Romas Gudaitis

Esė apie Šventovę

Romas Gudaitis:

 

Vienoje šalyje – ne Lietuvoje, bet tikrai ES šalyje – žmonės nutarė pastatyti Šventovę. Tegu ji būna visų mūsų Šventovė, sakė žmonės, ir tegu ji būna pašventinta ir stovi per amžius. Kaip kartais pasitaiko, šio darbo ėmėsi teisiausieji ir teisingiausieji, statė statė, bet nepastatė. Kodėl gi jūs nepastatėte, klausia jų pasipiktinę žmonės, jei nemokat – tai leiskit statyti mums patiems. Iš kur jūs ištraukėte, kad mes nepastatėme, gražiai ima stebėtis teisiausieji ir teisingiausieji, statę, bet nepastatę, štai jūsų Šventovė. Žmonės prasitrina akis, žiūri žiūri, bet ten, kur turi būti Šventovė, – vien gražiom mašinikėm užstatyta plynė, o šalia iškerėplintas kažkoks akropolis, į kurį grūdasi minia. Palaukit, bet jūs mus apgavot, mes jus paduosime į teismą! Teisiausieji ir teisingiausieji tik nusijuokia iš šių žodžių, o Temidė nusiplėšia raištį nuo akių ir meiliai burkuodama kviečia bylinėtis. Nebūna, kad bylinėtųsi tauta. Teismai su apeliacijom truks dešimt metų, taigi neilgai, švelniai kalbasi Temidė su žmonėm kaip su vaikais. Jie mus apgavo ir Šventovės nepastatė! – sako žmonės, tada vėl pasirodo teisiausieji ir teisingiausieji. Jie labai lengvai įrodo, kad Šventovė seniai pastatyta. Jeigu jūs nematote tos Šventovės – tai jūsų problema, juk savo Šventovę reikia matyti ne akimis, o širdimi, mandagiai atkerta jie, o dar mandagesni jų advokatai paaiškina juridines ir pinigines ginčo pasekmes. Na, mes jums parodysim, prakeikti sukčiai ir apgavikai! – įtūžta žmonės ir eina pas Aukščiausią tos šalies pareigūną (dėl ramybės pridursim: pareigūnę) ieškoti teisybės. Aišku, randa, kur neras.

O tuo metu trenkia būgnai, aidi fanfaros, vyksta paradai ir šou, mat į tą šalį suvažiavo valdžios iš visų šalių, liejasi kalbų medus, trykšta gražbylystės fontanai, ir viskas vyksta nuostabiai korektiškai, net Briuselio berniukas dailiau ima šlapintis. Bet Šventovės tai nėra, mus apgavo, bando sakyti žmonės, tačiau jiems labai gražiai įrodoma, kad Šventovė ataskaitose ir virtualioje erdvėje jau seniai stovi, pinigai dailiai pravalgyti ir išsidalyti, o dėl absurdiškų mūsų apkaltinimų, kad tai miražas, tai jie bus paneigti nuostabiai turininga valdžios deklaracija, žodžiu, išsiaiškinsim, kai išsiskirstys svečiai ir mes baigsime šį gražiausią Europoje savo pirmininkavimą, atsiprašome – milijoninį projektą. Ir svečiai patiki teisiausiaisiais ir teisingiausiaisiais, kurie pastatė daugybę šventovių ir vieną – šią gražiausiąją Europoje, o tada Aukščiausias šios šalies pareigūnas (mes jau droviai atskleidėme dėl lygių galimybių, ar tai vyras, ar moteris, ar koks diplomatiškai korektiškas lepšis) išrenkamas visų šalių sąjungos prezidentu, – ak, kaip džiūgaujama toje šalyje, ant kurios dabar pasipils ES milijonų maišai, nei raštu aprašysi, nei žodžiu apsakysi. Bet Šventovės tai nėra! Po kiek laiko tas aukščiausias ES pareigūnas – eksportuotas, savas – angliškai vizito metu užsimena apie tai, bet jam labai lengvai ir kažkodėl net lietuviškai atšaunama, kad teisiausieji ir teisingiausieji jau vykdo kitus didingus projektus, ir jie yra daug daug svarbesni už kažkokią šventovę. Statykite jūs ją savo širdyse, atsuka nugaras jie žmonėms, ir šie stovi prie savo Šventovės pamatų ir lėtai lėtai ima mūryti į juos šventus akmenis iš šventų savo laukų ir girių, o į juos žvelgia gudrus gudrus ir labai politkorektiškas žaltys iš liežuvių plakimu sukurtojo rojaus. Kol žmonės stato, balsavimas vyksta internetu, ir jų balsai labai teisingai paskirstomi tarp politinių partijų. O dabar atsilyginkite už žemę, sako Temidė, kadangi teisiausieji ir teisingiausieji seniai pardavė šventą žemę, ant kurios kyla jūsų statoma Šventovė, va, matote, kaip kertamos jūsų šventos girios! – ir labai pigiai, be galo išmintingai skolų grąžinimo dingstimi užstatė tarptautiniame globaliame aukcione jūsų kalbą ir dainas. Dabar jūs būsit iš parduotų dainų šalies, parduotos kalbos krašto. Teisiausieji ir teisingiausieji, baigė aiškinti Temidė angliškai su stipriu amerikonišku akcentu, padavė šalį ir jus visus į tarptautinį teismą: vengdami kalbėti ir mąstyti vien angliškai, jūs pažeidėt trylika konvencijų! Nei juoktis, nei verkti, todėl žmonės nusispjovė ir nuėjo mūryti Šventovės iš savo akmenų. Tą darbą jie užbaigė – juk Tauta. Tiesa, jiems vis patarinėjo įplakti į skiedinį… ką – nesakysim, todėl SULAUKS SANKCIJŲ. Ar mes jums nesakėm, trina rankas teisiausieji ir teisingiausieji. Ir taip toliau. Tačiau Tauta nuo jų nusigręžia – Jai galima, juk Tauta.

