Marius Matulevičius

Istorijos prievartavimo pamokos

Sunku pasakyti, ko daugiau šiandieniniame mūsų gyvenime – vilčių ar pavojaus? Viltys mūsų globalinės, apie jas leidžiama viešai kalbėti, ką daugelis su malonumu ir daro, todėl nėra tikslo vėl jų visų vardinti. Viltys realios, todėl ir pavojus jas prarasti realus. Tiesa, tai jau nebe ta užguito tautos žmogaus vergiška baimė, kuri liko po išgyventos klinikinės mirties – stalinizmo. Tai jau kitas – užgimstantis kartu su naująja savimone, aiškiai ir blaiviai suvokiamas pavojaus jausmas. Jo gyvybingumu ir tikrumu nėra ko abejoti: Lietuvos žemdirbiai nedrįsta imti žemės, bijodami, kad ši vėl bus atimta, žmonės nuogąstauja, kad nebūtų sunaikinta pozityvi visuomenės atsinaujinimo jėga – Sąjūdis, biurokratija bijo rimto pertvarkymo, partijos ideologai – naujos visuomeninės minties, A. Brazauskas būgštauja dėl pernelyg didelės konfrontacijos pasekmių – ypatingos padėties įvedimo, M. Gorbačiovas nerimauja, kad racionalaus persitvarkymo eiga, turėjusi išlaviruoti tarp sočių vilkų ir gyvų avių, gali tapti iracionalia, nepavaldžia jėga. Didėjanti demokratizacija ir stiprėjantis pavojaus jausmas – šiuo metu neatskiriamos to paties proceso pusės. Tai kokia gi šio pavojaus kilmė mūsų humaniškoje visuomenėje? Atsakę į šį klausimą, įrodytume pavojaus ir baimės gyvavimo mūsų visuomenėje pagrįstumą bei natūralumą.

Prancūzų filosofas Šarlis Liu Monteskjė rašė: „Kaip respublikai reikalinga dorybė, o monarchijai – garbė, taip despotiniam valdymui reikalinga baimė, dorybės jam visiškai nereikia, o garbė jam būtų pavojinga. (…) Bet jeigu valdovas despotinėje valstybėje nors akimirką nuleidžia grūmojantį kumštį, jeigu neįstengia nedelsdamas sunaikinti asmenų, užimančių valstybėje pirmąsias vietas, viskas žuvę, nes nelieka baimės, vienintelio tokio valdymo variklio, ir liaudis nebeturi užtarėjo“.

Nedrąsu būtų socialistinę valstybę vadinti despotine, jei jos nebūtų kūręs genealiausias visų laikų despotas – Stalinas. Despotinio valdymo mechanizmas veikė tobulai iki pat Stalino mirties, ir kas pasakys, kad jis nebeveikia, t. y. jau demontuotas? Tiesa, pati despotinio valdymo idėja Rusijoje buvo pradėta puoselėti gerokai anksčiau – 1882 m. narodnikas V. Michailovskis paskelbė programinį darbą „Herojus ir minia“. Marksistas Lunačiarskis ypač žavėjosi Nyčės dievažmogio idėja ir patį marksizmą bandė pritaikyti naujosios religijos sukūrimui. Anot Lunačiarskio, jis pasiruošęs kartu su Nyče pasakyti: ,,Žmogau! Tavo tikslas ne ieškoti pasaulyje prasmės, o suteikti pasauliui (naują) prasmę“ (pasiremta žurnale „Voprosy filosofiji“ paskelbtu A. Lebedevo straipsniu „Paskutinioji religija“).

Kitas teoretikas M. Bakuninas teigė, jog būtina sunaikinti Dievą vardan žmogaus išlaisvinimo. Turi būti sukurtas kitas „ateistinis Dievas“ – Šėtonas, amžinas maištininkas ir pasaulio emancipatorius.

