Kęstutis Jaskelevičius

Šiandieniniai mūsų bajorai ir mužikai

Ūmai susirūpinome menku savo patriotiškumo užtaisu. Ypač jaunimo. Kaipmat radome ir priežastį. Tai, pasirodo, mokykla, kurioje jaunuoliams nesugebama įskiepyti patriotinių jausmų. Prezidentas net inicijuoja pasitarimą, kurio tema „Vadovėliai ir pilietinis, tautinis bei patriotinis ugdymas“.

Ne tik būdvardžių šėlionė

Atrodo, net neturėtų kilti abejonių, kad būtent tautiškumas yra patriotiškumo ištakos. Ne vienas išminčius yra skiepijęs mintį, kad negerbiant ir nemylint savo šeimos, vargu ar žmogus gali būti atsidavęs savo tautai ir kraštui. O nemylinčiajam savo tautos svetimi bus humaniškumo idealai, tolerancija ir pagarba kitoms tautoms.

Tačiau vyksta keisti dalykai. Nejučiom peršama visiškai kita patriotiškumo schema, kuri iš esmės keičia tautiškumo sampratą. Ir net santykį su tauta, jos kultūra ir istorija. Kalbame tarsi apie tą patį, tačiau patriotiškumas ima tolti nuo tautiškumo. Štai ir Prezidentūroje surengto pasitarimo pavadinime būdvardžiai „tautiškumas“ ir „pilietiškumas“ lyg netyčia susikeitė vietomis. Deja, tai ne būdvardžių šėlionė, o, ko gera, modernioji patriotizmo ugdymo metodika – ne „tautos sūnūs ir dukterys patriotai“, o „piliečiai – patriotai“. Ir tai ne atsitiktinumas. Tokia patriotiškumo ir jo ugdymo schema grindžiamas Švietimo ir mokslo ministerijos parengtas „Ilgalaikės pilietinio ir tautinio ugdymo programos projektas“ (toliau – programos projektas). Šią programą patvirtinus Vyriausybei, ji turėtų tapti naująja ideologinių implantų diegimo metodika mokyklose.

 

Tautiškumas – lyg tarp kita ko

Minėto programos projekto atraminė konstrukcija – jaunojo patrioto ugdymas, pagrįstas pilietiniu aktyvumu. Pilietiškumo sąvoka apibūdinama kaip asmens įsipareigojimas visuomenei ir demokratinei valstybei, gebėjimas naudotis savo teisėmis bei laisvėmis, jas ginti ir atsakingai dalyvauti viešajame gyvenime. O tautiškumas lyg tarp kita ko paskelbiamas pilietiškumo sudėtine dalimi.

Kokią klastą savyje slepia ši pilietiškumo sąvoka? Pirmiausia atribojami įsipareigojimai visuomenei ir valstybei. Tarsi mėginama peržengti valstybės sienas, tačiau tiesmukai dar nekviečiama įsipareigoti tarptautinei bendruomenei. Kita vertus, įsipareigojimas „atsakingai dalyvauti viešajame gyvenime“ reiškia pilietinį aktyvumą, dalyvavimą rinkimų akcijose, įvairiuose valdžios inicijuojamuose renginiuose ir diskusijose.

Taigi, skatinamas atsidavimas valdžiai, o ne tautai. Tauta ir vėl – lyg tarp kitko. Įtikinamu tokio iškreipto pilietinio aktyvumo ir patriotizmo pavyzdžiu galėtų būti prieš keletą metų vykusi ir toli gražu ne jaunimo sumanyta akcija „Apmėtykime Prezidentūrą tualetiniu popieriumi“. Tokiu būdu jaunimo pilietinis aktyvumas, atsietas nuo tautiškumo, atveria galimybes juo manipuliuoti ir panaudoti įvairiems kėslams įgyvendinti.

Ar ne šitaip prieš keturis dešimtmečius buvo telkiamas chunveibinų judėjimas Kinijoje? Pilietiškai aktyvus jaunimas, apginkluotas iškreiptomis idėjomis, sugebėjo ilgai išlaikyti sukaustytą valstybės ūkinį ir kultūrinį gyvenimą. Užtat kai kas iš tuometės Kinijos valdžios, manipuliuodamas jaunimo patriotiniais jausmais, besiremiančiais vien pilietiniu aktyvumu, sugebėjo pasiekti trumpalaikių laimėjimų. Tad gal ir Lietuvoje užsibrėžta išugdyti savąjį chunveibinišką mutantą?