Atleiskite už šią alegoriją. Ji optimistinė, nes galiausiai įsikišo Konstitucinis Teismas, užtarė, o stebukle, apgynė, ji – optimistinė, nes nesivolios knygynuose kaipo absurdiška. Sveikinu, apkabinu brangius Marijampolės ir Kazlų Rūdos Sąjūdžio žmones – Stasį Daugėlą, Paulių Ulecką, Mečislovą Daugialą, mokytojus lituanistus Lionginą Šepkų, kitus, glaudžiuosi prie atminimo išėjusiųjų – Ramutės Kedytės, Vinco Peckaus, visų degusių Nepriklausomybės troškimu, sveikinu tas sales, tuos žmones, kurie mus rinko laisva valia dar neįsivaizduodami, kad galimi rinkimai su pinigais ir manipuliacijom. Noriu labai nuvilti šiandieninių rinkiminių mugių organizatorius – rinkimai tikrai vyko be pinigų, be karikatūros ir, net keista, be apgaulės. Mes tikėjome ir, viliuosi, tikime dabar, kad pasirinkome teisingą kelią. Visa laimė, kad mums tada neprireikė interneto – mūsų širdys plakė vienu ritmu su visu Sąjūdžiu, visa Lietuva. Mes buvome bendraminčiai ir bendražygiai. Liekame tokie iki paskutinio atodūsio.

Kai devyniasdešimt antraisiais nutarėme nutraukti savo įgaliojimus ir pasitraukti iš politikos, kažkur tarp Sasnavos ir Pilviškių įpuola į sausakimšą salę vienas dabar labai aktyvus veikėjas, trina rankas: tik sukursime partijas, ir Lietuvoje prasidės nauja era! Tik sukursime partijas! Kiek dabar tų politinių akcinių bendrovių, kur dauguma smulkių akcininkų – paprasti, rinkimams reikalingi, apmulkinti statistai, o viršūnėlėse – kukli ir amžinai įsitvirtinusi nomenklatūra? Kiek kartų mums pūtė miglas, kiek buvo sensacijų ir sukeltų isterijų – kad valdo ne taip ir ne tie, kad privirta košė – yra, o kalti dėl tos košės – nekalti, kadangi atsakomybė kolektyvinė ir politinė? Deja, mes jau patyrėme, kad demokratija gali puikiai dangstytis užkietėję niekšai, karjeristai, demagogai, vidutinybės ir diletantų paradai, kurie painiuose sureglamentavimuose jaučiasi kaip ešeriai privačiuose ežeruose.

Ne pompastiškos proginės kalbos šiandien mums rūpi. Ne kaltinimai ir deklaratyvūs pareiškimai. Mums gelia širdis dėl tiesos. Dėl žmogaus paniekinimo ir žeminimo, gainiojimo po teismų ir įstaigų labirintus. Dėl gėdos ir sąžinės deficito. Dėl ydingos, tvarkingai biurokratiškai suręstos sistemos ir tikrosios jos esmės, nukreiptos prieš žmogų, tautą, net valstybę manipuliuojant jos vardu. Pinigų galios ir cinizmo. Klampių pelkių ir akivarų, kurie atsiveria kasdien, kas akimirką. Nuo kurių žudomasi, nuo kurių bėgama.

