Justinas Marcinkevičius

Nepasakytos kalbos pėdsakais

Baigėsi pirmasis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Ilgas, varginantis maratonas, kuriame būta visko: demokratijos ir tiesos pastangų atsitiesti, mėginimų iš tikrųjų perduoti visą valdžią Taryboms (ar bent kalbėjimo apie tai), dažno „agresyvios daugumos“ triumfo, bandymų realiai ir atvirai vertinti susidariusią ekonominę bei politinę padėtį, pasiūlymų, kaip įveikti grėsmingai artėjančią krizę, įvairių ūkinės, finansinės reformos sumanymų ir pan. Buvo akivaizdžiai matyti, kaip nevienodai nueita pertvarkos keliu įvairiuose Tarybų Sąjungos regionuose, respublikose, kiek daug inercijos ir seno mąstymo dar likę valdžios kabinetuose ir žmonių galvose.

Mane į deputatus iškėlė Lietuvos, Latvijos ir Estijos rašytojų sąjungos, tad liaudies deputatų suvažiavime jaučiausi lyg ir atstovaująs viso Pabaltijo rašytojams. Tačiau esu giliausiai įsitikinęs, kad rašytojas visada ir visur pirmiausia atstovauja savo tautai, jos kultūrai, gina jos interesus, nes toks yra rašytojo darbas, tokia jo dvasios paslaptis. Ir gyvena jisai tiktai atsirėmęs į savo gimtąją žeme, tiktai persiėmęs jos rūpesčiais. Dar geriau, kai tie rūpesčiai būna bendri ar bent jau suprantami ne vienai tautai.

Kai man buvo pasiūlyta kalbėti deputatų suvažiavime Maskvoje, supratau, kad kalbėti reikia apie demokratijos, tiesos ir teisybės likimą, nes būtent šie dalykai yra pirminiai, aktualiausi visoms tautoms ir visiems žmonėms, jų niekada nebus per daug nei mano, nei mūsų gyvenime. Didžiausias demokratijos, tiesos ir teisingumo priešas yra autokratinis režimas, diktatūra, gyvenimas baimėje, jaučiant nuolatinį sunaikinimo ir išnykimo pavojų. Todėl ir ketinau kalbėti apie destalinizacijos procesą, nuo kurio prasidėjo pertvarka visoje šalyje, norėjau atkreipti visų dėmesį, kad jau kuris laikas šis procesas sustojo, kad stalinizmas įvairiais pavidalais įsitvirtino ir užsimaskavo valdančiojo aparato sistemoje, kad visų blogu žodžiu minimas „stiprus centras“ yra ne kas kita, kaip šiuolaikinė stalinizmo atmaina, kuri kaip velnias kryžiaus bijo decentralizacijos, visaip stabdo ją, iš paskutiniųjų priešinasi respublikų ūkiskaitai ir savarankiškumui, tautų laisvei ir nepriklausomybei, bundančios dvasios kūrybinėms pastangoms.

Norėjau savo kalboje pasakyti, kad destalinizacijos procesas beveik nepalietė tarpnacionalinių santykių sferos, kur susikaupė ypač daug blogio ir melo, smurto ir prievartos. Būtent todėl lig šiol kraujuoja Kalnų Karabachas ir Fergana, būtent todėl kareiviškais kastuvėliais kapojami žmonės Tbilisio gatvėse. Stalinas užkaitė šitą šėtonišką katilą, kuriame, pagal jo teoriją, turėjo išvirti „naujas žmogus“ – be tautybės, be praeities, be istorijos, be nacionalinės kultūros, be savo gimtosios kalbos. Tas katilas tebeverda, tebekunkuliuoja ir šiandien. Tarybų Sąjungai vis dar stinga politinės valios ir valstybinės drąsos pripažinti Krymo totoriams ar Pavolgio vokiečiams prigimtinę teisę grįžti į savo gimtąsias vietas, ji vis dar nepasiruošusi pasmerkti 1939-ųjų metų Molotovo – Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, nors suvažiavime ir sudarė tam reikalui ištirti autoritetingą komisiją.

Pikta stalinizmo grimasa aš laikau ir tam tikrą tarpnacionalinę įtampą Lietuvoje, kurią, matyt, kai kam naudinga skatinti ir kurstyti. Užteko, pavyzdžiui, priimti įstatymą dėl valstybinės kalbos, kuris ne tik nesusiaurino, o netgi išplėtė rusų ir lenkų kalbų vartojimo sferą, užtikrino jų teises televizijos ir radijo laidose, mokyklose ir spaudoje, kultūroje ir buityje – taigi užteko priimti įstatymą, mėginantį apsaugoti nuo išnykimo pagrindinę Respublikos kalbą, ir netrukus pasigirdo grasinimai streikais, kaltinimai nacionalizmu ir pan. Mes jau visi pavargome, įrodinėdami lietuvių kalbos teisę gintis. Drauge norėčiau pasakyti, jog esame visi kalti, kad ištisus dešimtmečius nesirūpinome kitakalbiais Lietuvos valstybės piliečiais, nepadėjome jiems bent kiek pramokti lietuviškai, esame kalti, kad tiek metų paslaugiai, sakyčiau, net vergiškai pataikavom rusų kalbai. Dabar mums reikia kantrybės, kultūros ir santūrumo. Reikia kantriai aiškinti žmonėms ir Maskvos laikraščiams, kad nesame

nacionalistai, kad informacija, kurią jie skleidžia apie Lietuvą, dažnai yra tendencinga ir iškreipta. Nežinau, ar kas iš mano kolegų deputatų pastebėjo, kad net mūsų suvažiavimo dokumentuose, kuriuos mums kasdien pateikdavo sekretoriatas, buvo tendencingos, melagingos informacijos apie Lietuvą. Antrame sekretoriato leidinyje, kuris vadinasi „Ob obraščenijach graždan“, 13 puslapyje, spausdinamas vieno vilniečio laiškas. Neminėdamas autoriais pavardės, porą sakinių pacituosiu: „Susirūpinę dėl padėties respublikoje. Pas mus jau išnyko užrašai rusų kalba, net valgiaraščiai valgyklose rašomi tik lietuviškai“. Puoliau klausinėti vilniečių: gal iš tikrųjų gatvių ir aikščių pavadinimai, gal iškabos, rodyklės, kita reikalinga informacija mūsų mieste jau tik lietuviška, gal tikrai, kol mes sėdėjome suvažiavime, troleibusų ir autobusų stotelių pavadinimai imta skelbti tik lietuvių kalba? Gal iš restoranų ir valgyklų nelietuviai išeina alkani, gal ne vienas jau ir mirė iš bado, neperskaitęs lietuviškai surašyto valgiaraščio? Nedarykite šitaip, lietuviai, neleiskite mirti badu „tikriems“ internacionalistams, temokantiems tik tą vieną rusų kalbą ir atkakliai besipriešinantiems lietuvių kalbos pastangoms užimti deramą vietą tautos ir valstybės gyvenime. O jei rimtai kalbėsim – tai nesuprantu, kam reikalinga visa šita, švelniai tariant, netiesa, iš kurios kyšo gerokai apšepę, bet vis dar grėsmingi Stalino ūsai.

Šia prasme būdinga buvo deputato iš Estijos, interfrontininko V. Jarovojaus kalba suvažiavime. Kaltinimai ir grasinimai Estijos liaudžiai, aimanavimai, kad rusams, prisimenant jo žodžius, pasidarė visai neįmanoma gyventi nacionalistinėje apsiaustyje, kad jie savigynos tikslais priversti kurti streikų komitetus, dieną ir naktį budėti, kad tiktai Estija nepamėgintų realizuoti savo slaptų separatistinių kėslų. Taip ir knietėjo paklausti oratoriaus: kam šitaip vargti? Ar jam pačiam ir jo bendraminčiams ne geriau, ne ramiau ir ne protingiau būtų palikus tą „nedėkingą Estiją“? Iš suvažiavimo tribūnos girdėjome – ištuštėjo tūkstančiai Rusijos kaimų. Kas prikels juos, kas sugrąžins žmogų prie nykios, dirvonuojančios žemės, kodėl taip uoliai veržiamasi daryti tvarką kito kieme, apleidus ir užmiršus savąjį? Deja, nesuprantami man pasirodė ir rašytojo V. Rasputino priekaištai bei nepamatuoti kaltinimai Pabaltijo respublikoms. Graudžiai ironiškus jo žodžius, kad gal geriau Rusijai išstojus iš Tarybų Sąjungos, didelė salės dalis palydėjo ne mažiau ironiškais aplodismentais… Gajus, neišraunamas stalinizmas tarpnacionalinių santykių sferoje, čia mažai ką bepadeda ir Lenino citavimas, kurio griebėsi deputatas R. Medvedevas, žinomas istorikas ir rašytojas. Jau visiškai aišku, kad nacionalinių santykių destalinizacija kuo glaudžiausiai siejasi su tautų ir valstybių suverenitetu, su konstituciniu įtvirtinimu, su ekonominiu, politiniu ir kultūriniu savarankiškumu.

Kuo ilgiau truko suvažiavimas, tuo atkakliau reikalavo atsakymo vienas klausimas: iš kur žmonėse tas prakeiktas noras, kad visi galvotų ir veiktų vienodai, iš kur tiek nepakantumo kitokiai nuomonei, siekimui gyventi kitaip, tvarkytis savaip, dirbti ir kurti pagal savo prigimtį ir išmanymą? Argi tai ne stalinizmo sėkla mumyse – vis dar gyva, vis dar skleidžianti nuodingą neapykantą kitamanybei ir įvairovei? Kada pagaliau apsivalysim nuo šitos bjaurasties?

Man buvo pavesta pakalbėti suvažiavime dėl tremtinių palaikų pergabenimo į Lietuvą. Šį klausimą kelia žuvusiųjų giminės ir artimieji. Nuo seno lietuviui nėra didesnės bausmės kaip būti palaidotam svetimam krašte, svetimoje žemėje. „Atiduokite mums bent mūsų artimųjų kaulus!“ – reikalauja buvę tremtiniai. Jų reikalavimas pagrįstas ir šventas. Sąjūdis ir Respublikos vyriausybė kreipėsi šiuo reikalu į pačias aukščiausias instancijas, tačiau negavo pritarimo – buvo paaiškinta, kad geležinkelis perkrautas ir kad trūksta vagonų. Ketinau iš suvažiavimo tribūnos pasakyti: bet juk kai žmones vežė, tai atsirado šimtai ir tūkstančiai tų vagonų. Kiek čia reikia dabar, kad buvę tremtiniai galėtų nuvykti pirmiausia į baigiančias nykti arba naikinamas Sibiro lietuvių kapines ir surinkti savo giminių bei artimųjų kaulus, palaidoti juos pašventintoje Lietuvos žemėje ir uždegti atminimo žvakes.

Štai tie klausimai, tos temos, dėl kurių norėjau pasisakyti liaudies deputatų suvažiavime. Žodžio negavau, bet neįsižeidžiau, nes tokių kaip aš buvo keli šimtai. Noriu tik paaiškinti, kad oficialioje paraiškoje – pasisakymo „užsakyme“ – reikia nurodyti, apie ką ketini kalbėti. Vienas patyręs geras

žmogus mane pamokė, kad niekada nereikia rašyti teisybės – rašyk, kad ruošiesi kalbėti, pavyzdžiui, apie socialistinį lenktyniavimą arba civilinę gynybą, o gavęs žodį, kalbėk apie ką nori.

Kitą sykį aš taip ir padarysiu.

 1989. VI. 10.
 „Pergalė“, 1989, nr. 8, p. 181-183

 

Parašykite komentarą