DĖL TEISĖJŲ ISTORINĖS, MORALINĖS, POLITINĖS IR TEISINĖS SĄMONĖS

GERB. DALIAI GRYBAUSKAITEI

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTEI

2015-11-03

Neordinarinis istorinis atvejis

                      Mes kreipiamės į Jus ne noru daryti poveikį teismams, o regėdami ne teisinius, o politinius atskirų teisėjų sprendimus, prieštaraujančius Lietuvos valstybinei santvarkai, tai yra tik posovietinei visuomenei galimas teisės atvejis. Prisimindami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3-jo straipsnio nuostatą: ,,Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“ Šiuo atveju prievartą regime kaip okupacinės sąmonės brukimą, nepriklausomybės silpninimą tariamu pamatuotu okupacinių teisinių normų pripažinimu ir taikymu Lietuvos laisvės kovotojams, partizanams pasinaudojant ir piktnaudžiaujant savo pareigybe ir nesitikint atsakomybės.

                      Viešoje arenoje yra partizanas – savanoris A. Kraujelis ir nusikalstamos KGB organizacijos kolaborantas-generolas M. Misiukonis, kurių sąveikos skirtumai teisme svarstomi legitimuojant visus Lietuvos okupacinės sistemos represinius veiksmus. Ir sąmoningai daromi neteisiniai sprendimai, žeidžiantys visuotinai žinomą pasipriešinimo okupacijai idėją.

                      Atvirai matome, kad žemiau nurodytų teismų teisėjai savo verdiktuose M. Misiukonio byloje iš esmės legitimavo Lietuvos okupaciją, nusikalstamos KGB organizacijos Lietuvoje veiklą, okupuotos Lietuvos teisines procedūrines ir baudžiamasias normas bei atskirų kolaborantų veikimą ir tuo pačiu perrašė Lietuvos laisvės kovų istoriją. Būtent todėl ir manome, kad tokia teisinė sąmonė nukreipta prieš suverenią Lietuvos santvarką, negali būti toleruojama.

Sąmoningas chronologinio ryšio ir statuso painiojimas

                      Visa tai yra ne dėl teisėjų žemos kvalifikacijos, o dėl valstybinės, istorinės ir subjektyvios teisinės sąmonės. Partizanas A. Kraujelis 17 metų buvo Lietuvos partizanu, o byloje įvardijama ir operuojama KGB terminologija – kaip ,,ginkluotas nelegalas“, ne partizanas. Okupantai visą laiką partizanus vadino ,,banditais“, tuo siekiant pateisinti savo represinius veiksmus. Kaltinamasis kolaborantas M. Misiukonis, tarnavęs nusikalstamoje KGB organizacijoje, pateikiamas kaip legalios okupacinės teisės įgyvendintojas. Yra žinoma sena čekistinių represijų pateisinimo metodika: priklijuoti etiketę ,,buožė“, ,,liaudies priešas“, ,,banditas“, ,,ginkluotas nelegalas“ ir tai tampa pakankamu pagrindu ir pasiteisinimu juos represuoti. Priimdami tokią logiką nuėjo ir kai kurie Lietuvos teisėjai.

                      Pagrindinis teisėjų išvedžiojimas toks: okupantai baudžia A. Kraujelį 1965 metais už jo veiklą iki 1953 metų partizanavimo, t. y. netgi jų pačių samprotavimu tuo laiku buvusį legitimiu. O represijas čekistai taiko pagal 1965 metų okupacinius įstatymus ir pačių susigalvotą 1965 metų ,,ginkluoto nelegalo“ statusą, kai jų logika, partizanų jau negalėjo būti ir čekistų sukurtas ,,ginkluotas nelegalas“, t. y. naikintinas. Akivaizdžiai konkrečiai čekistai represuoja partizaną už jo veiką 1949-1952 metais. Tai kodėl teisėjai, netgi pripažindami partizaninį judėjimą iki 1953 metų, nustato, kad A. Kraujelis represuojamas, nuo čekistų valios nepriklausomai, bet pavėluotai už partizanišką veiklą jau dabar kaip ne partizaną. Jeigu čekistai turi galimybę vykdyti represiją tik 1965 metais už partizano veiką iki 1953 metų, tai, tarkim, ir partizanas turi savo partizaninį statusą iki 1953 metų. Jeigu čekistai savo 1953 metų represinio statuso nepakeitė, tai jo nepakeitė ir partizanas savo partizaninio statuso. Priežastis, pasekmės ir statusas tiek čekistams, tiek partizanui chronologiškai turi būti paritetinės. Ir čia čekistų prikabinta niekinanti etiketė ,,ginkluotas nelegalas“ yra lygiai tokia pati kaip ir anksčiau buvusi ,,banditas“, tai yra tas pat.

