Povilas Gylys

Apie ,,bobutes“, ,,raudonkepuraites“ ir greituosius kreditus

 povilas-gylys-laime-gyventi-be-euro2

 

                      Įsivaizduokit, mielas Skaitytojau, kad Jūs turite paaugusį sūnų ar dukrą ir kad jam/jai staiga prireikia pinigų, kurių, jie žino, iš Jūsų neišprašys. Gal gimimo dienai, gal šiaip vakarėliui. Spėkit, į ką be Jūsų jie dar gali kreiptis? Labai tikėtina, jog jie, prisiklausę ir prisižiūrėję reklamų apie geros „bobutės“ paskolas, kreipsis į kurią nors „bobutę“, t.y. į greituosius kreditus ar folkloriškai vadinamus „greitukus“ dalinančias bendroves. O „bobutės“ to ir telaukia.

                      Tarkim, kad Jūsų atžala yra vos pilnametystės sulaukęs žmogus, neturintis jokių pajamų. Pasirodo, tai jokia kliūtis. Ta proga papasakosiu tikrą vienos šeimos istoriją. Jaunas žmogus, nei darbo, nei pajamų neturintis moksleivis, „bobutės“ paprašė duoti jam greitąjį kreditą. „Bobutė“, kaip to reikalauja įstatymas, paprašė užpildyti dokumentus, kuriuose turėjo būti nurodyta, ar jis dirba ir ar jis gauna pajamas. Jaunuolis pamelavo – dokumentuose nurodė, kad jis dirba ir turi pajamas. „Bobutė“ patikėjo – nes jai tikėti tuo melu naudinga – ir davė paskolą. Taip jis tapo „raudonkepuraite“.

                      Tada ir prasidėjo jauno žmogaus ir jo šeimos bėdos – vaikis buvo įsuktas į ydingą skolinimosi ratą – viena skola buvo dengiama kito kredito sąskaita. Sukantis šiam ydingam ratui ar karuselei, susidarė suma, kuri griovė visos šeimos ekonomiką. Atsirado reali grėsmė, kad tėvams gali tekti parduoti butą…

                      Netęsiu šios liūdnos istorijos. Tokių istorijų Lietuvoje tūkstančiai. Vadinasi, ir tūkstančiai sugriautų ar bent apgriautų likimų. Išeitų, kad reiškinys tapo visuomeniškai reikšmingas, kad čia turi rastis viešasis interesas ir, atitinkamai, valstybinis reguliavimas. Skirtingai nei skelbia Rūta Vainienė ir kiti laukinio kapitalizmo advokatai, masinis žmonių kreipimasis į greitųjų kreditų bendroves nėra vien kredito gavėjo ir kredito teikėjo reikalas. Kad ir todėl, jog „bobutės“ yra žymiai galingesnės už „raudonkepuraites“. Anų pusėje yra galinga reklama, gerai apmokami oficialūs ir neoficialūs lobistai. O kas gina „raudonkepuraites“? Jos savo likimo naštą velka kiekviena pavieniui. Jie paprastai neturi advokatų, lobistų. Galimybės apsiginti per žiniasklaidą yra taip pat ribotos. Neužmirškim, kad „bobutės“ yra vienos didžiausių reklamos užsakovių.

                      Jūs paklausit: „O kur mūsų valstybė?“. Ir teisingai paklausit. Nes viena iš valstybės funkcijų, įrašytų Konstitucijoje, rūpintis teisingumu visur, taip pat ir teisingumu verslo santykiuose. Tačiau dabartinė valdžia šiuo klausimu yra nusikalstamai pasyvi. Dar daugiau – esama pagrindo manyti, jog dalis valstybės aparate dirbančių žmonių tarnauja ne bendrajam gėriui, ne viešam interesui, bet galingų „bobučių“ interesams.

                      Mes su kolega Seimo nariu Rytu Kupčinsku jau beveik du metus beldžiamės į valdančios koalicijos duris, kviečiame: „Šią betvarkę ir šį neteisingumą reikia baigti“. Dar 2013 metų pavasarį pasiūlėme greitai sutvarkyti bent vieną klausimą – skolinimosi kainą. Tuo metu ji siekė apie 200 proc. Beprotiška, lupikiška kaina, kurios tikrai negalima grįsti kaštų padengimo bei normalaus pelno argumentais. Mes, pasižvalgę po pasaulį, pasiūlėme sumažinti skolinimosi kainą iki 36 proc. Valdžia šį mūsų pasiūlymą 2013 metų rudenį atmetė. Vienas iš atmetimo motyvų buvo pažadas egzistuojantį vartojimo kreditų (taip oficialiai vadinami „greitukai“) įstatymą pertvarkyti sistemiškai. Tačiau pažadas nebuvo vykdomas. Tampa akivaizdu, kad kažkokia, galbūt korumpuota, jėga sąmoningai torpeduoja šio klausimo sprendimą.

                      Vienas iš galimų korupcinių motyvų buvo duoti laiko „bobutėms“ prisiplėšti. „Bobutės“ plėšė, o „raudonkepuraitės“ raudojo. Tos raudos nebuvo ir nėra girdimos valdžios kabinetuose. Nors valdžia iš tribūnų iškilmingai deklaruoja: „Svarbiausia – žmogus“. Bet „raudonkepuraitės“, rodos, valdžiai nėra žmonės. Visai kas kita yra „bobutės“. Juk jos, pasakytų valdžia, yra verslininkės, jos turtina šalį.

