tęsti toliau.
Kad istorija būtų veiksminga, t. y., kad ji būtų kietas skydas kovai su priešais, ir patikimas ramstis prieš nulietuvėjimą, ji turi būti integralinė lietuvio sąmonės bei pasaulėžiūros dalis.
Priešai atkakliai rausiasi po tautos pamatais ir degina mūsų senus istorinius pergamentus, o mūsų veiksniai laisvėje, lyg ir papildydami ten naikinamus archyvus, čia atsidėjusiai gamina tarpveiksminių ginčų dokumentaciją ir tariasi varą didelį istorinį Lietuvos laisvinimo darbą.
Sunku nupiešti keliais žodžiai praeitį, bet, kai į ją įsiklausai, girdi karvedžių įsakymus, trankiai trenkiančius karo maršus ir kardų žvangėjimą, bet visiškai negirdi lietuviškos tautinės lyros skambėjimo, – absoliuti tyla!

 

APIE DOSNUMĄ

Mes mėgstame pasigarsinti esanti vaišinga tauta.
Kodėl mes nesigarsiname buvusi ir esanti labai dosni tauta ?
Juk Lietuva buvo amžinas ir lig šiol tebėra tas šaltinis, iš kurio kaimynai ir nekaimynai sėmėsi ir tebesisemia pilnomis rieškučiomis visokeriopą naudą.
Mes davėme kaimynams valstybes, provincijas, dinastijas, politikus, karvedžius, rašytojus, aukštus dvasiškius, kultūrininkus, žodžiu, talentus, vadus ir visokias gėrybes.
Mes davėme kitiems ir šiandien tebeduodame savo kraują, smegenis ir raumenis.
Ir mes nelaužome sau galvos, jei ne sustabdyti, tai bent pristabdyti tą savo pražūtingą, paklaikusį dosnumą kitiems.
Stebuklas, kad lietuvių tauta dar galutinai neišsieikvojo, per amžius be saiko besialindama ir apiberdama gėrybėmis savo kaimynus, kaip iš gausybės rago.
Ir ne tik stebėtis, bet manding atėjo paskutinė valanda imti šaukti S. O. S., nes dėl to beprotiško dosnumo tauta persieikvos, išsisems ir dings nuo istorinės scenos, virsdama legenda.
Mums žūtbūt reikia persiorganizuoti – persmaigstyti gaires žengiant Į ateitį: tik atsigręžę į save, mes dar galime išsigelbėti.

 

APIE LIETUVIO SIELĄ SVETIMUOSE INDUOSE

Daug mano tautiečių užvožė ir tebeužvožia savo sielą auksiniuose induose.
Aš neniekinu pinigo vertės, bet, kai aukso veršio spindėjimas uždusina lietuvio sielą, Mamona pasidaro mano tautos pikčiausias priešas.
Daug mano tautiečių skandina savo sielą svetimų ideologinių skystalų rėčkose. Aš dar negiedu jiems amžinatilsį ir nebloškiu anatemos, bet klausiu: — kiek jų išsigelbės ir išplauks į savo tautos krantą?
Aš nekeliu balso prieš tuos tautiečius, kurie užvožė savo sielą amforose su kryželio ženklu, bet, man rodos, nedera dėlioti ant svarstyklių konfesinių bei tautinių vertybių ir transcendentinį momentą iškelti aukščiau už tautybę, nes juk galų gale tauta yra mūsų visų bendras pagrindas, kuriuo remiamės visi.

 

APIE TRŪKUMUS

Per daug ilgus amžius mums trūko tautinės savimonės.
Per daug ilgus amžius mums trūko tautinės savigarbos: dar ir šiandien jos trūksta.
Per daug ilgus amžius mums trūko tautinės politinės minties: dar ir šiandien mums jos trūksta.
Per daug ilgus amžius mums trūko tautinio egoizmo, visokeriopos savo naudos branginimo ir tausojimo: mes plėšėme ir alinome tautą savo pačių rankomis.
Dar ir šiandien dažnais atvejais mums trūksta drąsos (ilgų vergijos amžių padarinys!) išsitiesti ir išdidžiai pakelti galvą prieš svetimus autoritetus bei dievus.
Dar ir šiandien mums trūksta drąsos išvalyti svetimas šiukšles iš savo istorijos ir atitaisyti svetimųjų mums primestus Lietuvos valdovų titulus, nes, lenkų istorikų ,,užsukti”, mes vis dar linkčiojame, kepures nusiėmę, prieš kunigaikštišką mitrą, nors toli gražu ne visi anuometiniai Vakarų Europos valdovai galėjo lygintis savo galybe su Lietuvos ,,didžkunigaikščiais”.
Senolių padarytos klaidos baisiom tragedijom atsiliepia dabartyje, ir vargu ar mes kada nusikratysime tų klaidų padariniais.
Mes esam pašaukti atitaisinėti senolių klaidas, pažanga padaryta, bet klaidos buvo daromos per amžius: baisu, kad ir lopymas istorinių skylių neužtruktų amžius, o gal jos ir niekad nebeišnyks iš mūsų istorijos?

 

APIE SKAITMENIS

Mes negalime iškelti savo sodybų iš likiminės kryžkelės tarp Vakarų ir Rytų, kur mūsų senolių senoliai gyveno nuo nebeatmenamų laiku. Tad mes turime labai giliai susimąstyti ir surasti tokią išeitį, kad mums nebegrėstų Damoklo kardai, kabantieji vakarų, rytų ir pietų padangėse.
Danija, Olandija ir Belgija saugiai gyvena tarp didžiųjų kaimynų daugiausia susiklosčiusių istorinių aplinkybių bei tradicijų dėka, o Pabaltijo tautos turi amžinai budėti, kad neužgriūtų pavojai nuo maurojančių teutonų: – Drang nach Osten! Nuo niurnančios maskolių meškos: – Vperiod na zapad! Ir nuo trečiojo kaimyno amžinųjų svajonių: – At moža do moža!