                      Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija – Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas, Sigitas Bagdonavičius 2014 m. lapkričio 26 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį teisiamojo M. Misiukonio byloje. Analoginiu pagrindu, nepakeisdamas nei vieno šio nuosprendžio išteisinamojo argumento, 2015 m. liepos 3 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija – Violeta Ražinskaitė, Valdemaras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė patvirtino minėtą Panevėžio apygardos teismo nuosprendį.

                      Tokius mūsų pastebėjimus įtikina aplinkybė, kad ikiteisminis šios bylos tyrimas nepamatuotai ir nepateisinamai vilkintas 16 metų.

                      Pateikiame keletą teisėjų vartotų kolaborantinių argumentų ir savo vertinimų nuosprendžiuose.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų nuosprendžių citatos:

                      ,,Nutarimas pasirašytas [KGB kapitonas] tardytojo V. Vytės, suderintas su tardymo skyriaus viršininko pavaduotoju [KGB] pulkininku Kisminu, VSK [KGB] prie LTSR Ministrų Tarybos pirmininku generolu majoru A. Randakevičiumi, sankcionuotas II klasės valstybinio justicijos patarėjo, LTSR generalinio prokuroro V. Galinaičio…“ (8 psl.).

                      Tokia kratos akto formuluote pripažįstamas nusikalstamos KGB organizacijos legitimumas.
                      ,,Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių M. Misiukonio parodymus, apie tai, kad iš vakaro jam jo tiesioginis viršininkas V. Ročka pranešė, kad kitą dieną jis turės dalyvauti kratoje Utenos rajone, tačiau nedetalizavo.“ (11 psl.).
                      Bandoma teisinti lyg ir galimą M. Misiukonio atsisakymą dalyvauti ,,kratoje“, o juk nuo operatyvininko nebuvo ko slėpti.
                      ,,Tik nuvykus į Utenos rajoną, jį ir kitus asmenis jam nepažįstamas tardytojas iš Vilniaus ir, kaip vėliaus sužinojo KGB pareigūnas N. Dušanskis – vyriausias pagal laipsnį ir pareigomis iš visų buvusiųjų, informavo, kad krata bus daroma turint tikslą surasti ir suimti ieškomą ,,ginkluotą nelegalą“ A. Kraujelį, kad jam yra iškelta baudžiamoji byla…“ (11 psl.).
                      Tai nekeičia bendrininkavimo fakto. Kaltinamasis žino ką daro.
                      ,,…prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą, įrašytas teiginys, kad nagrinėjamo įvykio metu M. Misiukonis dalyvavo Lietuvos TSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) operacijoje. Sąvoka ,,operacija“ lietuvių kalboje turi keletą reikšmių, todėl savaime nėra aiški, t. y. negali būti vienareikšmiškai suprantamas ir kaltinimo autoriaus turimas omenyje M. Misiukonio vaidmuo įvykyje.“ (12 psl.).
                      Bandoma pavadinimu, kuris neturi jokios reikšmės, teisinti, kaip matyti vėliau, aktyvų M. Misiukonio veikimą.
                      ,,Nagrinėjamo įvykio metu galiojusiame 1961 m. BPK buvo nurodyta, kad KGB yra vienas iš parengtinio tardymo ir kvotos organų (134, 142 straipsniai), t. y. šia prasme KGB buvo teisėsaugos institucija, todėl kaltinime naudojama sąvoka ,,KGB operacija“ nagrinėjamame kontekste turėtų būti suprantama kaip tardymo veiksmo – kratos darymas.“ (12 psl.).
                      KGB tampa nenusikalstama organizacija!
                      ,,…kažkas pradėjo šaudyti, kažkas iš jų taip pat iššovė į namo stogą, negalima įvardyti ginkluotu puolimu, o tai, kad kratos dalyviai, tarp jų ir turėję ginklus, būdami lauke, trukdė A. Kraujeliui pasišalinti, negali būti vertinama kitaip, kaip siekimas vieno kratos tikslo – surastą A. Kraujelį suimti.“ (12 psl.).
                      Argi istoriškai neaišku kokie santykiai buvo tarp partizano ir KGB ir atliekamą kratą pateikti kaip KGB nekaltybės veiksmą?
                      ,,…partizaninis karas buvo pasibaigęs daugiau nei prieš dešimtmetį iki įvykstant nagrinėjamam įvykiui 1965 metais, todėl pastarasis kaltinimo teiginio teisingumas kelia abejonių ir, nesant jį patvirtinančių įrodymų, atmetamas.“ (13 psl.).