                      Keletas faktų. 2013 m. gruodžio mėnesį Vyriausybė, reaguodama į R. Kupčinsko ir mano primygtinius prašymus pajudinti „greitukų“ reikalą iš vietos, pažadėjo, jog sistemiškai pataisytą projektą valdžia pateiks 2014 metų pradžioje. 2014 metų liepos 2-ą dieną Finansų ministerija mums pažadėjo, kad ji iki tų pačių metų rugpjūčio mėn. pateiks  įstatymo projektą Vyriausybei, o rugsėjo mėn. Seimui. Veiklą imitavo ir pastarasis. 2014 metų vasarą parlamente buvo suformuota speciali darbo grupė šiam klausimui spręsti (ši koalicija yra garsi nieko nesprendžiančių darbo grupių formavimu). Ji iki 2014 lapkričio 14 dienos turėjo pateikti įstatymo projektą. Tačiau tos grupės vadovas Bronius Bradauskas nesugebėjo sukviesti NĖ VIENO grupės posėdžio. Todėl grupės darbas buvo pratęstas iki 2015 kovo 25 d. Per tą laiką buvo sukviestas tik vienas pusiau visavertis grupės (daugelis narių jame nedalyvavo) posėdis. Jame sprendimas nebuvo priimtas.

                      Per visą tą laiką ne kartą buvo kreipiamasi į premjerą Algirdą Butkevičių, kad jis imtųsi atsakomybės už šio, galimai korupcinio, vilkinimo pabaigą. Jis pažadėjo, tačiau finansų ministrui Rimantui Šadžiui ir Biudžeto ir finansų komiteto vadovui B. Bradauskui, susidaro toks įspūdis, premjero ir partijos pirmininko pažadai nė motais.

                      O pūlinys toliau plečiasi ir tvinksta. Esama vis daugiau ne tik asmeninio, šeimyninio, bet ir viešojo blogio, antiekonomikos. Kreditai išdavinėjami darbo ir pajamų neturintiems jaunuoliams, priklausomybės problemų turintiems asmenims. Skolinimosi kaina didelė. Veikia skolinimosi karuselė – „raudonkepuraitės“ eina iš vienos kreditų davėjų bendrovės į kitą. Kad seną skolą galėtų dengti nauja. Realiai neveikia skolinimosi limitas ir dėl to menkučiai „mikro“ kreditai virsta „makro“ kreditais, kurių sumos kartais viršija šeimos turto vertę. Be to, galima pasiskolinti vos ne akimirksniu, per keletą minučių, rimtai neapsvarsčius skolinimosi pasekmių.

Seimą pagaliau pasiekė, mano manymu – atsainiai, pataisytas greitųjų kreditų įstatymas. Tačiau sisteminiais tų pataisymų tikrai nepavadinsi. Kita vertus, neatrodo, kad valdantieji turėtų politinę valią rimtai ir greitai reaguoti į šią aštrią problemą. Vadinasi, „raudonkepuraičių“ skaičius augs, o jų ir jų šeimų vargai didės.

                      Ką mes siūlome sprendžiant „greitukų“ problemą? Pirma, reiktų išnagrinėti tarptautinę padėtį ir pasvarstyti, ar nevertėtų apskritai, kaip yra kai kuriose šalyse, uždrausti šią „ryklišką“ (loan sharks) kreditavimo formą. Juk JAV net 23-jose valstijose toks grobuoniškas verslas yra uždraustas apskritai arba smarkiai ribojamas.

                      Antra, jei tai nepavyktų – pasipriešinimas būtų milžiniškas – reiktų įvesti šiuos saugiklius:

  • skolinti tik asmenims, sulaukusiems 21 metų;
  • skolinti tik realias pajamas turintiems;
  • neskolinti esantiems narkologinėje ir psichiatrinėje įskaitoje;
  • taikyti „atšalimo“ laikotarpį – 48 valandas. Per tą laiką kredito gavėjas turėtų laiko apsvarstyti visus „už“ ir „prieš“;
  • skolinimosi kaina neturėtų viršyti 36 proc. nuo paskolos dydžio;
  • skolą grąžinant, žmogui turi būti paliekama „neliečiama“, pragyvenimui būtina suma;
  • neleisti „greitukų“ bendrovėms reklamos tikslais brautis į privačią žmogaus gyvenimo erdvę (SMS, interneto žinutės, individualūs telefoniniai reklaminiai kontaktai ir pan.).

Ligi šiol valstybinės institucijos demonstravo nusikalstamai aplaidų požiūrį į greitųjų kreditų sukurtas socialines, ekonomines, psichologines problemas. Jos, gal išskyrus Lietuvos banką, faktiškai gynė privačius greitųjų kreditų bendrovių interesus, bet negynė viešųjų, nacionalinių interesų. Gal dėl savo negebėjimo juos suvokti, o gal ir dėl gaunamos privačios naudos. Pastaruoju atveju tai būtų korupcija.

2015-04-07

Parašykite komentarą