Žodžiai, slepiantys turinį

Nors programos projekte nemažai kalbama apie tai, kas jau nuveikta ir dar bus padaryta tautiškumo ugdymo srityje, tačiau, pasirodo, kad tai tikrovės neatitinkantis iškilmingas pranešimas. Štai kaip jaunimo tautiškumo ugdymo būklę apibūdina Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė dr. Dalia Urbanavičienė: „…tautinės savimonės ugdymas ir etnokultūrinis lavinimas yra nepakankamas, pasireiškia net menkėjimo tendencijos, labai trūksta tautiniam ugdymui skirtų metodinių priemonių, neparengta jokių tautinę savimonę ir etnokultūrinę saviraišką skatinančių programų, neatliekami šios srities sociologiniai tyrimai, nenorima pastebėti menko jaunimo išprusimo tautinės kultūros srityje“. Ar reikia dar ką pridurti? O gal šiuos trūkumus ir ketinama pašalinti, įgyvendinant minėtą programą? Deja, ir čia dr. D. Urbanavičienė išsklaido visas abejones. Oficialiai įteiktose pastabose dėl šios programos projekto ji tvirtina: „Programos tikslai ir uždaviniai neatitinka tautiškumo ugdymo, o daugelį šios srities priemonių siūloma pavesti įgyvendinti institucijoms, kurios visiškai neturi lietuvių tautinės ar etninės kultūros specialistų, kai kurios priemonės yra labiau susijusios su politinių partijų reikmėmis, negu su tautiškumo ir pilietiškumo ugdymu“.

Kieno ausys?

Kyla klausimas: kodėl programoje teigiama tai, ko nėra tikrovėje, o tautiškumo idealų ugdymu dangstomi visiškai kiti dalykai? Daug kas paaiškėja, kai tarp tautinės savimonės „ugdytojų“ užtinki Atviros Lietuvos fondo įteigtą Pilietinės visuomenės institutą. Programos projekto 13.5 punkte nurodyta, kuria linkme šis ugdymas vyksta: atliekami viešosios politikos tyrimai, įgyvendinami edukaciniai projektai, skatinamos viešosios diskusijos, kartu su neįvardytais partneriais vykdoma programa „Civitas“ (koks tautiškas pavadinimas!) ir kt.

Nors nenurodyti tikrieji programos projekto autoriai, gali spėti, kad tarp jų, ko gera, svarbų, gal net pagrindinį, vaidmenį atliko būtent Pilietinės visuomenės institutas ir kiti atvirosios visuomenės apologetai. Taigi peršasi versija, kad idėjinių implantų metodu nuo mažens ketinama ugdyti pasaulio pilietį, išpažįstantį atvirosios visuomenės doktriną. Tuo pat metu iš tautiškumo siekiama visiškai pašalinti realųjį turinį, paliekant vien jo kevalą. Ko gera, net ir tarybinis auklėjimas, irgi ugdęs pilietį be tautybės ir tėvynės, nebuvo toks rafinuotas.

Elitinė ir kaimiškoji Lietuva

Istorinės aplinkybės lėmė, kad tautiškumo samprata lietuvių sąmonėje skirtingai, tarkime, nei lenkų ar rusų, niekada nebuvo vienareikšmė. Ietis dėl lietuvybės ir tautiškumo sampratos laužė prieškario filosofai Antanas Maceina ir Stasys Šalkauskis. Šiuolaikinis tautiškumo ir jo ištakų tyrinėtojas dr. Bernaras Ivanovas atkreipia dėmesį, kad egzistuoja mažiausia dvi, liaudiškoji ir bajoriškoji etniškumo sampratos, kurių skirtumus, anot jo, nemažai lėmė istorinė sąmonė ir santykiai su kaimyninėmis etninėmis grupėmis.

Anais laikais daugelis bajorų neslėpdami gėdijosi savo tautos ir ypač jos „mužikiškosios“ dalies, mielai perimdavo kitų tautų kultūrą ir kalbą (tarkime, lenkų). Dalis šiuolaikinio politinio – administracinio ir akademinio elito irgi rausta iš gėdos, kad Lietuvos kaime gyvena geras trečdalis šalies gyventojų. Girdi, kaip nemodernu. Žodžiai „žemdirbiškas kraštas“ neretai tariami su neslepiama panieka, o į kaimo žmonių ekonomines ir socialines bėdas tiesiog numojama ranka. Tačiau būtent kaimiškoji, ta „mužikiškoji“ Lietuva išsaugojo tikrąją tautiškumo sampratą, tautos tradicijas ir jausmais suvokiamą patriotiškumą. Daugelis kaimiečių ir „mužikų“ be skambių žodžių sugeba tikrąjį jausminį patriotizmą įskiepyti savo vaikams.

 

,,Laikas”, 2006 m. sausis

Parašykite komentarą