                      Iš byloje partizanui A. Kraujeliui pateikiamų kaltinimų matyti, kad egzekucija 1965 metais KGB pavėluotai atliko už veiką 1949-1952 metais, t. y. išimtinai kaip represiją prieš partizaną.
                      ,,…A. Kraujeliui buvo perduotas raštelis su siūlymu pasiduoti ir pažadu dovanoti, ką galima būtų suprasti kaip pažadą netgi atleisti nuo bausmės. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šis pažadas nebūtų ištesėtas, jei A. Kraujelis būtų pasidavęs.“ (13 psl.).
                      Tai KGB klastos pasaka, netgi primenant vien jo žmonos J. Snukiškytės nubaudimą 4 metų laisvės atėmimu.
                      ,,Be to, atsižvelgiant į tai, kad A. Kraujelio atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju A. Kraujeliui objektyviai grėsė būti suimtam tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 104 straipsnio pagrindu, po to, jei būtų byloje surašyta kaltinamoji išvada ir byla perduota į teismą – nuteisimas pagal tuo metu galiojusio BK ypatingosios dalies atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytą bausmę.“ (13 psl.).
                      Atviriausia, nepridengta okupacinės tarybinės teisės ir nuosekli nusikalstamos KGB organizacijos veiklos legitimavimo seka kaip paukštelio čiulbėjimas.
                      ,,Tačiau M. Misiukonis nebuvo subjektas, turėjęs teisę spręsti kardomosios priemonės A. Kraujeliui taikymo, jo veikų kvalifikavimo, kaltinimo apimties, bylos perdavimo į teismą ir bausmės rūšies ir dydžio A Kraujelio skyrimo klausimus neturėjo jokios galimybės daryti įtaką A. Kraujelio likimui, taip pat ir siekti žūties – A. Kraujelio nuteisimo mirties bausme kaip ,,tėvynės  išdaviko.“ (13 psl.).
                      Tema ne ta. M. Misiukonis yra nusikalstamos KGB organizacijos veiksmo dalyvis ir atlikėjas.
                      ,,…byloje nėra jokių akivaizdžių įrodymų, kad M. Misiukonis (ar kurie nors kiti buvę įvykio vietoje KGB darbuotojai) būtų atlikęs kokius nors priešingus teisei veiksmus A. Kraujelio rėmėjų, buvusių įvykio vietoje, atžvilgiu.“ (13 psl.).
                      Visų pirma, ar okupacinė teisė legitimi? KGB be pertraukų kiekvieną dieną pagal savo idėją ir doktriną išimtinai vykdė tik nusikalstamus veiksmus.
                      ,,…nurodytas nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, M. Misiukonis žinojo, jog A. Kraujelis yra Lietuvos partizanas, t. y. atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui narys. Tačiau byloje jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų taip pat nėra. Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių M. Misiukonio parodymus, kad jis, iki nagrinėjamo įvykio, jokių struktūrose turėtų dokumentų, susijusių su A. Kraujeliu ir jo veikla, nebuvo matęs ir su jais nebuvo susipažinęs, kad A. Kraujelio asmeniškai nepažinojo, o apie jį žinojo tik tiek, kad buvo ieškomas kaip ,,ginkluotas nelegalas“, padaręs nusikaltimus, buvo matęs jo nuotrauką milicijos lentoje, kur talpinama informacija apie ieškomus asmenis.“ (14 psl.).
                      Pasaka, kad operatyvinis darbuotojas nežinojo apie jo veiklos rajone paieškomą partizaną, netgi nesidomėjęs A. Kraujelio nuotrauka milicijos lentoje. O kas galėjo be KGB žinios patalpinti partizano nuotrauką skelbimų lentoje?
                      ,,…,,ginkluotu nelegalu“ galėjo būti ir niekada Lietuvos partizanu nebuvęs asmuo, todėl, atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, ta aplinkybė, kad M. Misiukonis dalyvaudamas kratoje žinojo, jog A. Kraujelis priklausė kaltinime nurodytai grupei, taip pat nėra įrodyta.“ (14 psl.).
                      Ar galėjo M. Misiukonis, operatyvinis darbuotojas, nežinoti net Vilniaus KGB sudaryto 3 rajonų plano suimti A. Kraujelį, jeigu jo paties funkcijos buvo visuotinis operatyvinis sekimas?

