Povilas Gylys

Ar reikia uždrausti liberalų partiją?

Tu­riu pa­si­džiaug­ti – pir­mą­kart per dau­ge­lį me­tų at­si­liep­ta į ma­no kri­ti­nę pub­li­ka­ci­ją apie li­be­ra­liz­mą, rin­kos fun­da­men­ta­liz­mą.

Ge­rai, kad „Lie­tu­vos ži­nio­se“ iš­spaus­din­ta­me ko­men­ta­re „Ar kla­si­ki­nė ideo­lo­gi­ja ga­li su­griau­ti vals­ty­bę?“ Al­vy­das Me­da­lins­kas su­rea­ga­vo į ma­no kvie­ti­mą Lie­tu­vos par­ti­niams ir ne­par­ti­niams li­be­ra­lams at­sa­ky­ti į ma­no tei­gi­nius, min­ti­ji­mo lo­gi­ką, pa­gal ku­rią lie­tu­viš­ką li­be­ra­liz­mą bū­tų ga­li­ma trak­tuo­ti kaip an­ti­vals­ty­bi­nę ideo­lo­gi­ją. Tik gai­la, kad kol kas į ma­no ra­ši­nį ne­rea­guo­ja li­be­ra­lų šu­lai Re­mi­gi­jus Ši­ma­šius, Pe­tras Auš­tre­vi­čius, Eli­gi­jus Ma­siu­lis. Pa­lauk­si­me, gal rea­guos ir jie. Juk te­ma pla­ti ir dis­ku­tuo­ti ti­krai yra apie ką.

Juo­lab kad A. Me­da­lins­kui sa­vo ra­ši­niu, švel­niai ta­riant, ne vi­sai pa­vy­ko pa­tai­ky­ti į te­mą. Ma­no straips­ne­lis bu­vo skir­tas kon­cep­tua­liems da­ly­kams: kas yra li­be­ra­liz­mas, ko­kios jo silp­no­sios vie­tos, ko­dėl ho­liz­mas ga­lė­tų tap­ti par­adig­mi­ne al­ter­na­ty­va li­be­ra­liz­mui. Tuo me­tu ma­no ger­bia­mas opo­nen­tas kal­ba ar­ba apie tai, ko nie­ka­da ne­su sa­kęs ir ra­šęs, ar­ba apie nau­jau­sių lai­kų Lie­tu­vos is­to­ri­jos pe­ri­pe­ti­jas, ar­ba apie ma­no po­li­ti­nės biog­ra­fi­jos epi­zo­dus.

Be­veik ne­pa­teik­da­mas kon­trar­gu­men­tų ma­no ar­gu­men­tams jis tie­siai par­eiš­kia: „Nea­na­li­zuo­siu li­be­ra­liz­mo pliu­sų ir mi­nu­sų.“ Keis­to­ka, kai, bė­gant nuo dis­ku­si­jų ob­jek­to, ban­do­ma dis­ku­tuo­ti. Tuo­met ra­ši­nys virs­ta dis­ku­si­jos im­ita­ci­ja.

O juk ma­no teks­to pa­grin­di­nė min­tis yra to­kia: Lie­tu­vos li­be­ra­lai ne­su­vo­kia bend­ro­jo gė­rio reikš­mės eko­no­mi­ko­je ir vi­suo­me­nė­je aps­kri­tai. Kar­tu jie ne­sup­ran­ta vals­ty­bės vaid­mens. Jiems pri­va­tus gė­ris, pri­va­tūs in­te­re­sai yra svar­biau­si. Jų kal­bo­se ir teks­tuo­se ne­ra­si­te min­ties, kad vals­ty­bė yra bend­ro­jo gė­rio, vie­šų­jų gė­ry­bių kū­rė­ja. Jie ne­su­vo­kia mo­kes­čių kaip šal­ti­nio, iš ku­rio ku­ria­mos vie­šo­sios gė­ry­bės. To­dėl se­ni ir jau­ni li­be­ra­lai kiek­vie­nų me­tų ge­gu­žę Ge­di­mi­no pros­pek­tu vel­ka di­džiu­lį mo­kes­čių ak­me­nį kaip blo­gio sim­bo­lį. Taip jie „šven­čia“ lais­vės nuo mo­kes­čių, va­di­na­si, ir lais­vės nuo vals­ty­bės, die­ną. Tai ir pro­vo­kuo­ja min­tį, kad mū­sų li­be­ra­lai yra prieš vals­ty­bę nu­si­tei­ku­si jė­ga.