Tikiu protu. Turi atsirasti jėga, kuri nekeliaklupsčiaus prieš pinigus, turtinguosius ir Briuselį, kuri nušluos nuo kelio modernius liokajus, gins žmogų, nacionalinius interesus, kuri esmingai ištaisys nuvaldytos valstybės politiką, apvalydama ją nuo melo ir prisitaikėliškumo apnašų. Tie, kurie šiandien nutylimi, stumiami į pašalį, kam nesuteikiama tribūnos, kas nesutinka su ligšioline visų partijų ir jo koalicijų politika, susiburs į šią Sąjūdžio tradiciją tęsiančią jėgą.

Niekas nepasikeis! – skambėjo kadaise Raimondo Vabalo filme „Birželis, vasaros pradžia“. Pasikeis, mieli bendražygiai, seserys ir broliai, jei protinga, kurianti, darbšti Lietuva ims kurti savo valstybę remdamasi savo kalba, savo istorija, savo kultūros tradicijomis, atmesdama visą tą masinės antikultūros, degraduojančios antimoralės niekalą, šlamštą ir mėšlą, tas brukte brukamas pseudovertybes, tą svetimą mus tirpdančią ir mus niveliuojančią stichiją. Nepaisydama visų galimų kaltinimų ir spekuliacijų, – juk kas geriau už mus žino, ką reiškia stoti prieš galybę. Bet kito kelio tiesiog nėra. Ne tam Lietuvos patriotai guldė savo galvas, kad pasiduotume nesubrendėlių ar pataikūnų beždžioniavimui, vogravimui vien angliškai, svetimvardžiams kur reikia ir nereikia. Ne kapituliacijai prieš svetimas įtakas ritosi rezistencijos ar Sąjūdžio bangos per Lietuvą. Ne tokiems žmonėms mes atkūrėme Lietuvą. Niekada nesutiksime, kad jie toliau klampintų ją į ūkinę, socialinę, kultūrinę ir dorovinę krizę. Jūs dar nejaučiate, savimi patenkinti valdžios ponai, kaip tiesiai drožiate tenai, kur jūsų liepto galas!

Tikiu, kad kitos šalys mus gerbs už pozicijos tvirtumą, gynimą etninių ir kultūrinių bruožų, kurie unikalūs, kuriais privalome didžiuotis. Ne žodžiais, o realiais darbais, negailestingai demaskuojant begėdišką valstybės valdymo imitaciją.

Mes niekam už nieką nesame skolingi, o jei kalbėsime apie valstybės skolas, tai nepamirškime, kad neatlygintinai jau apdovanojome pasaulį savo išmokslintais žmonėmis, aukštos kvalifikacijos specialistais. Kasdien apdovanojame.

Man visados labai gera, kad kai kurie laikraščiai ir televizijos nespausdina, nutyli, nekviečia visų tų, kurie nesižavi gražiu fasadu, neatsiklaupia prieš AUKSO VERŠIO (taip taip – būtinai didžiosiomis raidėmis!) stabą, o tiesiai ir atvirai sako, kad išreklamuotas sienas jau seniai graužia kinivarpos, ėda rūdys ir įsimetęs pelėsis. Kurie bjaurisi mėgavimusi kriminalais, plepalais, tuštybe, ponybe. Kurie mato, kaip primityviai kuriami įvaizdžiai, kaip piršte peršami statytiniai ir eilute išsirikiavę pretendentai į valdžią. Aš džiaugiuosi, kad subulvarėjusi ir išrupūžėjusi aukštuomenė nuo to užsiima elitines savo nosis ir angliškai suviauksi: vau. Tegu bjaurisi. Ji nepadarys plastinės operacijos mūsų pasibjaurėjimui.

Ar nepersūdai, broli, klausiu šio rašančio, retai viešumoje besirodančio žmogaus, kuris man yra iškrėtęs ne vieną akibrokštą ar šunybę. Klausiu, piktai išmetinėju. Negerbčiau savęs, jei mūsų brolybės akimirką nepasakyčiau savo tiesos, kurios nėra absoliučiu pavidalu, kurios reikia ieškoti. Tu man talkini ir padedi – ano ir šio laiko amžinas Sąjūdžio, Atgimimo pavasari! Tikiu, kad ne man vienam, todėl būk pasveikintas!

Ir tol, kol plaks mūsų pavargusios širdys, su jaunyste ir svajone – būk! Tariu, ir gaivaus vėjo gūsis mane kaip prakeiktą atgyveną, tarsi šapą paskučiausią nupučia nuo šios gyvenimo scenos: tegyvuoja kiti, jaunesni ir gražesni!

2013 gruodžio mėn. 28 d.

,,Respublika“

 

 

Parašykite komentarą