 

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų nutarties citatos:

                      ,,…nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad įvykio metu, t. y. 1965 m. tautos ginkluotas pasipriešinimas seniai buvo pasibaigęs, todėl ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai (partizanai), kaip politinė grupė, neegzistavo. Vadinasi, žuvimo metu A. Kraujelis nurodytai politinei grupei jau nepriklausė.“ (8 psl.).
                      Partizano-savanorio statuso, pagal jo paties apsisprendimą, jam niekas negalėjo atimti. Pakartosime: A. Kraujelis buvo persekiojamas ,,pavėluotai“ dėl jo sugebėjimo išsisaugoti, bandant jam ,,inkriminuoti“ 1949-1952 metų teisėtus pasipriešinimo partizaniškus veiksmus.

                      ,,…1965 metais tautos ginkluotas pasipriešinimas okupacijai buvo pasibaigęs, todėl A. Kraujelio sulaikymas negalėjo turėti įtakos visai politinei grupei, kurios tuo metu jau nebuvo.“ (8 psl.).

                      KGB represijos prieš jį ,,vėlavo“ ir akivaizdu, kad partizaną persekiojo už partizaninę veiką nuo 1949 m. KGB represija 1965 metais nekeičia partizano persekiojimo turinio pagrindo – pasipriešinimo okupacijai, tegul tai būtų ir paskutinis atvejis, nes nebuvo jokio partizaninio pasipriešinimo kovos pabaigos sprendimo akto datos, kaip ir pasipriešinimo pradžios datos, o masinio partizaninio pasipriešinimo nebuvimas nereiškė individualų draudimą priešintis pagal duotąją priesaiką.

                      Teismo nutartyje nurodoma, kad KGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas kapitonas Vytė 1964 m. gegužės 12 d. A. Kraujeliui iškėlė baudžiamąją bylą pagal okupacinio BK kodekso 70 str. (antitarybinė organizacija), 62 str. (tėvynės išdavimas), 64 str. (teroristinis aktas), 92 str. (valstybinio turto plėšimas). (9 psl.).

                      Okupacinio kaltinimo straipsniai patvirtina, kad dorotasi būtent su partizanu, o ne anoniminiu ,,ginkluoti nelegalu“.

                     ,,Išdėstyti įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu baudžiamojoje byloje Nr. 181 buvo atliekamas procesinis veiksmas – krata, turint tikslą surasti slėptuvę, kurioje slėpėsi A. Kraujelis, ir jį suimti.“ (10 psl.).

                      Visos KGB nusikalstamos represijos prasideda nuo kratos ir suėmimo, nužudymas leidžiamas be to užrašymo dokumente.

                      ,,Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo įrodinėti 1965 m. darytos kratos neteisėtumą, remiantis 1953 m. priimtu ir jau perduotu į archyvą dokumentu.“ (10 psl.).

                      Tvirtinama, kad KGB nusikalstamas veiksmas – teisėtas kalbant apie byloje esantį KGB 1953 m. liepos 17 d. planą dėl partizano A. Kraujelio likvidavimą neatsisakant jo laikytis iki 1965 m. Tokių planų, nurodymų ir instrukcijų buvo ne viena iki 1965 m. įvykio.