Apie vi­sa tai kal­ba­ma ma­no teks­te, ta­čiau nė žo­džiu apie tai ne­už­si­me­na A. Me­da­lins­kas. Ką tai reiš­kia? Kad jis ne­tu­ri kon­trar­gu­men­tų? O gal jis ne­sup­ra­to kri­ti­kuo­ja­mo teks­to? Pers­kai­tęs opo­nen­to teks­tą tu­riu kons­ta­tuo­ti – rim­ta kon­cep­tua­li dis­ku­si­ja tarp ho­lis­tų ir li­be­ra­lų ati­de­da­ma, nes šį­kart ji ne­įvy­ko.

O da­bar no­rė­čiau rea­guo­ti į tas A. Me­da­lins­ko teks­to da­lis, ku­rios, ma­no ma­ny­mu, yra ne­ko­rek­tiš­kos ar ne­tiks­lios.

Pir­miau­sia, ne­de­rė­tų bu­vu­siam ko­le­gai iš dip­lo­ma­ti­nės tar­ny­bos – bū­da­mas už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tru jį į šią tar­ny­bą pri­ėmiau – pirš­ti nuo­mo­nės, kad gal­būt puo­se­lė­ju min­tį pa­skelb­ti li­be­ra­lus už įsta­ty­mo ri­bų. Pa­gal to­kią lo­gi­ką ko­kios nors po­li­ti­nės jė­gos kri­ti­ka sa­vai­me reiš­kia no­rą su­si­do­ro­ti su ki­taip mąs­tan­čiai­siais. Iš­ei­tų, kad jei kri­ti­kuo­ji so­cial­de­mo­kra­tus, no­ri jų par­ti­ją užd­raus­ti, o jei­gu kri­ti­kuo­ji kon­ser­va­to­rius, no­ri juos pa­skelb­ti už įsta­ty­mo ri­bų. Keis­ta lo­gi­ka.

Esu ti­kras de­mo­kra­tas (tie­sa, de­mo­kra­ti­jos ne­pai­nio­ju su anar­chi­ja) ir ti­kiu lais­va idė­jų kon­ku­ren­ci­ja. Ir tai A. Me­da­lins­kas ži­no. Esu už tai, kad li­be­ra­liz­mas kon­ku­ruo­tų su ki­to­mis ideo­lo­gi­jo­mis – so­cia­liz­mu, kon­ser­va­tiz­mu ir t. t. Ki­ta ver­tus, esu prieš ideo­lo­gi­nę mo­no­po­li­ją. De­ja, ir apie tai ma­no straips­ne­ly­je ra­šo­ma, li­be­ra­liz­mas Lie­tu­vo­je yra do­mi­nuo­jan­ti pa­sau­lė­žiū­ra, ku­ria at­vi­rai ir ne­by­liai va­do­vau­ja­si vos ne vi­sas va­di­na­ma­sis mū­sų eli­tas. Mū­sų ša­ly­je pa­grin­di­niai ga­lios cen­trai fak­tiš­kai mar­gi­na­li­zuo­ja ki­tas ideo­lo­gi­jas – pa­vyz­džiui, tau­ti­nę ar ti­krą­ją krikš­čio­niš­ką­ją. Tas daž­nai su­bti­lus mar­gi­na­li­za­vi­mas in­for­ma­ci­jos po­žiū­riu blo­kuo­jant tuos, ku­rie kri­ti­kuo­ja, pa­vyz­džiui, rin­kos fun­da­men­ta­liz­mą, ro­do, kad gy­ve­na­me re­gu­liuo­ja­mos de­mo­kra­ti­jos są­ly­go­mis. Nors dau­gu­ma re­gu­liuo­to­jų pri­ski­ria sa­ve prie li­be­ra­lų ar­ba ne­by­liai iš­pa­žįs­ta li­be­ra­liz­mą. Ge­riau­sias to pa­vyz­dys – eko­no­mi­nės dis­ku­si­jos na­cio­na­li­nio trans­liuo­to­jo eko­no­mi­nė­se lai­do­se.

Ne­ko­rek­tiš­ka ir ki­ta A. Me­da­lins­ko min­ti­ji­mo gi­ja. Su aki­vaiz­džiai ne­igia­ma po­teks­te jis kal­ba apie ma­no pri­klau­sy­mą LDDP, „Drą­sos ke­lio“ frak­ci­jai, apie ma­no ko­mu­nis­ti­nę pra­ei­tį. Jos, skir­tin­gai nuo dau­ge­lio silp­na­va­lių, nie­ka­da ne­slė­piau. Nie­ka­da ne­ap­si­me­ti­nė­jau ta­ry­bi­nių lai­kų di­si­den­tu. Nors gal ir ga­lė­čiau, nes esu va­di­na­mo­jo kul­to tar­no (jau­ni­mas jau ne­ži­no, ką tai reiš­kia), t. y. var­go­ni­nin­ko, vai­kas.