Stalinui šios istorijos prievartavimo idėjos buvo parankios. Politinė žmogžudystė vardan „bendro reikalo“ netruko tapti visuotine moralės norma. Neliko niekšybes, kurios nebūtų galima pateisinti. Žmogaus orumo, garbės, gyvybės vertė palyginti su didžia antžmogio – liaudies – idėja tapo niekingai maža. Partija – to antžmogio smegenys – akumuliavo fantastišką žemiško rojaus vaizdinį. Pirmoji pakopa į rojų – visų žmonių lygybė, kurios matas – nieko neturintis proletaras. Žengiant šį žingsnelį imtasi kruopščiai žudyti visus nelygius – aristokratus, pirklius, turtingus valstiečius. Antroji pakopa – mąstymo vienodumo ir kryptingumo garantija bei visuotinis paklusnumas, idėjinis religingumas. Ant šio „švento“ aukuro buvo sudeginti inteligentai ir kiti ne taip mąstantys žmonės. Nejaugi tai buvo tik Stalino kultas? Ar ne tiksliau tai pavadinti kerinčių idėjų kultu?

Vienas F. Dostojevskio romano „Velniai“ herojus sakė, kad «революция для России  – это право на бесчестие». Taigi nuodėmės kategorija buvo išimta iš liaudies sąmonės. Kiekvienam kovojančiam dėl teisingesnio gyvenimo buvo duota teisė nekęsti savo artimo ir užmušti jį, jeigu reikia. Tai leido antžmogiška moralė. Tikrųjų, žmoniškųjų etinių principų pakeitimas išsigimėliškais imperatyvais, be abejonės, – vienas didžiausių fokusų žmonijos istorijoje. Tiesa, ne visose šalyse jis buvo sėkmingas. Italų kompartija išsigynė prievartinio modelio, bet už tai brangiai sumokėjo – užsitraukė Stalino rūstybę ir pražiopsojo Musolinio spurtą į valdžią.

Kaip dabar tvarkomas vadinamojo deformuoto socializmo palikimas? Mūsų spaudoje jo peratestavimas prasidėjo jau praeitais metais, o sąjunginiuose leidiniuose praktiškai tik nuo šių metų pradžios nuosekliai demitologizuojamos „švenčiausios“ sąvokos – internacionalizmas, socializmas, partija ir kt. Tai natūrali ir teisėta analizė, atsakysianti į klausimą, kiek mūsų socializme yra tikro socializmo, kiek komunistų partija turi intelektualinės ir dvasinės potencijos vadovauti visuomenei, koks internacionalizmo tikrasis turinys.

O kur užkasti tą paliktą bauginimo ir gąsdinimo sistemą? Nežinia ar jau atėjo laikas tai padaryti. Kas garantuos, kad reakcinėms jėgoms pavyks ištverti šį skausmingą nuvainikavimo procesą. Antžmogio idėjos iš liaudies ir valdžios sąmonės tepradėtos trinti. Šio proceso komplikuotumas šiandien ypač ryškus Lietuvos rajonų miestuose, miesteliuose. Desperatiškas vietinių valdžių bandymas persitvarkyti draudžiant permainas daugiau liūdnas, nei juokingas. Skausmingai išgyvenami netgi nedideli išoriniai pakeitimai – pavyzdžiui, istorinių vardų grąžinimas gatvėms. O kas bus prasidėjus didesniems pokyčiams?

Pas mus demokratinis kalbėjimas jau tiek pažengęs, jog įmanoma nusakyti tikslias demokratijos įgaliojimo ribas. Anot A. Čekuolio, kalbėjusio per respublikinę TV: „Jeigu mane išrinks deputatu – siekdamas suvereniteto padarysiu viską, kas įmanoma iki pat tos ribos, už kurios jau bus tankai ir kraujas“.

Taip, tai būtent ta riba, ties kuria vėl baigtųsi teisumas, protingumas ir viltys. Iš už jos prasiveržusi iracionali prievartos jėga dar kartą įrodytų „naujosios religijos“ gyvybingumą. Tačiau tai jau būtų ne tik galios triumfas, bet ir akivaizdi despotinės stalininės mašinos demonstracija. Jos esmė – prievarta vardan mistinio teisingumo.

Pavojaus jausmas mumyse turi realų pagrindą, tačiau realizuosis jis ar ne – matyt, neverta burti. Geriau prisiminti vieną Memfio paradoksą: „Tai, kas gali įvykti blogiausia – būtinai įvyks. Bet iki galo suvokta niekšybė, jos esmės atpažinimas būtų posūkis į kelią, kuris vėl atskirtų mūsų sąmonėje tikrąsias vertybes nuo šlykščių surogatų.

,,Literatūra ir menas“, 1989-05-03, p. 13

                                                                                                            Rubrika ,,Požiūris“

 

 

Parašykite komentarą