                      ,,Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių prokuroro apeliacinio skundo argumentą, kad atlikdamas inkriminuotus veiksmus M. Misiukonis žinojo, jog A. Kraujelis buvo partizanas. M. Misiukonis viso proceso metu nuosekliai tvirtino to nežinojęs, iki kratos nebuvo matęs nė vieno A. Kraujeliui iškeltos baudžiamosios bylos lapo, jam nebuvo žinoma apie A. Kraujelio paiešką. Tokie M. Misiukonio parodymai byloje nepaneigti.“ (10 psl.).

                      Operatyvinis KGB darbuotojas M. Misiukonis, kurio veiklos funkcijos ir buvo totalinis kasdieninis sekimas, dirbtinai verčiamas neišmanėliu, nežinia ką dirbančiu.

                      ,,Negalima sutikti, kad prokuroro apeliaciniu argumentu, kad A. Kraujelis buvo persekiojamas ne kaip kriminalinis, bet kaip valstybinis nusikaltėlis.“ (11 psl.).

                      Tai prieštarauja viršuje nurodytam ir pateiktam A. Kraujeliui ,,valstybės išdavimo“ kaltinimu okupaciniu BK 62 str.(tėvynės išdavimas).

                      ,,Nagrinėdamas bylą, teismas neturi ir negali analizuoti A. Kraujelio veiklos 1949-1960 metais, nes tai nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas.

                      Taigi išteisintajam M. Misiukoniui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu A. Kraujelis buvo suimtas ne kaip partizanas, bet kaip asmuo, kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus.“ (11 psl.).

                      Išimtinai remiamasi 1964 m. gegužės 12 d. KGB kapitono V. Vytės iškeltos A. Kraujeliui bylos nuostatomis. Dvigubas nuosprendžio prieštaravimas: ,,neturi ir negali analizuoti“, bet yra ,,padaręs sunkius nusikaltimus“, kurie nebuvo net svarstyti. Nepaisant nurodyto nenagrinėjimo, A. Kraujeliui įvardijami ir inkriminuojami ,,nusikaltimai“ ir tuo pačiu teisinami represiniai KGB veiksmai prieš jį kaip teisėta okupacija, teisėtas suėmimas ir nubaudimas!

                      ,,…J. Snukiškytė nuteista už tai, kad žinodama apie A. Kraujelio padarytus nusikaltimus, padėjo jį slėpti (10 t., 90-94 b. l.). To negalima įvardinti kaip represijų, nes sunkių nusikaltimų ar juos padariusių asmenų slėpimas pats savaime yra nusikaltimas, už kurį baudžiama.“ (11 psl.).

                      Teismas nenagrinėjo A. Kraujelio ,,nusikaltimų“ (,,neturi ir negali analizuoti“), o M. Misiukonis legitimiai gynė Lietuvos okupacinę sistemą. J. Snukiškytė baudžiama už teismo neištirtų ir neanalizuotų, tik KGB užrašytų ir primetamų kaltinimų pagrindu.
                      ,,Jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad M. Misiukonis apdovanotas už veiksmus, susijusius su A. Kraujelio asmeniu, išskyrus abstraktų įrašą asmens kortelėje, byloje nėra. Tokių duomenų nepateikė teismui ir prokuroras.“ (11-12 psl.).
                      Plataus išlikusio M. Misiukonio KGB archyvinio išrašo niekas nepaneigė ir todėl apdovanojimo datą sunku užginčyti. Jis gavo vertingą dovaną 1965 m. kovo 24 d. ,,Už iniciatyvą ir ryžtingumą“, t. y. po 7 dienų nuo A. Kraujelio operacijos. Kokią dovaną gavo ir kur parodė ryžtingumą jis galėtų pasakyti pats, tuomet atkristų partizano variantas, nors tai nieko nekeistų.
                      ,,Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatyme apibrėžtas konkretus laikotarpis, kada Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas ir partizanų vadovybė buvo aukščiausioji teisėta valdžia, tačiau aptariamas įvykis nepatenka į šį laikotarpį, todėl nukentėjusioji nepagrįstai teigė, kad 1965 m. atlikta krata buvo neteisėta.“ (12 psl.).
                      Demagogija. Masinio partizaninio pasipriešinimo periodas nepaneigia tolimesnio daugelio individualiai pasipriešinime dalyvavusių asmenų partizaninio statuso teisės ir jo prasmės, juo labiau, kad represijos prieš juos ir buvo vykdomos kaip prieš laisvės kovotojus pagal KGB veiklos doktriną ir žiaurius metodus.
                      ,,Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog 1965 metais Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) vienas iš esminių tikslų buvo fiziškai sunaikinti organizuoto ginkluoto Lietuvos nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus.“ (12 psl.).
                      Visuotinai žinoma, kad pagal KGB doktriną ir praktiką tokios funkcijos pagal veikiančią doktriną jai niekas nesustabdė ar panaikino chronologinėmis ribomis ir tai matyti A. Kraujelio atveju. Po 1953 metų buvo nužudyta 14 partizanų, du kunigai ir vienas poetas. Kunigas J. Zdebskis nužudytas 1986 metais.
                      ,,Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. Misiukonio dalyvavimas, siekiant sulaikyti A. Kraujelį, nėra tie veiksmai, kurie pripažįstami nusikaltimais pagal BK straipsnį, nes jis neatliko jokių veiksmų, prisidėjusių prie A. Kraujelio žūties.“ (12 psl.).
                      Nusikalstamojoje veikoje pakanka netgi ir bendrininkavimo, o čia buvo jo aktyvūs veiksmai. Vien žuvusiojo A. Kraujelio kūno padėjimo slėpimas ir neatidavimas šeimai buvo tradicinis KGB sistemos doktrininis ir sisteminis elementarus elgesys partizanų atžvilgiu.
                  ,,…M. Misiukonis, nagrinėjamo įvykio metu dirbęs VSK struktūroje, nebuvo atsakingas už jos vykdytą veiklą.“ (13 psl.).
                      Nusikalstamos organizacijos narys iš principo atsako už tos organizacijos veiksmus, kuriuose dalyvauja kaip vykdytojas ir bendrininkas.
                      ,,M. Misiukonis VSK pradėjo dirbti 1962 metais, t. y. būdamas 23 metų. Vargu ar būdamas tokio jauno amžiaus, neturėdamas jokios darbo patirties (tuo metu dar buvo studentas), jis galėjo žinoti visus KGB struktūros tikslus, tokius kaip represijos, politinis persekiojimas ir pan., o ypač skunduose akcentuojamą vieną iš šios institucijos tikslų – ,,sunaikinti Lietuvos partizanus“….“ (13 psl.).
                      Iš piršto laužtas argumentas. M. Misiukonis verčiamas neišmanėliu. Jo vyresnis brolis Bronius buvo stribas, todėl neįtikėtina, kad iš pirminių šaltinių nežinojo apie represinius KGB veiksmus, o baigti 5 mėnesių perkvalifikavimo čekistų kursai Kijeve taip pat priminė ką reiškia duotoji jaunojo čekisto priesaika.
                      ,,Kita vertus, net jei jam inkriminuoti veiksmai būtų įrodyti ir atitiktų dabar galiojančio įstatymo prasme genocido nusikaltimo apibrėžimą, jis negalėtų būti teisiamas už tai, nes 1965 m. nebuvo įstatymo, numačiusio baudžiamąją atsakomybę už visų ar dalies žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, genocidą. (14 psl.).
                      Teisingai, Tarybų Lietuvoje nebuvo įstatymo ir atsakomybės už genocidą, nes Tarybų Lietuva buvo legitimi!

                      ,,Beje, prokuroras apeliaciniame skunde užsiminė, kad A. Kraujelis priskirtinas atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei, t. y. asmenų grupei, numatytai BK 99 straipsnio dispozicijoje, tačiau M. Misiukoniui toks kaltinimas nebuvo pateiktas ir nagrinėtas.“ (14 psl.).

                      Lieka visiškai neaišku pagal kurį kitą kaltinimo straipsnį buvo nagrinėjama byla? Išeitų, kad byla nagrinėta be jokio straipsnio?

 

Pamatuoti Kauno apygardos teismų nuosprendžiai:
                      Kauno apygardos teismo 1915 m. kovo 12 d. ir 1915 m. balandžio 30 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 10 d. kaltinamieji partizano A. Ramanausko suėmimo byloje buvo tik paprasti suimamo partizano operacijoje judėjimo stebėtojai-sekėjai ir už pagrįstai pripažinti kaltais pagal tą patį BK 99 straipsnį.

M. Misiukonis kaip asmenybė

                      Jis niekados ir niekur nepareiškė istorinio apgailestavimo ar atsiprašymo dėl savo kolaboravimo veiklos, o šiuo atveju tvirtai ir nuosekliai stovi partizano, o tuo pačiu ir visos tautos pasipriešinimo, niekinimo pozicijose, laikosi Lietuvos okupacinės sistemos legitimumo nuostatų, o pasakyti turėtų labai daug. Kaip ir kodėl jis elgėsi ,,perestrojkos“ pradžioje.

                      Tik vienas faktas. 1988 m. rugsėjo 28 d. jis pasirašė nurodymą SSSR VRM karinio dalinio 5458 Karinio operatyvinio rezervinio vadui, Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Vidaus reikalų valdybos Milicijos patrulinės postinės tarnybos Atskiro bataliono vadui dėl leidimo mitingo prie Katedros išvaikymui panaudoti gumines lazdas (RP-76) ir specialiasias priemones – dujas ,,Čeriomuška“. Kaip užfiksuota šio įvykio baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-002-89, represijose dalyvavo aukšti sovietiniai Lietuvos VRM pareigūnai, 60 milicijos pareigūnų, neskaitant didelio skaičiaus kariškių.

                      Tąsyk buvo suimta 22 demonstrantai iš kurių 11 skundėsi dėl jų mušimo, ypač žiaurus buvo A. Andreikos atvejis. Pradžioje buvo pripažinti nukentėjusiaisiais: A. Zinkevičius, D. Každailis, G. Usevičius, L. Pipiras, D. Kemeraitė, G. Bogušis, R. Pakarnaitė, I. Kriauniavičiūtė, R. Rimkevičius, N. Stabingytė. Paskiau veikė tarybinės teisės mašina – viskas tapo teisėta.

Prašymas:
                      pripažįstant, kad 1997 m. gruodžio 22 d. partizanui A. Kraujeliui suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. – vyresniojo leitenanto laipsnis, 1998 m. gegužės 19 d. apdovanotas Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu;
                      atsižvelgiant, kad pradžioje šioje byloje kaltinimai buvo pateikti KGB papulkininkiui S. Tichomirov (miręs), KGB kapitonui P. Laguckui (miręs) ir KGB jaunesniajam seržantui R. Kublickui (miręs);
                      įvertinant Lietuvos laisvės kovų istoriją kaip pamoką ateičiai jaunajai kartai;
                      matant kaip teisėjai perrašo Lietuvos pasipriešinimo istoriją;
                      siekiat teisėjams būti tvirtiems ir principingiems nepriklausomybės ir laisvės gynėjais;
                      žinant griežtą vokiškųjų kolaborantų pokario įvertinimą Vakarų Europos šalyse;
                      suvokiant pačių vokiečių principingą savo režimo dalyvių vertinimą (2015 m. liepos 15 d. Vokietijos Liulenbergo teismo sprendimas, skirtas 94 metų SS unteršarfiureriui Oskarui Groeningui, dirbusiam Aušvico konclageryje tik eiliniu buhalteriu – 4 metus kalėti);
                      išreiškiant pagarbą žuvusiems pasipriešinimo dalyviams ir jų artimiesiems;
                      manome, kad teisėjai sąmoningai pasielgė nedorai ir nevalstybiškai, atsisakė ginti Lietuvos valstybės interesus ir todėl negali spręsti suverenios, nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu: Panevėžio apygardos teisėjai Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas, Sigitas Bagdonavičius, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Violeta Ražinskaitė, Valdemaras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė.
                      Prašome Jūsų inicijuoti tokio sprendimo priėmimą.

Lietuvos pasipriešinimo okupacijai organizacijų atstovai:

Ernestas Subačius            Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos valdybos pirmininkas

Artūras Flikaitis               Lietuvos politinių kalinių sąjungos pirmininkas

Antanas Burokas             Lietuvos Respublikos krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas

Vidmantas Žilius              Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas

Parašykite komentarą