Ki­ta ver­tus, ir šian­dien ma­nau, kad Lie­tu­vos ko­mu­nis­tai 1989 me­tų gruo­dį žen­gė pa­trio­tiš­ką žings­nį – at­sis­ky­rė nuo Ta­ry­bų Są­jun­gos ko­mu­nis­tų par­ti­jos. Ta­me pro­ce­se da­ly­va­vau ir tu­rė­jau tam ti­krą įta­ką. Tai bu­vo rim­tas žings­nis į ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą. LDDP ta­po vie­na iš dau­gia­par­ti­nės po­li­ti­nės sis­te­mos da­lių. De­ja, kaip ir ki­tos par­ti­jos, tar­ki­me, kon­ser­va­to­riai, ji ne­ta­po ti­krų vals­ty­bi­nin­kų par­ti­jo­mis. Iš da­lies dėl to, kad pe­rė­mė li­be­ra­lų ti­kė­ji­mą. To­dėl, kai ma­nęs klau­sia, kas per at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės me­tus val­dė Lie­tu­vą – ko­mu­nis­tai ar kon­ser­va­to­riai, at­sa­kau – su­li­be­ra­lė­ję ko­mu­nis­tai, kom­jau­nuo­liai, „pa­trio­tai“ ir „krikš­čio­nys“. Jei­gu A. Me­da­lins­kas bū­tų ati­džiai pers­kai­tęs ma­no dar­bus, jis ži­no­tų, kad esu kri­tiš­kas vi­sų sis­te­mi­nių par­ti­jų at­žvil­giu: tiek soc­de­mų, tiek krik­de­mų, tiek li­be­ra­lų.

Be­je, A. Me­da­lins­kas, kaip vie­šo­jo gy­ve­ni­mo ži­no­vas, tu­rė­tų ži­no­ti, kad nie­ka­da ne­si­ver­žiau grįž­ti į po­li­ti­ką ir kon­kre­čiai į So­cial­de­mo­kra­tų par­ti­ją. Net jei va­do­vau­čiau­si, kaip au­to­rius ma­no, lo­vio lo­gi­ka. Nes Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus „lo­vys“ ge­res­nis nei Sei­mo na­rio. Grįž­ti pas soc­de­mus bu­vau kal­bi­na­mas ke­le­rius me­tus. Bet ne­su­ti­kau, nes ma­čiau par­ti­jos su­li­be­ra­lė­ji­mą ir pa­trio­tiš­ku­mo sto­ką jo­je.

Į po­li­ti­ką grį­žau per „Drą­sos ke­lią“, nes ma­čiau ga­li­my­bę pa­ko­vo­ti už bend­rą gė­rį, už tei­sin­gu­mą, už pil­na­krau­ję, vi­sa­ver­tę de­mo­kra­ti­ją. Prog­ra­mą tu­rė­jo­me. Esu pri­si­dė­jęs prie jos kū­ri­mo. De­ja, A. Me­da­lins­kas ne­si­var­gi­no su ja su­si­pa­žin­ti.

Baig­da­mas no­rė­čiau at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ku­rį pa­va­di­ni­me už­duo­da A. Me­da­lins­kas: „Ar kla­si­ki­nė ideo­lo­gi­ja ga­li su­griau­ti vals­ty­bę?“ Jis gal­vo­je tu­ri li­be­ra­liz­mą. Trak­tuo­da­ma vals­ty­bę kaip blo­gį, kad ir ne­iš­ven­gia­mą, ši ideo­lo­gi­ja ga­li ge­ro­kai su­silp­nin­ti vals­ty­bę. Su­griau­ti ne­ga­li, nes toks grio­vi­mas prieš­ta­rau­ja svei­kai nuo­vo­kai. Ką jau kal­bė­ti apie ki­tų ideo­lo­gi­jų, pa­vyz­džiui, ti­krą krikš­čio­ny­bę ar ti­krą tau­tiš­ku­mą, ku­rių ele­men­tų, pa­si­džiau­ki­me, mū­sų ša­ly­je esa­ma, pa­sip­rie­ši­ni­mą.

 

2014-10-03

 

Parašykite komentarą