 

ŠTAI DĖL KO

Aš tikiu skaitmens galybe, tėvynės meilės galybe,
Tėvynės meilės galybe,
kardo galybe,
lietuviško žodžio galybe,
savo tautos genijaus kūrybine galia,
tikiu galia neapykantos, kuri stiprina tautą kovoje su priešais.
IR ŠTAI DĖL KO SAKAU:
Tegyvuoja 10 mln. aukštos kultūros tauta, giliai įsisąmoninusi savo paskirtį ir tvirtai įsmeigusi savo vėliavą vakarų ir rytų kryžkelėje.
Tik gausinga, kultūringa ir turtinga tauta galiausiai ras ramybę ir saugumą savo sodybose.
Tik tada kaimynams nustos niežtėti nagai ją stumdyti, niekinti ir žeminti ir tik tada jie nebesimagins jos praryti.
Istorija nesibaigia: ar mes savo istoriją pasuksime j kalną ir sieksime laimės žiburio viršūnėje, ar vis trypsime slėnyje ir šauksime: – Gelbėkit:
Išsigelbėjimo kelias priklauso drąsiems, veržliems ir pajėgiems. Gaivinkime tautos kūrybinę valią, siekdami didžiojo ir išganingojo tikslo: gyventi saugiai ir be baimės savo sodybose.

 

APIE KAIMYNUS

Juk nerašytas stori jos įstatymas toks: stipresnysis visada norėjo, nori ir niekad nepraras apetito išnaudoti ir eventualiai praryti silpnesnįjį.
Gal tai yra džiunglių įstatymas, bet civilizacija ir jokie dievai nepajėgė jo nei pakeisti, nei išbraukti iš tautų savitarpio santykių.
Tad elkis su kaimynu padoriai, kol jis nesikėsina brautis į tavo sodybą, bet, kai ima laužtis pro vartus, nesigailėk jam švino į kaktą, vis vien kad jis būtų ir dešimteriopai galingesnis už tave.
Santykiai su kaimynu gali būti: labai geri, geri, vėsūs, šalti, blogi ir labai blogi, tik ne
sentimentalūs, nes sentimentalumas tarptautiniuose santykiuose yra kaip palietas skystalas, kuris kaimynui sukelia tik pasišlykštėjimą, panieką ir parodo tavo blogą skonį.
Rodyk kaimynui mandagią šypseną, bet ir visada laikyk užtaisytą šautuvą savo trobos kampe.

 

APIE AMŽINYBĘ

Niekad Lietuvos priešai taip įnikusiai nekasė duobės lietuvių tautai, kaip šiandien – XX amžiaus antroje pusėje.
Tautos kamienas apžiotas raudonosios meškos nasrų, o išblaškytų po visą pasaulį tautiečių saleles skalauja ir skandina svetimieji vandenys.
Iš desperacijos mes kartais sušunkame: – Lietuva amžina !
Bet ar mes iš tikrųjų tikime savo tautos nemarybe, ar šūkaujame tik norėdami save apsaugoti?
Aš tikiu, kad Lietuva nežus ir atsilaikys prieš likiminius istorijos smūgius, tik aš klausiu: ar mums gresia didesnis pavojus nuo priešų, ar nuo mūsų pačių?
Aš tikiu tautos nemarybe, bet nuolat ir nuolat mąstau, kad ji savaime neateina, kad ji yra kaip aukuras, kurį privalu be atvangos ir neatlaidžiai kurstyti, kad jai ne per brangi jokia auka.
Amžinybė liks tik beprasmis žodis, jei mes jai negrįsime kelio ateitin savo darbais.
Kiek lietuvių tiki savo tautos Amžinybe ?
Daug ar nedaug, bet tiki, ir tie tikintieji nešioja tautos Amžinybės laidą bei jos įsikūnijimo viltį.
Lietuva – didvyrių žemė! Tai nėra tik tušti žodžiai. Mes visais amžiais turėjome didvyrių, kai juos pašaukdavo Tėvynės pavojai. Turime jų gausybę ir šiandien, kai tauta sprendžia savo egzistencijos didžiąją problemą – būti ar nebūti.
Didvyriai galvoja Amžinybės mastu. Jie yra tautos nemarybės didieji vėliavnešiai, grindžia jai kelią ateitin savo asmenine laisve, krauju ir net gyvybe.
Tautos Amžinybė kalba didvyrių lūpomis!

Koks mūsų didžiausias uždavinys, kai gyvenimo rytojus visur toks netikras? Visi sutiksime, jog toks, kad Lietuva, išliktų nepriklausoma suvereni valstybė, kad mūsų tauta išliktų gyva ir sveika. Jei taip, tai visi kiti mūsų rūpesčiai tam vienam uždaviniui, kaip aukščiausiam, turi būti pajungti, visų mūsų dėmesys turi būti jam sutelktas.

Antanas Smetona, 1939 m. lapkričio 29 d.

 

,,Naujoji viltis“, 1985, Nr.15

 

* „Vytautas Alantas savo 80-jame gimtadienyje“. Portretas dail. D. Šeputaitės-Jurgutienės.

 

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą