Veronika Povilionienė

Puoselėčiau lietuvybę ir kalbą

Jeigu būčiau kokios nors televizijos vadovė, tai visų pirma didžiausią dėmesį skirčiau lietuvių kalbai. Be visko tauta gali išgyventi, visokių buvo pavyzdžių, bet be kalbos – tikrai ne. Dabar kalba tarsi žudoma. Televizijoje kalba yra naikinama. O kai naikinama kalba, tai naikinama ir tauta.

Dabar Lietuvoje tarsi nebelieka žodžio „Lietuva“, jo niekur nerasi. Visur tik trumpiniai – STT, LRT. Kodėl negalima pasakyti pilnais žodžiais, kad tai Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija? Dar mane piktina trumpinys LDK. Irgi kas tai per žodis? Juk tai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Ar liežuvis nukris, jei mes pasakysime „Lietuvos“, kiek čia tos Lietuvos apskritai beliko? Trumpinam, trumpinam ir taip jau esam užtrumpinti. Aš vis atsimenu, sovietiniais laikais tie trumpiniai buvo labai madingi, ir dabar, man atrodo, ateina kažkas panašaus.

Arba PDF – kas tai yra? Tai išverskit į lietuvių kalbą tą trumpinį. Arba sakoma „renovuojama“. Na tai negi nėra lietuviško atitikmens? Galima gražiai lietuviškai sakyti „remontuojama“. Arba dar girdžiu „snygis“. Kas tas snygis? Iškrito sniego, na kodėl negalima taip ir pasakyti, kad sninga?

Vis nenusipurtom tų svetimybių.

Ir patys skurdiname kalbą. Beveik kiekvieną dieną iš mūsų lūpų dingsta žodžiai. Mamai šaukti, vadinti buvo aštuoniasdešimt žodžių lietuvių kalboje, o kiek dabar liko? Arba pavadinimas „Lietuvos balsas“. Na nežinau, negirdžiu aš ten jokio Lietuvos balso, nes vien angliška kalba skamba.

Manyčiau, televizija turėtų formuoti tautinį tapatumą, nes tautiškumo taip trūksta visur. Kas yra ta tautinė savastis? Pavyzdžiui, Lietuvos kamerinis orkestras groja Volfgangą Amadėjų Mocartą (Wolfgang Amadeus Mozart), ir jeigu labai gerai pagroja, tai nereiškia, kad V. A. Mocartas yra lietuvis, bet taip išryškėja mūsų tautinis mentalitetas, mūsų sugebėjimas padaryti gerai tai, kas galbūt ir yra ne mūsų. Kai pagroji, padarai labai gražiai, tai tampa gyvenimo dalimi.

Ir Lietuvoje yra daug gabių, talentingų žmonių. Dieve, kiek jų yra, nors vežimais vežk! Lietuviai labai gerus filmų ir serialų scenarijus parašo, ir dar net geresnius negu kitų šalių autoriai. Lygiai kaip ir „Eurovizijos“ dainų konkursui, Perkūnas žino, kas ten turi rašyti dainas. Aplink tiek talentingų žmonių, bet tie talentai kažkodėl nesiveržia į priekį, ne visada lieka pastebėti. Mes tikrai visko turim ir užtenka visko, galim ir kitiems paskolinti.

Problema ta, kad labai dažnai lietuviai apskritai neturi savo nuomonės. Tokia gyvybinga tauta, tiek metų išliko, o dabar mes visai nekovojam, net keista. Kaip tylim, taip tylim tarsi žuvys, ir viskas. Ypač atgavus Nepriklausomybę lietuviai pasidarė pasyvūs. Jau kaip ten yra, taip jau ir tegu būna, aš nesikišiu, aš geriau išvažiuosiu iš Lietuvos, o čia po manęs tegul ir tvanas. Kai žmonių požiūris toks, tai tokia ir televizija, tokia valdžia ir, apsaugok Viešpatie, tokia valstybė. Žmonėms reikia dalyvauti gyvenime. Pasižiūrėkite pasaulio kanalų žinias, kaip kituose kraštuose yra: eina, barasi, rėkauja, kovoja, kažkaip kitaip gyvena žmonės. Auga tikrai labai gražaus jaunimo, nauja karta. Galbūt šiuo metu toks laikas – nekovų ar nepasirinkimų.

Man tiesiog labai gaila daugelio dalykų, kuriuos televizija propaguoja ir kurie yra mums nebūdingi. Niekaip nesuprantu moteriškių, kurios televizijoje darosi trečiosios, nekatrosios giminės. Televizijoje tai propaguojama, ir jeigu taip bus ir toliau, tai čia bus kaip Skandinavijoje, kur belytiškumas, lyčių susiliejimas (berniukas ten – mergaitė, o mergaitė – tarsi berniukas) normalus. Jau turime ir moteriškų pavardžių pavyzdį. Kas per pavardė yra kokia nors Petronė, juk turėtų būti Petraitienė? Va čia ir prasidėjo nuo to, kad ir mes norim būti tokie kaip kiti, ką nors kopijuoti. Tai davė vaisių. Kartais mes darome nepagalvoję, aklai pasiduodame aplinkos įtakai.

Manyčiau, televizijoje reikėtų rodyti daugiau įdomesnių laidų apie kalbą, kultūrą, ekonomiką, žmogaus gyvenimą. Labai svarbus yra skaidrumas ir aiškumas. Jeigu koks nors valdžios vyras pasako keletą žodžių, tai jie turi būti pasakyti labai aiškiai, labai tiesiai, labai šviesiai ir labai skaidriai.

Televizijoje taip pat yra per daug smurto. Mano vienas bičiulis iš Amerikos buvo atvažiavęs į Lietuvą ir labai stebėjosi televizijoje transliuojamais smurtiniais filmais. Įsijungi vieną kanalą – inkstus kapoja, kitur kepenis rauna. Iš kur taip? Jėzau Marija, sakė, pas juos tiek daug tokių filmų tikrai nerodo. O paskui visi stebisi, kad žiaurėja jaunimas. O kaip kitaip bus, jei tokius žiaurumus rodo, o jaunimas žiūri?

Manau, esminiai dalykai tiek televizijoje, tiek gyvenime yra tie patys – tai tikrosios, žmogiškosios vertybės: pareiga, atjauta, meilė, darbštumas. Apie darbštumą mes apskritai mažai kalbame. Visi nori gauti daug pinigų, turėti ilgas atostogas, būti vadybininkais arba tiesiog nieko nedirbti. Deja, taip nebūna. Anksčiau darbas buvo gerbiamas ir žemę žmonės mylėjo. Dabar mes žemę sumaišom su chemija ir pasaulis iš viso keičiasi.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „TV publika“

Parengė Eglė Juozėnaitė

2013 kovo mėn. 9 d.

 

Parašykite komentarą